Keliones į darbą bandau optimizuoti jau antri metai ir palikti automobilį namie, pakeisdamas jį dvirate transporto priemone. Važiuoti dviračiu smagu, tačiau yra keletas niuansų - vienas jų, į darbą visgi dažnai atkeliauju pakankamai sušilęs bei nesijaučiu komfortiškai. Taip, kitame aukšte yra dušai, tačiau eiti iki jų tingisi, o ir laiko tuomet sugaištama bus daugiau. Galiausiai progreso variklis - tinginystė nugalėjo ir gimtadienio proga nusprendžiau kelionę iki darbo elektrifikuoti. Taigi pirmieji įspūdžiai, po maždaug 500 km naujo pobūdžio kelionių į darbą ir atgal namo.
Pirmiausia apie patį dviratį: po ilgų "meditavimų" išsirinkau kažkada buvusio Vokietijos gamintojo (2022 kompanija bankrutavo ir buvo perimta Singapūro investuotojų) „Prophete“ dviratį. Tikslaus modelio nebepamenu, nes tai buvo senų modelių išpardavimas ir gavosi taip, jog rinkausi pagal tai, kuris dviratis važiavosi smagiausiai iš tuo metu parduotuvėje buvusiųjų. Galima sakyti, tai buvo impulsyvus pirkimas su ankstesniu pasiruošimu. :D Taigi jei kalbėti apie pagrindinius parametrus, tai pirkau 21" rėmo dydžio dviratį 28" dydžio ratais, centriniu „Bafang“ 500W/100Nm elektros varikliu ir 9 išorinių pavarų Shimano Altus mechanizmu. Jei trumpai - dviračiu esu patenkintas, kiekvieną kartą juo važiuodamas, tačiau antro tokio paties nebepirkčiau. Kodėl taip - skaitykite toliau. :)
Teoriškai pagal mano 185cm ūgį, 21" rėmo dydis man turėtų būti beveik per mažas, tačiau yra niuansas - dėl skaudančios nugaros nemėgstu važiuoti susilenkęs. Atsisėdus ant mano ūgiui "labiau tinkamo" 22" rėmo ir išsitiesęs, išsyk pajutau tempimą pečiuose - dviratis buvo akivaizdžiai per ilgas. Tuo tarpu "per mažas" "moteriškas" rėmas jautėsi „kaip tik“ ir dabar daugiau, nei per tris mėnesius važinėjimosi, nelabai pamenu, kad važiuojant tirptų ranka, kaip neretai nutikdavo važiuojant mano senuoju dviračiu.
Kitas faktorius, lėmęs būtent šio dviračio pirkimą buvo kiniškas „Bafang“ variklis, kuris, kitaip nei kituose dviračiuose naudojama AEG pavara (kurią taip pat, berods, gamina „Bafang“), yra lengviau modifikuojamas. Kalba eina apie kvailoką ES elektrinių dviračių rinkos reguliavimą, realiai atsiradusį dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, kai formaliam transporto priemonės reglamento aprašui tiesiog buvo pasirinkti tuo metu rinkoje buvusios „Yamaha“ elektrinių dviračių pavaros techniniai parametrai: 250W ir 25km/h. Per daugiau, nei 10 metų technika patobulėjo ir jei 25 km/h galima pateisinti saugumo sumetimais, tai žiūrint į mano dviračio elektrinės galios rodmenis - 250W yra akivaizdžiai mažoka. Ekrane neretai galima išvysti ne tik 500, bet ir gerokai 500W viršijančias reikšmes, pavyzdžiui, kylant į kalną ar įsibėgėjant. Daugelis parduodamų „Bafang“ elektrinių pavarų iš tiesų gali duoti daugiau, nei 250W, tiesiog jų galia yra apribota, kad pavaras galima būtų importuoti į ES rinką, kaip elektrinių dviračių pavaras. Tačiau, kitaip, nei „Bosch“, „Shimano“ ar kitų gamintojų pavaros, kurioms „atrakinti“ neretai reikia išleisti 100-200€, bent jau šio „Bafang“ atrakinimui pakanka nueiti į serviso meniu, apsaugotą 1234 PIN kodu ir pasirinkti norimą maksimalų elektrinės pagalbos važiavimo greitį ir maksimalų pagalbos lygį. Dabar nustatytas maksimalus 35km/h yra daugiau, nei pakankamas, nes net ir tuščiame dviračių take 25 km/h paprastai retai viršijamas ilgiau, nei dešimčiai-dvidešimčiai sekundžių, nes tiesiog pasibaigia "tiesioji". Tačiau didesnis limitas leidžia elektros varikliui juntamai padėti, net ir minant 20-25km/h, užuot jau visiškai išsijungus. Tokio greičio visiškai pakanka 10km maršruto susisiekimo tikslais: elektrinė pavara leido kelionę į darbą sutrumpinti maždaug 3-6 minutėmis, o į darbą atkeliauju komfortiškai sušilęs, tačiau ne suprakaitavęs.
Patogesnei kelionei, įprastą „kietą“ balnakotį nusprendžiau pakeisti į paraleleograminį amortizuojantį balnakotį. Skirtumas nuo paprasto amortizuojančio balnakočio yra tas, kad toks balnakotis amortizuoja leidžiant susispausti trapecijos formos konstrukcijai, o ne sustumiant vieną balnakočio vamzdį į kito vidų. Jau pirmųjų kelionių metu užpakalis ir nugara patvirtino, kad paraleleograminis amortizatorius kur kas geriau reaguoja į smarkius suspaudimus, važiuojant per nelygų kelią nei paprastas, nekalbant jau apie paprastą aliuminio vamzdį. Todėl trumpoms kasdienėms kelionėms, kur papildomas pusės kilogramo įrangos svoris yra nesvarbus, toks dviračio atnaujinimas yra labai rekomentuotinas. :)
Norintiems važiuoti žiemos metu - dygliuotos padangos yra privalomos, nors KET to ir nereikalauja. Tačiau to primygtinai reikalauja nuosavi šonai ir alkūnės ;) Tačiau net ir turint dygliuotas padangas - atsipalaiduoti ir lėkti, kaip vasarą tikrai negalima. Reikia nepamiršti, kad ant sustingusio sniego dviratį laiko tik padangos dygliai, o pastarieji yra tik padangos viršutinėje dalyje - ratui patekus į provėžą ar nušokus nuo tako į sniegą, apkrova gali tekti ne tik dyglių, bet ir protektoriaus neturinčiam padangos šonui. Tuomet jau gali tekti labai greitai bandyti gelbėti situaciją sukant vairą ar balansuojant savo svoriu. Tačiau elektros varikliui žvaliai padedant sukti galinį ratą, tai gali būti padaryti gerokai sunkiau, nei šiaip minant pedalus.
Būtent tokiose situacijose ima reikštis elektrinių dviračių pavarų ypatumai. Priklausomai nuo konstrukcijos, kuri priklauso nuo kainos, elektrinė pavara gali būti valdoma pedalų sukimu („cadence“) arba pedalo švaistiklio spaudimo jėga („torque“). Pirmojo tipo pavaros pradeda veikti, vos pradėjus minti pedalus ir tam tikras algoritmas apskaičiuoja pagalbos lygį priklausomai nuo važiavimo greičio, įjungtos pavaros ir pasirinkto pagalbos lygio. Paprastai maksimalią trauką tokia pavara duoda pradedant važiuoti ir paskui ji vis mažėja,o pasiekus tam tikrą greitį - tenka minti pačiam. Ir ji visiškai nepriklauso nuo to, kaip smarkiai spaudžiamas pedalas. Tiesiog minti darosi lengviau ir norint, galima tiesiog lengvai sukti pedalus, o visą darbą už jus atliks elektros variklis. Pavara, valdoma jėgos davikliais savo pagalbą derina pagal tai, kaip smarkiai bandote minti. Ir kuo labiau minsite pedalą, tuo daugiau galios jums padės pavara.
Važiuojant lėtai, šis skirtumas tampa ypač aktualus ir reikalauja įpratimo. Lėtai riedant ir palengva minant pedalus, jėgos daviklio neturinti sistema ims padėti maksimalia galia, ribojama tik nustatytu pagalbos lygiu. Todėl apvažiuojant dviračių tako užtvarus prie Aleksoto aerodromo ar sukant vingius Aleksoto tilto pėsčiųjų take reikia nepamiršti įgauti norimą greitį iš anksto ir nebeminti pedalų, kol nepabaigsi posūkio. Na ir dėl visa ko laikyti dešinę ranką ant stabdžių, kad užsimiršus ar tiesiog esant nepakankamam greičiui bei pradėjus minti, elektros variklio trūktelėjimas nepasirodytų pernelyg "žvalus". Tuo tarpu jėgos daviklius turinti sistema turėtų reaguoti ramiau ir netrūkčioti. Kita vertus, važiavimas su tokia sistema atrodė keistas, nes kuo labiau myniau pedalus, tuo jie lengviau smego žemyn - toks prieštaringas buvo pirmasis jausmas. Ar jis būtų pasikeitęs - negaliu pasakyt, nes galiausiai pasirinkau dviratį be jėgos daviklio.
Kitos savybės, svarbios renkantis elektrifikuotą dviratį - pavarų tipas bei variklio vieta. Turint dviratį su išorinėmis pavaromis reikia nepamiršti, kad pavaras reikia perjungti lengvai (t.y. be apkrovos) minant pedalus. Tačiau tai gali būti sunku padaryti, turint elektrinį dviratį su centriniu varikliu bet be jėgos daviklio. Taip yra todėl, kad vos pradėjus sukti pedalus, elektros variklis ims uoliai padėti. To pasėkoje grandinė bus smarkiai įtempta ir pavaros bus perjungiamos sunkiai bei su dideliais traškesiais. Kartais norint pakeisti pavarą, reikia spragtelėti bent 2 kartus, ypač tai pastebima žeminant pavaras, kai reikia perkelti grandinę ant didesnės žvaigždės. Jei elektros variklis būtų galiniame rate, tai tokios problemos nebūtų, nes variklis suktų galinio rato ašį, užuot tempęs grandinę. Šios problemos taip pat neturėtų turėti ir dviračiai su jėgos davikliu - smarkiai nespaudžiant pedalo, elektros variklis taip pat nenaudos galios. Šios problemos taip pat neturės dviračiai su varikliu priekiniame rate, tačiau tokia konstrukcija pasitaiko retai ir tik pačiuose pigiausiuose dviračiuose.
Kodėl apie tai rašau dabar? Ogi todėl, kad bandant dviračius, nuvažiavau tik kelis šimtus metrų tiesiame ir lygiame dviračių take, todėl šis niuansas taip ir liko nepastebėtas. Be to, dviratis su jėgos davikliu turėjo AEG pavarą, kas darė jį mažiau patraukliu, nes šios pavaros modifikavimo bei remonto galimybės yra mažiau žinomos, nei visur paplitusių „Bafang“. Todėl perkantiems, tikrai siūlau rimtai pasibandyti dviratį ekstremaliais režimais.
Dar vienas trūkumas, kuris nebuvo juntamas važiuojant lygiu dviračių taku - nepakankamas rėmo standumas. Jį pajutau važiuojant didesniu, nei 20-25 km/h greičiu, kai ratai patenka į kokią provėžą ar tarpą tarp plytelių. Dviračiui "susimėčius", aiškiai jaučiasi, kaip rėmas lankstosi į šonus. Ant bagažinės prisegta kuprinė su dviem kompiuteriais, bei šoninis kelioninis krepšys su 2-5 kg pirkinių, šį efektą dar labiau sustiprina. Tai nėra tai, kad dviratis kliba, tačiau leidžiantis nuo kalno 30-40 km/h greičiu būna kiek nejauku, nes važiavimo stabilumo tai nepadidina. Todėl renkantis dviratį, tikrai verta pabandyti pasukioti vairą į šalis bei pavingiuoti - žinoma viską daryti proto ribose ir esant tuščiam dviračių takui.
Be dygliuotų padangų žiemą reikia nepamiršti ir apšvietimo - deja drauge su dviračiu komplektuojami žibintai dažniausiai yra tinkami tik tam, kad dviratį būtų galima pastebėti tamsoje. Tačiau keliui apšviesti jis visiškai netinkamas, tad buvo pakeistas „MagShine ME 1000“ žibintu, užtikrinančiu 1000 liumenų šviesos srautą. Su tokiu apšvietimu jau galima važiuoti nelygiu keliu tamsoje ir nebijoti įvairuoti į didesnę duobę.
Atskirai norėtųsi parašyti apie žiemos ekipiruotę. Nėra didelio skirtumo važiuoti žiemą ar vasarą - svarbu tinkamai apsirengti. Ir žiemą bene svarbiausia yra gerai apsaugoti plaštakas - geros pirštinės padės nesustingti pirštams, nes pastarieji didžiąją laiko dalį praleidžia laikydami vairą, kai rankos ar kojos daugiau ar mažiau juda. Žinoma, ypač šaltiems orams galima įsigyti specialias vairo įmautes, padėsiančias nesušalti rankų, tačiau tokie pas mus pasitaiko tikrai retokai. Mūsų žiemoms pakanka gerų šiltų dviratininko pirštinių - svarbu, kad jos nebūtų per mažos. Šilta kepurė, dengianti ausis, taip pat yra svarbu, važiuojant šaltu metų laiku, tačiau paprastai kepurės yra gan storos ir sunkiai telpa po šalmu. Bent jau man asmeniškai kur kas patogiau dėvėti "teroristinę" balaklavą, kurios plonas audinys puikiai sulaiko vėją ir neleidžia šaldyti veido.