Praėjo kiek daugiau nei mėnuo ir svetainėje ant sofos besimėtantis T10 planšetinis kompiuteris tapo įprastu kambario interjero elementu. Per šį mėnesį kompiuterį teko išbandyti tiek namų, tiek lauko sąlygomis, tad per šį laiką prisirinko gana įvairių įspūdžių, susijusių su planšetu ir „Android“ programomis. Taigi apie viską iš eilės.
Pirmiausia - pats kompiuteris. Įrenginio ekrano apsaugai iš elektronikos gaminių aistruoliams draugiškos kinų tautos parduotuvių buvo užsakyta keletas plėvelių, taip pat specialūs derintuvai „miniUSB“ lizdą paverčiantys normaliu USB lizdu, tinkamu USB atmintinėms ir modemams. USB šakotuvas ir SD kortelių skaitytuvas iš pašto buvo pasiimti tik vakar, tad kol kas dar net nežinau ar jie veikia apskritai, tad apie juos vėliau.
Plėvelės, aišku, buvo skirtos „iPad“, tačiau T10 naudoja tokią pačią IPS LCD matricą, kaip ir „Apple“ gaminys, todėl apsauginė plėvėlė turėjo tikti be problemų. Ir iš tiesų - jos dydis beveik idealiai tiko T10 ekranui, reikėjo tik pramušti porą papildomų skylučių „Menu“ ir „Back“ „mygtukams“, mat „iPad“ turi tik vieną mygtuką. Plėvelė prilipo be didesnių keblumų, nors tame pačiame voke su USB derintuvais siųstose plėvelėse atsirado akivaizdžiai matomų įlenkimų, kurie sudarė keletą nedidelių oro pagalvėlių. Tačiau ne jie pasirodė esanti didžiausia problema. Apsaugojus T10 ekraną kieta plastiko plėvele, sutriko pjezoelektrinio koordinačių tinklelio darbas. Visi paspaudimai pirštu ėmė eiti „pro šalį“ ir kuo arčiau krašto, tuo labiau „į šoną“ buvo aptinkamas paspaudimas. Pakartotinė ekrano kalibracija situacijos nepagerino. 
Matyt pradėjo reikštis pjezoelektrinio ekrano įpatumai. Iš esmės T10 ekranas yra rezistyvinis, tačiau daug jautresnis, todėl juo galima dirbti kaip su talpuminio tipo ekranu, t.y. beveik nespaudžiant ekrano. Apsaugojus jį kieta apsaugine plėvele - paspaudimo plotas išsiplečia, nes kietas plastikas paskirsto spaudžiamą plotą. Summa summarum - plėvelę teko lupti lauk ir tiesiog elgtis atsargiai bei nedėti kompiuterio ekranu į apačią, antraip plastiku dengtą T10 ekraną, neturintį jokių iškilių briaunų, ištiks toks pat likimas, kaip „Samsung i780“, kuris susibraižė nešiojamas kišenėje. Apie tai akivaizdžiai bylojo korpuso nugarėlės subraižymai, atsiradę per vieną vakarą, pasinaudojus ant atrodytų nuvalyto stalo padėtu kompiuteriu. Nors Latvijos pajūrio smėlio smiltelės lyg ir buvo nuvalytos, tačiau keletas jų liko ar tai ant stalo ar tai ant korpuso nugarėlės. To pasėkoje kiek pastumdžius T10 ant stalo, ant kompiuterio nugarėlės liko akivaizdūs rėžiai. Po to vakaro, kompiuteris ant stalo buvo dedamas tik ant medžiagos ar žurnalo...
Iš trijų įsigytų USB derintuvų veikiantys, atrodo, pakliuvo tik du ir tie patys vienodi. T10 atsisakė atpažinti USB atmintinę, įstatytą į 90 laipsnių kampu pasuktą USB lizdą, todėl nenaudojant USB prailginimo kabelio, teks tenkintis beveik 10 cm ilgio „pimpiu“. Turint galvoje tai, kad jog jis įkištas į „miniUSB“ lizdą -- dirbti reikia atsargiai, antraip visa ši konstrukcija gali lengvai trekštelėti. 
Atostogaujant T10 pateikė dar vieną staigmeną, tik šį kartą ne itin malonią - ekrane kartkartėmis pradėjo „begioti“ lengvas mirgantis „rūkelis“. Akivaizdu, kad kažkas negerai su LCD matrica ar jos pašvietimu. Jei šie simptomai pradės stiprėti, tai greičiausiai prie jau turimo elektroninio laužo prisidės dar ir puikiai veikianti, tačiau nieko nerodanti planšetė, nes siųsti T10 į Kiniją garantiniam aptarnavimui Lietuvos paštu -- turbūt bus pigiau įsigyti kitą įrenginį... Kyla įtarimas, jog „Apple“ supirko visas kokybiškas LG IPS LCD matricas, o tai, kas neatitiko griežtų „Apple“ kokybės kontrolės reikalavimų, nupirko antrarūšiai gamintojai, tokie kaip „Smart Devices“. Kita vertus, jie nepasikuklino nuplėšti už IPS ekraną apvalios sumos, nes T10 nėra labai jau taip pigesnis už „iPad“...
Kelionės metu buvo proga įvertinti T10 baterijos darbą ir, reikia pripažinti, ji nenuvylė. Išjungus „WiFi“ ir „BlueTooth“, įrenginio pakakdavo beveik visai dienai padėlioti „Mahjong“ kaladėles, pasprogdinti spalvotus burbuliukius ar, netgi, kokiai valandai kitai įsijungti „WiFi“ ir kavinėje paskaityti paštą ar panaršyti internete. Tiesa, žaidžiant sudėtingesnius žaidimus, o ypač įkraunant, baterija gana smarkiai šyla, nors dirbant kompiuteriu diskomforto tai nekelia.
T10 turi du garsiakalbius, tačiau, kad jie pakankamai gerai girdėtųsi - įrenginį reikia laikyti horizontalioje padėtyje ir delnais sudaryti „garso rezonatorius“ garsui sustiprinti. Žinoma, tyliam kambaryje to visiškai nereikia ir neretai garsą norisi patildyti. Apie garso/muzikos kokybę nėra daug ką kalbėti - T10 tiesiog groja, kaip ir priklauso įrenginiui su 2x8 mm „garsiakalbių“ skylėmis ir atitinkamais garsiakalbiais.
Jei prie T10 aparatinės įrangos nelabai yra ko kabinėtis (bent jau akivaizdžiai), tai apie programinę įrangą to pasakyti nelabai galima. Visų pirma pati „Android“ sistema šiam įrenginiui „paruošta kirviu“, be smulkesnės apdailos, kuo jau teko įsitikinti pirminėje apžvalgoje. Pasinaudojus įrenginiu ilgesnį laiką - toks įspūdis tik sustiprėjo. „Android“ laikas nuo laiko „pakibdavo“, naudojant tas pačias programas, kurios iki tol atrodo veikė be sutrikimų. Paleidus programų tvarkyklę („Settings -> Applications -> Manage Applications“) ir išvalius visus programos duomenis „Clear data“, programos vėl imdavo veikti normaliai. Kai kurių programų taip ir nepavyko paleisti ir priversti veikti. Tiesa, kol atostogavau, „Smart Devices“ spėjo parengti naują „Android“ programinės įrangos versiją, skirtą T10 kompiueriui. Deja, ji vis dar remiasi „Android 2.2“ ir, anot bandžiusių, nauja versijoje turi ir naujų problemų, kurių nebuvo senesnėje, tad kol kas dar nusprendžiau palaukti ir nenaujinti „Android“. 
Visiems puikiai žinoma „Skype“ šiame įrenginyje normaliai neveikė arba neveikė apskritai. Pirmoji „Skype“ versija paveikdavo, nugriūdavo, paskui vėl paveikdavo, paskui vėl nugriūdavo, tačiau kartais žinutes parašyt pavykdavo. Atnaujinus „Skype“ iki „Market“ siūlomos rugpjūčio pabaigoje išleistos versijos - programa iš vis nebesugebėjo prisijungti prie tinklo. Pabandžius išvalyti programos duomenis - „Skype“ atkakliai siūlė perinstaliuoti programą. Deja, šioje vietoje panašu, kad kalti patys „Skype“ autoriai, nesugebantys parengti veikiančios „Skype“ versijos - tokiais pačiais nesklandumais skundžiasi ir maždaug trečdalis ar daugiau „Anroid“ OS skirtą „Skype“ versiją išbandžiusių vartotojų. Bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš „Android Market“ vartotojų komentarų. Kadangi „Skype“ yra reikalinga tik tekstinėms žinutėms siųsti - programa laikinai buvo pakeista universaliu IM+ klientu, suderinamu su dauguma populiariųjų tinklų. Tiesa ir IM+ kartais sukvailioja, pamesdama ryšį.
Kita programa, kurios taip ir nepavyko paleisti - „iGO“ navigacija. Iš penkių bandymų paleisti „iGO“, programos darbas baigėsi pranešimu „Application not responding“ lygai 5 kartus. Ir nors vieną kartą netgi pavyko pamatyti Latvijos žemėlapį su Liepojos miestu, tačiau programa greitai baigė savo darbą, vos pabandžius suderinti su išoriniu GPS imtuvu. Tad „iGO“ buvo išmesta ir navigacija iki Liepojos patikėta atvirojo kodo programai „Navit“ (http://wiki.navit-project.org). Tuo labiau, kad drauge su atvirojo kodo programa pateikiami ir atviri žemėlapiai, tad nereikėjo sukti galvos, kur rasti „vaistų“... Reikia pripažinti, jog nepaisant kreivokos vartotojo sąsajos ir sunkiai įkandamos sintetinės anglų kalbos, „Navit“ tikrai yra nebloga navigacinė programa. Tačiau tai nereiškia, jog programa veikė be priekaištų. „Navit“ žemėlapiai teoriškai įdiegiami labai paprastai - tereikia pasirinkti šalį ir paspausti „Download“. Tačiau šiuo rekomenduojamu būdu niekaip nepavyko pabaigti įdiegti žemėlapių ir praėjus 5-6 minutėms nuo žemėlapio siuntimo pradžios - ryšys būdavo nutraukiamas. Tad teko pasinaudoti „Android“ versijos konfigūravimo pagalbos puslapyje minimu būdu ir išsitraukti norimą žemėlapį su „Navit map Extractor“ (http://maps.navit-project.org/download/). Atsisiuntus pažymėto regiono .bin failą ir įkėlus jį į SD kortelę - programa pamatė Lietuvos, Latvijos ir Estijos kelius ir greitai paskaičiavo kelią iki reikiamos vietos. Miestų žemėlapių detalumu „Navit“ sėkmingai gali konkuruoti su komerciniais gaminiais, kartais kainuojančiais ne vieną šimtą litų. 
Tiesa, bandant navigacijos programas teko pasukti galvą, kodėl nei viena jų nemato išorinio GPS imtuvo, prijungto per „Blutetooth“ sąsają. Pasirodo, jog nepaisant to, kad sąsaja veikė puikiai ir įrenginiai buvo suporuoti - be papildomos GPS funkcijų pateikimo programos - GPS neveiks. Taigi „Android Market“ teko susirasti „GPS provider“ tipo programą (www.mobile-j.de), kurią sužadinus ji sužadindavo „BlueTooth“ ir prisijungdavo prie GPS imtuvo. Turėkite tai omenyje, kai bandysite naudoti „Android“ planšetę be vidinio GPS su išoriniu GPS imtuvu.
Kadangi paskutiniu metu mane apniko grafomanijos priepuolis ir ėmiau rašyti šiokias tokias blevyzgas, tai drauge su įrenginiu atėjusi „Documents to Go“ programa buvo ypač geras priedas. Įdiegus „Multiling Keyboard“ ekrano klaviatūros valdymo programą ir lietuvių kalbos paketą jai, per savaitę atostogų vakarų pavyko prirašyti ne vieną „Word“ dokumento lapą teksto. „Multiling Keyboard“ puikiai sufleruoja ir lietuviškus žodžius, o „Documents To Go“ leidžia visai patogiai, kiek tai įmanoma be realios klaviatūros, rinkti tekstą, jį karpyti, kilnoti bei kitaip apdoroti. Kitaip tariant, daugiau, nei kilogramą sveriančio nešiojamo kompiuterio visiškai nepasigedau.
Taigi kol kas tiek pastebėjimų apie šią planšetę. Kaip jau sakiau anksčiau - norintiems „Android“ planšetės geriau rinktis žinomo gamintojo, o ne „no name“ gamintojo gaminį, antraip teks apsišarvuoti kantrybe bei atsiraitoti rankoves...