Morališkai, techniškai ir kitaip senstant turimam nešiojamajam kompiuteriui bei nuolat kylant dilemai - kaip pasidalyti juo, panorus paskaityt paštą ar prisijungt prie „Skype“, „GTalk“ ar kitų IM tinklų, atsirado poreikis antram asmeniniam mobiliajam įrenginiui. Kadangi panaršyti internete, paplepėti su draugais greitųjų žinučių programa daug kompiuterio išteklių nereikia, tai planšetinio kompiuterio pasirinkimas tapo visai realia alternatyva kitam nešiojamajam. Tuo labiau, kad normalaus planšetinio kompiuterio darbo laikas nuo baterijų paprastai yra gerokai ilgesnis.
Tačiau pradėjus dairytis į planšetinius kompiuterius, kilo kita problema. Gana greitai tapo akivaizdu, jog parduotuvėse ir skelbimuose siūlomi įrenginiai yra arba smarkiai perbranginti, arba pateikiamas planšetinio kompiuterio pavidalo pigus šūdas. Tie pigūs planšetai gal ir buvo neblogas pasirinkimas taip prieš metus du ar tris, tačiau dabar jie tinkami turbūt tik elektroninių knygų skaitymui, tačiau tam yra kur kas tinkamesnių įrenginių, kaip, pavyzdžiui, skaityklės su elektroninio rašalo ekranais. Todėl eilinį kartą buvo nuspręsta atsigręžti į draugišką mums didžiąją kinų tautą. :)
Jei yra tai, tai trūksta kažko kito...
Iš esmės su planšetiniais kompiuteriais yra keletas problemų, kurios jų pasirinkimą daro kur kas artimesnį mobiliojo telefono, o ne kompiuterio pirkimui. Pirmiausia, tai priklausomybė nuo vieno gamintojo. Ypač tai taikytina „Apple“ gaminiams, tačiau ir kiti balti gamintojai - HP, „Motorola“, „Samsung“ ne itin geresni. Man iš principo yra nepriimtina, kad gamintojas vartotojui nurodinėja, kaip, kada ir su kuo reikia naudoti įrenginį, kurio nuosavybės teisės taip pat nepriklauso pinigus sumokėjusiam vartotojui. Todėl auksinį narvelį siūlantys „iPad“ ir „iPhone“ buvo išbraukti net ir iš teorinių pirkinių sąrašo senių seniausiai. 
Kita problema - įrangos pasirinkimo ribojimas vartotojams. Vienas populiariausių grėblių, kurių pridėlioja gamintojai, nedėti USB sąsajos, tačiau neretai įrenginiai neturi ir lizdo atminties kortelei. Net jei įrenginys turi USB lizdą - dar nereiškia, jog prie jo pavyks prijungti kokį nors įrenginį, nes USB sąsaja gali neturėti Host ar OTG funkcionalumo ir įrenginys gali dirbti tik pavaldžiojo režimu. Būtent dėl tokių gamintojo norų uždarbiauti, pateikiant papildomus priedus, buvo atmestas visais kitais aspektais kone idealus „Asus Transformer“. Savaime suprantama, jog įsigijęs 3G modulio neturintį „Transformer“, vartotojas tikrai panorės papildomai įsigyti ir doko modulį - klaviatūrą su papildoma baterija, kurioje yra „net“ du visaverčiai USB lizdai. „Asus“ vartotojams „paslaugiai“ siūlo komplektus, kurie kainuoja kokiais 700-800 litų pigiau, nei kompiuteris ir dokas atskirai. „Asus“ neturėjo jokių techninių kliūčių įmontuoti normalų USB lizdą į patį „Transformer“, nes USB valdiklis yra pačiame planšete, tačiau nugalėjo vadybybininkų godumas ir noras būtinai įpiršti dar ir doką. Gavosi visiškas „pravalas“, nes net jei USB lizdas būtų būvęs ir „Transformer“ kompiuteryje -- įrenginį vis viena būčiau pirkęs su visu doku, mat originali klaviatūra ir papildoma baterija, leidžianti dirbti iki 20 valandų (!), yra rimtas argumentas. Tačiau neturint USB lizdo kompiuteryje - bevielio modemo kur nors ne namuose jau nebeprijungsi, o tampytis ir klaviatūrą ne visuomet norisi... Tačiau dabar „Asus“ prarado klientą. Ir, kaip teko skaityt, internete - ne vieną.
Kita rimta problema - ekranai. Ne dažnas gamintojas ryžtasi išlaidauti ir į planšetinį kompiuterį montuoti IPS ar bent jau xVA tipo matricą, gebančią atkurti 16 mln. spalvų kurios matomos ne vien žiūrint stačiu kampu į ekraną. Deja, absoliuti dauguma planšetinių kompiuterių, ypač tų pigiųjų, turi TN tipo matricas, kurios išblunka pažiūrėjus vos kiek iš šono. O apie darbą ryškioje dienos šviesoje (planšetinis kompiuteris taigi skirtas tampytis visur ir visada) nėra ko ir kalbėt. Šiuo požiūriu galima pagirti „Asus“ inžinierius, mat jiems pavyko įtikinti verslo vadovus, kad norint konkuruoti su „iPad“, įrenginys privalo turėti ne prastesnį, nei „iPad“ ekraną, taigi IPS matrica yra būtinybė, o ne prabangos dalykas. Deja, to nepasakysi apie „Acer Iconia“ kūrėjus, kurie nusprendė, jog vartotojams tikrai pakaks ir TN ekrano. Deja, vartotojus gali būti sunku įtikinti pirkti panašiai kainuojantį įrenginį, kurio ekranas yra technologiškai prastesnis. Manęs „Acer“ neįtikino. Prie to, savaime aišku, prisidėjo visos elektronikos parduotuvės, paslaugiai vartotojams rodančios įjungtus „iPad“ ir demonstruojančios visus kitus planšetinius kompiuterius tik išjungtus. Todėl net ir žinant, jog TN ekranai, jei gamintojas pasistengė, gali rodyti ne ką prasčiau, nei IPS, nebuvo galimybės to patikrinti, o USB lizdus turintis „Acer Iconia“ liko už borto.
Kita ekranų savybė - jautrumas lietimui taip pat yra labai svarbi planšetiniams kompiuteriams, nes ekranas yra pagrindinė šių kompiuterių valdymo sąsaja. Dauguma pigių kompiuterių turi tik rezistyvinius (resistive) ekranus, kurie reaguoja tik į spaudimą. Šie ekranai, jei tik gamintojas nenusipigino, pasižymi dideliu tikslumu. Tačiau tas tikslumas paprastai pasiekiamas tik spaudžiant ekraną pieštuku, nes spaudžiant pirštu spaudimo zona sunkiai nustatoma. Taigi pirštais tokie ekranai valdomi sunkiai ir jau po keleto minučių vartotojas susigriebia įnirtingai pirštais badąs kompiuterio ekraną. O jei dar gamintojas pagailėjo jautresnių jutiklių, tai baksnojimas greit perauga į daužymą. Talpinio tipo (capacitive) lietimui jautrūs ekranai - kita kalba. Jų spausti nereikia, nes vos prilietus pirštu - pasikeičia elektrinės grandinės talpa ir ekranas gali nustatyt, kur prisilietė pirštas. Tačiau talpuminio tipo ekranas visiškai nereaguoja į plastikinį ar medinį pieštuką, o net ir įsigijus specialų pieštuką - prisilietimo tikslumas sunkiai tinkamas kam nors smulkesniam, nei 1x2cm mygtukui.
Spartietiškas „SmartQ Ten T10“
Taigi benaršant po internetą ir žvalgantis į įvairias kiniškas ir ne kiniškas alternatyvas akis užkliuvo už „Smart Devices“ siūlomo „SmartQ Ten T10“ įrenginio. Iš pirmo žvilgsnio šis įrenginys turėjo visus pageidaujamus komponentus: 10 (na gerai 9,7) colių LG gamybos IPS ekraną (beje tą patį, kaip ir pirmame „iPad“), pusėtiną „Cortex A9“ serijos (nepainioti su ARM 9 ar ARM 11, kurie yra senesni) procesorių su „Mali“ 3D grafikos procesoriumi, OTG USB sąsają ir „Bluetooth“ modulį, kurio taip pat beveik neįmanoma rasti kiniškose alternatyvose. Tačiau labiausiai sudomino ekrano lietimui jautrios matricos tipas - pjezoelektrinis. Šio tipo matrica sujungia rezistyvinio ir talpinio tipo ekranų gerąsias savybes, taigi jis vienodai gerai turėtų reaguoti ir į prisilietimą pirštu, ir į pieštuką.
Taigi po šiokių tokių dvejonių ir mėtymosi tarp parduotuvių, nes vienose netenkino kaina, kitos nežinojo, kur yra Lietuva, buvo, buvo pasirinkta „China Tablet PC“ elektroninė parduotuvė, kurioje ir buvo užsakytas T10, atsiėjęs maždaug 870 litų. Praėjus nepilnai savaitei Lietuvą pasiekė DHL tarnyba perduotas siuntinys, „China Tablet PC“ parduotuvės paslaugiai pažymėtas, kaip „Video as a sample“. Kas siunčiasi prekes iš užsienio, turėtų suprasti, ką reiškia „Sample“ ant siuntinio pakuotės ir sumažinta siuntinio kaina. ;)
Pakuotėje buvo „Android“ įrenginiams būdinga žalia spalva nudažyta dėžutė su T10 kompiuteriu. Atidarius ją - aptikau labai jau spartietišką komplektą: plastikinėje pakuotėje supakuotą kompiuterį, pakrovėją, USB laidą (deja pne OTG) ir vartotojo vadovą kinų kalba. Taip, komplekte daugiau nebuvo nieko, netgi vartotojo vadovo, parašyto kokia nors europiečiams labiau suprantama kalba, o ne primarginta įvairių paveikslėlių. Laimei, įjungus kompiuterį, vartotoją pasitiko daugiau ar mažiau angliškas „Android“ variantas. 
Įrenginys turi tris fizinius mygtukus įrenginio šoninėje briaunoje (įjungimo ir du garso keitimo) bei tris mygtukus lietimui jautrioje ekrano apačioje. Šalia garso reguliavimo mygtukų yra gravitacijos daviklio „užrakinimas“, neleidžiantis vartyti vaizdo ekrano taip, kad jis visuomet būtų ne „aukštyn kojom“. Kartais užraktas labai pravartu, nes laikant kompiuterį beveik horizontaliai daviklis kartais nusprendžia, kad ekrano viršus yra visai priešingoje pusėje, nei norėtumėte. Taip pat lizdą ausinėms, micro SD kortelei, mini USB kištukui, mikrofoną ir akumuliatorių krautuvo lizdą. Kiek teko išbandyti vidinius garsiakalbius, tai jie skleidžia garsą. Nei daugiau, nei mažiau -- iš garsiakalbių, kurių net nesimato daugiau tikėtis ir neverta. Blizgaus, deja, ekrano kampe yra šviesos daviklis, leidžiantis automatiškai reguliuoti ekrano apšvietimo lygį. Tiesa, automatinis reguliavimas veikia su keleto sekundžių vėlinimu, todėl nenustebkite, jei ekranas pradės šviesėt tik po to, kai įrenginys vėl atsidurs tamsesnėje aplinkoje.
T10 yra įdiegta kiek modifikuota „Android 2.2“ operacinė sistema bei keletas papildomų programų, tarp kurių, žinoma, yra ir „Angry Birds“. :) T10 įdiegtos net trys programų turgaus (Market) programos, iš kurių, deja, tik viena angliška. Be šių dviejų kiniškų „Android“ programų arduotuvių, kompiuteryje buvo dar keletas neaiškios paskirties programų, kurių viena kažkaip susijusi su sąsaja su kompiuteriu. Deja visos jos taip pat buvo kiniškos, todėl buvo labai greitai išmėžtos iš kompiuterio. Iš naudingų programų galima paminėti „Documents To Go“ biuro programų paketą, leidžiantį atverti ar kurti „Word“, „Excel“ ir „Power Point“ rinkmenas.
Po surinkimo apdoroti dilde...
(Pastaba jaunesniems skaitytojams: Frazė „po surinkimo apdoroti dilde“ buvo gana dažnai sutinkama LTSR laikų metalinių gaminių surinkimo instrukcijose. Ilgainiui tai tapo gal ir neblogo, tačiau neišbagto gaminio sinonimu, kurį įsigijus dar reikia padirbėti gamintojo darbą). Pirmasis „Android“ startas nemaloniai nustebino. Sistema pranešė, jog veikla $@$#@$#@$# programoje $@$#@$#@$# nereaguoja į komandas: nutraukti ar laukti?.. Kadangi laukti nebuvo ko -- neaiškią programą sustabdžiau ir daugiau jos nebemačiau. Tačiau tai nebuvo vienintelė šio planšeto kliurka. 
Kur kas sudėtingiau buvo pradėti priversti veikti „Android Market“. Nors kompiuteris be vargo pasigavo WiFi ryšį ir pavyko prisijungti mano „Google“ abonentu, „Android Market“ programų parduotuvė užsispyrusiai tvirtino, jog atsisiųti programų nepavyko. Įprasiniai patarimai, sustabdyt ir išvalyti „Market“, „GTalk“, „GMail“, „Download Manager“, „DRM Protected Storage“ progamų duomenų failus - nepadėjo. Po gana ilgų paieškų rusiškame „SmartQ Mid“ forume aptikau keletą patarimų, kurie padėjo išspręsti šią problemą. Pirmiausia reikėjo išjungti virtualią SD kortelę, kuri yra virtualizuojama vidinėje 8GB atmintinėje. Tam reikėjo atverti „Settings -> SD Card & device storage settings -> Virtual SD card“ ir išjungti šią funkciją. Tačiau vos pradėjusi veikti „Market“ vėl nustojo veikti, bandant įdiegti didesnes programas, tokias, kaip „Opera“ ar „Skype“.
Šia problemą padėjo išspręsti kitas patarimas iš smartqmid.ru forumo, kuriame buvo nurodoma, kaip padidinti įrenginio podėlį:
su
umount /cache
ubirmvol /dev/ubi1 -N cache
ubimkvol /dev/ubi1 -N cache -m
busybox mount -t ubifs ubi1:cache /cache
Šias programas reikia įvykdyti komandinėje eilutėje, tad pirmiausia reikėtų įsidiegti kokią nors terminalo programą. Nors tarp jau įdiegtų programų mačiau užuominų apie „Terminal“ tipo programą, tačiau „Market“ teko susirasti ir įsidiegti „Terminal Emulator“, nes niekaip neradau, kaip sužadinti tas užuominas. Tam, kad šios komandos pavyktų, įrenginyje turi būti aktyvuotas administratoriaus režimas („rooted“). Iš oficialių „SmarDevices“ pateikiamų „Android“ sistemos atvaizdų („firmware image“) Taip modifikuota yra tik v3 versija, todėl prieš didinant podėlį pasitikrinkite kokia „Android“ versija yra įdiegta.
Tačiau net ir po visų šokių su būgneliais, ne visos programos nori veikti. Pavyzdžiui, „Firefox“ pasileidžia, galima pakaitalioti naršyklės nuostatas, tačiau jokios svetainės net nebando atverti. Taip pat neveikia ir „Skype“, kuri pretendavo būti pagrindine ryšio priemone šiame įrenginyje. „Youtube“ programa taip pat užstringa, vos tik pradedamas rodyti vaizdo įrašas, tačiau naršyklėje „Youtube“ veikia be priekaištų. Sprendimų šioms programų problemoms kol kas neradau.
Reziume
Įrenginys veiktų gerai, jei ne puikiai, tačiau kiek kreivomis gamintojo rankomis suklijuota „Android“ sistema neleidžia išnaudoti visų šio gaminio galimybių. Ekranas puikus, baterija laiko apie 6 - 8 val., procesoriaus spartos visiškai pakanka naršyti internetą ar klausyti muzikos.
Ar rekomenduočiau šį įrenginį patyrusiam vartotojui, nebijančiam pasikrapštyti? Hm... Manau taip. Ar siūlyčiau jį pirkti naujokui, norinčiam planšetinio kompiuterio -- be abejo ne! Toks įrenginys tik sugadins vartotojo nuomonę apie „Android“ sistemą ir jos kompiuterius. Tokies vartotojams siūlyčiau dairytis į stambių rinkos žaidėjų siūlomus gaminius ir nebūtinai „Android“. „WebOS“ naudojantis „HP TouchPad“ yra visai nebloga alternatyva ir „iPad“, ir „Android“. Taip pat nereikėtų nurašyti ir „Microsoft“, kuri šių metų pabaigoje oficialiai žada ARM procesoriams pritaikytą „Windows 8“.
Kol kas tiek. Bus daugiau, nes yra noras žiūrėti filmus ne tik iš „YouTube“, bet ir iš savo serverio. Tam reikia sugalvoti, kaip transliuoti šiuos įrašus, nes NFS ar CIFS branduolio modulius „SmartDevices“ taip pat patingėjo sukompiliuoti ir įrašyti...