Demonas sergėtojas
Perskaičius vieną kitą dešimtį sci-fi bei fantasy stiliaus romanų ar peržiūrėjęs ne mažesnį skaičių šių žanrų filmų, palengva ėmė kilti įvairių minčių. Kiek pakontempliavęs, t.y. „pasvajojęs“ kokį pusmetį, nusprendžiau, jog būtų visai įdomu jas užrašyti. Tad nusprendžiau, jog laikas sėsti prie kompiuterio ir apibendrinti tas padrikas mintis elektroniniame popieriuje. Iš pradžių kažkaip susiklijavo koks puslapis ar kitas gana padriko teksto, kuris nebuvo panašus, nei į apsakymą, nei į romaną. Tai buvo tiesiog įvairių minčių ir idėjų kratinys. Tačiau kelis kartus paskaitęs tas mintis ir prisiminęs senesnius kontempliavimus, pastebėjau, jog tos padrikos mintys ėmė nesunkiai jungtis į daugiau mažiau sklandų tekstą.
Taigi jūsų jūsų teismui pateikiu pradžią šio minčių srauto, kurį pavadinau „Demonas Sergėtojas“ („Drasiaširdį“ su lietuvišku vertimu pamačiau tik po to, kai sugalvojau šį pavadinimą).
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 12146
Statybos, statybos, statybos... Na šiaip ne taip radau laiko pabaigt dar vieną dalį. Ankstesnę rasite šiame puslapyje. Kita dalis čia. Viso apsakymo pradžia yra čia.
Dvikova
- Seni, kur mūsų alus ir mėsa? Ėėė, ar apkurtai?!.. Tu mus čia badu numarinti ketini, ar kaip?! - penketas kauštelėjusių ginkluotų vyrų kėlė alasą aptriušusioje smuklėje, aiškiai ieškodami priekabų, kurių gūždamiesi kampuose bandė išvengti visi likę smuklės lankytojai ir šeimininkai. Visi bijojo net minties, jog stojo skersai kelio grafo kariams, o pastarieji tuo įžūliai naudojosi, keldami betvarkę kada panorėję ir kur panorėję.
Drebančiose rankose sunkiai nulaikydama putomis varvančius ąsočius, samdinė mergina atsargiai priėjo prie apšnerkšto stalo:
- Ooo, pagaliau! - šūktelėjo šutvės vadas išplėšdamas ąsotį iš merginos rankų, - O ką gers mano vyrai? Tu ką, kvaile manai, kad jiems užteks šio vieno ąsočio? Nagi, pajudink savo subinę ir mikliai atnešk dar alaus!
Dar keli alaus ąsočiai gerokai pataisė vyrų nuotaiką ir dabar užuot grasinę aplinkiniams, jie ėmė priekabiauti prie jiems maistą ir gėrimą vos spėjančios nešti samdinės:
- Ė, mergyt, pasilinksminam? - sušuko vienas iš karių, pagriebdamas merginą per juosmenį. Ši beviltiškai bandė ištrūkti iš girtų geležinių gniaužtų, - Tau ką, grafo Gatto vyrai per prasti? Tuoj aš tau parodysiu, kas būna negerbiantiems grafo ir jo …
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 11942
Na va, truputį po truputį ir buvo išgimdyta dar viena dalis. Deja, šiuo metu vykstantis stambus projektas - „Kaip informatikas namą statė 2“ suryja visą laisvą laiką. Net ir statybinių nuotykių nelieka laiko uždokumentuoti.
Ankstesnės apsakymo dalys čia ir čia. Apsakymo pradžia čia. Kita dalis čia.
Karštomis pėdomis
Didžiulėje prabangos kupinoje menėje tvyrojo aiškiai juntama įtampa. Susirinkusi minia nekantriai mindžikavo ir susiskaidžiusi į būrelius, tyliai šurmuliavo, aptarinėdama naujausius gandus. Tiesa sakant, bene visi jie sukosi apie tai, ko šis margaspalvis pulkas buvo sukviestas į auksu, platina ir kitais retaisiais metalais bei brangakmeniais išdabintoje valdančios sintalų šeimos rūmų menėje. O ir žodis „sukviesti“ čia nelabai tiko – sintalai tiesiog primygtinai paprašė vykti drauge, argumentuodami už nugaros kybančiu laivynu.
Šitokio jų galios demonstravimo niekas nebuvo regėjęs nuo pat šešių pasaulių karo, pasibaigusio beveik prieš šimtą metų. Buvo akivaizdu, jog kad ir ką šį sykį sugalvojo paslaptingoji tauta, tai buvo tikrai svarbu, bent jau jiems. Priešingu atveju vargu ar jie būtų į savo menę pakvietę tejiečius, ur'ni ir vaakarius – šešių pasaulių karo dalyviai ne tik nepuoselėjo šiltų jausmų vieni kitiems, o juo labiau sintalams, bet ir vėl ėmė prisiminti senąsias nuoskaudas. Tiesa, šiems išdidiems, o neretai ir arogantiškiems aristokratams, atsiradusiems iš niekur, reta tauta tryško meile. Šalti ir racionalūs, jie be dvejonių iš savo kelio šalino bet kokias pasitaikančias kliūtis. Kita vertus, visi puikiai sintalo žodžio vertę – patikimi verslo partneriai bei sąjungininkai savo garbę vertino labiau, nei gyvybę. O gyvybėmis jie nebuvo linkę švaistytis veltui.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 14382
Po gan ilgos pertraukos, dar viena paistalų dalis. Idėjų tiek daug, o laiko jas tvarkingai sudėlioti tiek mažai.
Ankstesnes dalis rasite čia ir čia. O apsakymo pradžią - čia. Kita dalis čia.
Visas vėl
Kažkur tarp šiapus ir anapus vis dar tūžmingai džiūgavo nemirtingos būtybės siela, karštligiškai grabinėjanti planetą gobiantį pasaulio pamatinį audinį, tikėdamasi atrasti sau giminingą porą. Nemirtingasis turėjo keletą svarių priežasčių paskubėti. Du Kūrėjai Gajos galioms imlių gyventojų pasaulyje, žadantys neblogas galimybes pabandyti įgyvendinti tėvo užmačias ir mažiausiai vienas Naikintojas, grasinantis sutrypti menkus šių svajonių želmenis. Tokios lenktynės su laiku jam nebuvo naujiena ir jis, deja, turėjo pripažinti, jog ne visuomet spėdavo laiku rasti tinkamą inkarnatą, tačiau šį sykį nemirtingasis tiesiog negalėjo sau leisti pralaimėti.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 15100
Na štai, pagaliau po trupinėlį, po trupinėlį ir pavyko surinkti dar vieną mozaikos dalį. Deja, laiko nedaugėja, o numatyta prirašyti dar daug. Bet manau pabaigsiu. :)
Ankstesnes apsakymo dalis rasite čia ir čia. Kita dalis čia.
O pradžią rasite čia.
Susirėmimas
Užvaldytas Judo kūnas tebuvo irstantis laikinas indas ir nemirtingasis puikiai tai suvokė. Tokią talpyklą derėjo išnaudoti maksimaliai efektyviai, pernelyg nesirūpinant jos išlikimu. Antarietis tą ir padarė. Jis vis dar tebesimėgavo ta gryno adrenalino srove, tekėjusią jo gyslomis, nepaisant to, jog pats kūnas jau daugelį metų buvo suskaidytas į atomus ir ištaškytas daugelio mylių spinduliu. Tačiau vis dar atrodė, jog viskas nutiko tik vakar...
Kaip dabar jis prisiminė žengiąs pro aptriušusios seno ginklakalio kalvės slenkstį. Pastarąją jis buvo nusižiūrėjęs jau senokai. Taip, dėl visa ko... Nedidelėje ir neišvaizdžioje kalvėje nesisukiojo nei legionieriai, nei turtingi dabitos patricijai. Tačiau priešingai, nei iščiustytose didžiosiose kalvėse, kur amatininkai bukai baladodami karšto metalo gabalą, galiausiai suformuodavo kažkokį metalinį padargą aštriais kampais, ant šios kalvės priekalo gimdavo tikri ginklai. Tiesa sakant, pačią kalvę jis aptiko beveik atsitiktinai – žengiant gatvės grindiniu jo dėmesį patraukė melodingas metalo skambesys.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 16556
Kūryba pastaruoju metu sekasi gan sunkiai - laisvo laiko stoka, kai gali pasinerti į kūrybą, nepalengvina istorijos kamuolio vyniojimui. Tačiau lašas po lašo ir trečiosios antrojo skyriaus dalies tekstas po trupinėlį susirinko. Pirmąją ir antrąją antrojo skyriaus dalis rasite čia ir čia. Na, o trečiąją skaitykite žemiau.
Pagirios po mirties
Antrąsyk praradęs Kūrėjos inkarnatą, nemirtingasis jautėsi visiškai išsekęs ir sugniuždytas. Negana to, jis jau antrąjį kartą tapo Kūrėjos inkarnato mirties priežastimi ir sunkūs deginantys Ayaos prakeiksmo gniaužtai, sukaustę jo krūtinę, nė akimirkai neleido to pamiršti. Kiekvienas kvėptelėjimas buvo palydimas veriančio skausmo, tarsi kas ugniniais gniaužtais plėštų krūtinę pusiau. Žengdamas eilinį žingsnį, nemirtingasis pasijusdavo tarsi eidamas kiaurai kojas veriančių adatų kilimu. Net paprasčiausias šaukštas sukeldavo neįsivaizduojamą skausmą rieše – atsivėrusių nukryžiuotojo Jėzaus žaizdų stigmų kol kas nesugebėjo užgydyti net ir Judo kūne prasidėjusios nemirtingojo sukeltos metamorfozės.
Tokios apgailėtinos būklės jis vargiai galėjo save prisiminti ir šį sykį Antario tremtinys ne juokais buvo sunerimęs. Kažkur čia, šioje planetoje greičiausiai klaidžiojo piktas Naikintojas, palyginti neseniai vienu Kūrėjos mostu išguitas iš savo inkarnato. Nepilnai įsikūnijęs nemirtingasis tąsyk šventykloje neturėjo galimybės gerai pajusti Naikintojo ir įvertinti atėjūno galių, tuo pačiu jis negalėjo būti tikras, jog to nepadarė Naikintojas. Žinoma, tai, kad visa Judėja drauge su Jeruzale dar nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus, o atsiradusioje dykynėje dar nestūksojo tamsios energijos viesulais ir žaibais apipintas portalas į Antarį, teikė šiokios tokios vilties. Nemirtingasis galėjo tik viltis, jog Naikintojas paprasčiausiai nusprendė prisisprogti galių, iki pradėdamas jomis dalytis su Namtar kariauna. Tokia klotis buvo labiausiai tikėtina, nes vilčių, jog po Gają klaidžioja su Namtar nesusiję Naikintojai, buvo nedaug. Dar mažiau šansų buvo, jog kur nors Visatoje būtų buvęs Naikintojas, negirdėjęs apie Uždraustuosius žodžius ir po Valymo prasidėjusią paskutiniojo Andajo medžioklę. Prisimindamas paskutinio meto nesėkmių virtinę, nemirtingasis nesitikėjo, jog ja galėtų šitaip pasisekti.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 15233
Pagaliau pavyko pabaigti dar vieną antrojo skyriaus dalį - „Prakeiksmas“. Ankstesnę dalį rasite čia, o patį pirmąjį skyrių - nuorodoje „Susiję“. Užbėgant įvykiams už akių, visas antrasis skyrius bus laisvos įvairių istorinių (realių ir nelabai) įvykių interpretacijos, užlenkiant jas į savo pusę. Taigi malonaus, skaitymo, nors tekstas ir nežada būti malonus, kaip ne kaip, o antrasis skyrius vadinasi - „Brendant kraujo upe“.
Prakeiksmas
Įšventinęs mokinius, Jėzus negaišo veltui laiko ir išsyk atnaujino piligrimystę, skelbdamas Tiesos žodį bei padėdamas visiems įsiklausiusiems. Deja, Kūrėjos skelbiamos tiesos apie pasaulio sandarą, nors ir supaprastintos bei pritemptos iki primityvios civilizacijos lygio, buvo priimtinos ne visų ausims. Dažnas tiesiog nesuprato Jėzaus lūpomis skelbiamų Kūrėjos tiesų.
(Jn 8) Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.
Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“
Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“.
Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“
Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.
O buvo ir tokių, kuriuos Kūrėjos bandymai parengti žmones ateisiantiems su Gajos galiomis paprasčiausiai siutino. Tai jos nestebino – daugeliui tautų Kūrėjai neretai pasirodydavo pernelyg kitokie ir sunkiai suvokiami, nekalbant jau apie pasirodymą tikruoju pavidalu.