Morališkai, techniškai ir kitaip senstant turimam nešiojamajam kompiuteriui bei nuolat kylant dilemai - kaip pasidalyti juo, panorus paskaityt paštą ar prisijungt prie „Skype“, „GTalk“ ar kitų IM tinklų, atsirado poreikis antram asmeniniam mobiliajam įrenginiui. Kadangi panaršyti internete, paplepėti su draugais greitųjų žinučių programa daug kompiuterio išteklių nereikia, tai planšetinio kompiuterio pasirinkimas tapo visai realia alternatyva kitam nešiojamajam. Tuo labiau, kad normalaus planšetinio kompiuterio darbo laikas nuo baterijų paprastai yra gerokai ilgesnis.
Tačiau pradėjus dairytis į planšetinius kompiuterius, kilo kita problema. Gana greitai tapo akivaizdu, jog parduotuvėse ir skelbimuose siūlomi įrenginiai yra arba smarkiai perbranginti, arba pateikiamas planšetinio kompiuterio pavidalo pigus šūdas. Tie pigūs planšetai gal ir buvo neblogas pasirinkimas taip prieš metus du ar tris, tačiau dabar jie tinkami turbūt tik elektroninių knygų skaitymui, tačiau tam yra kur kas tinkamesnių įrenginių, kaip, pavyzdžiui, skaityklės su elektroninio rašalo ekranais. Todėl eilinį kartą buvo nuspręsta atsigręžti į draugišką mums didžiąją kinų tautą. :)
Jei yra tai, tai trūksta kažko kito...
Iš esmės su planšetiniais kompiuteriais yra keletas problemų, kurios jų pasirinkimą daro kur kas artimesnį mobiliojo telefono, o ne kompiuterio pirkimui. Pirmiausia, tai priklausomybė nuo vieno gamintojo. Ypač tai taikytina „Apple“ gaminiams, tačiau ir kiti balti gamintojai - HP, „Motorola“, „Samsung“ ne itin geresni. Man iš principo yra nepriimtina, kad gamintojas vartotojui nurodinėja, kaip, kada ir su kuo reikia naudoti įrenginį, kurio nuosavybės teisės taip pat nepriklauso pinigus sumokėjusiam vartotojui. Todėl auksinį narvelį siūlantys „iPad“ ir „iPhone“ buvo išbraukti net ir iš teorinių pirkinių sąrašo senių seniausiai. 
Kita problema - įrangos pasirinkimo ribojimas vartotojams. Vienas populiariausių grėblių, kurių pridėlioja gamintojai, nedėti USB sąsajos, tačiau neretai įrenginiai neturi ir lizdo atminties kortelei. Net jei įrenginys turi USB lizdą - dar nereiškia, jog prie jo pavyks prijungti kokį nors įrenginį, nes USB sąsaja gali neturėti Host ar OTG funkcionalumo ir įrenginys gali dirbti tik pavaldžiojo režimu. Būtent dėl tokių gamintojo norų uždarbiauti, pateikiant papildomus priedus, buvo atmestas visais kitais aspektais kone idealus „Asus Transformer“. Savaime suprantama, jog įsigijęs 3G modulio neturintį „Transformer“, vartotojas tikrai panorės papildomai įsigyti ir doko modulį - klaviatūrą su papildoma baterija, kurioje yra „net“ du visaverčiai USB lizdai. „Asus“ vartotojams „paslaugiai“ siūlo komplektus, kurie kainuoja kokiais 700-800 litų pigiau, nei kompiuteris ir dokas atskirai. „Asus“ neturėjo jokių techninių kliūčių įmontuoti normalų USB lizdą į patį „Transformer“, nes USB valdiklis yra pačiame planšete, tačiau nugalėjo vadybybininkų godumas ir noras būtinai įpiršti dar ir doką. Gavosi visiškas „pravalas“, nes net jei USB lizdas būtų būvęs ir „Transformer“ kompiuteryje -- įrenginį vis viena būčiau pirkęs su visu doku, mat originali klaviatūra ir papildoma baterija, leidžianti dirbti iki 20 valandų (!), yra rimtas argumentas. Tačiau neturint USB lizdo kompiuteryje - bevielio modemo kur nors ne namuose jau nebeprijungsi, o tampytis ir klaviatūrą ne visuomet norisi... Tačiau dabar „Asus“ prarado klientą. Ir, kaip teko skaityt, internete - ne vieną.
Kita rimta problema - ekranai. Ne dažnas gamintojas ryžtasi išlaidauti ir į planšetinį kompiuterį montuoti IPS ar bent jau xVA tipo matricą, gebančią atkurti 16 mln. spalvų kurios matomos ne vien žiūrint stačiu kampu į ekraną. Deja, absoliuti dauguma planšetinių kompiuterių, ypač tų pigiųjų, turi TN tipo matricas, kurios išblunka pažiūrėjus vos kiek iš šono. O apie darbą ryškioje dienos šviesoje (planšetinis kompiuteris taigi skirtas tampytis visur ir visada) nėra ko ir kalbėt. Šiuo požiūriu galima pagirti „Asus“ inžinierius, mat jiems pavyko įtikinti verslo vadovus, kad norint konkuruoti su „iPad“, įrenginys privalo turėti ne prastesnį, nei „iPad“ ekraną, taigi IPS matrica yra būtinybė, o ne prabangos dalykas. Deja, to nepasakysi apie „Acer Iconia“ kūrėjus, kurie nusprendė, jog vartotojams tikrai pakaks ir TN ekrano. Deja, vartotojus gali būti sunku įtikinti pirkti panašiai kainuojantį įrenginį, kurio ekranas yra technologiškai prastesnis. Manęs „Acer“ neįtikino. Prie to, savaime aišku, prisidėjo visos elektronikos parduotuvės, paslaugiai vartotojams rodančios įjungtus „iPad“ ir demonstruojančios visus kitus planšetinius kompiuterius tik išjungtus. Todėl net ir žinant, jog TN ekranai, jei gamintojas pasistengė, gali rodyti ne ką prasčiau, nei IPS, nebuvo galimybės to patikrinti, o USB lizdus turintis „Acer Iconia“ liko už borto.
Kita ekranų savybė - jautrumas lietimui taip pat yra labai svarbi planšetiniams kompiuteriams, nes ekranas yra pagrindinė šių kompiuterių valdymo sąsaja. Dauguma pigių kompiuterių turi tik rezistyvinius (resistive) ekranus, kurie reaguoja tik į spaudimą. Šie ekranai, jei tik gamintojas nenusipigino, pasižymi dideliu tikslumu. Tačiau tas tikslumas paprastai pasiekiamas tik spaudžiant ekraną pieštuku, nes spaudžiant pirštu spaudimo zona sunkiai nustatoma. Taigi pirštais tokie ekranai valdomi sunkiai ir jau po keleto minučių vartotojas susigriebia įnirtingai pirštais badąs kompiuterio ekraną. O jei dar gamintojas pagailėjo jautresnių jutiklių, tai baksnojimas greit perauga į daužymą. Talpinio tipo (capacitive) lietimui jautrūs ekranai - kita kalba. Jų spausti nereikia, nes vos prilietus pirštu - pasikeičia elektrinės grandinės talpa ir ekranas gali nustatyt, kur prisilietė pirštas. Tačiau talpuminio tipo ekranas visiškai nereaguoja į plastikinį ar medinį pieštuką, o net ir įsigijus specialų pieštuką - prisilietimo tikslumas sunkiai tinkamas kam nors smulkesniam, nei 1x2cm mygtukui.