Kūryba pastaruoju metu sekasi gan sunkiai - laisvo laiko stoka, kai gali pasinerti į kūrybą, nepalengvina istorijos kamuolio vyniojimui. Tačiau lašas po lašo ir trečiosios antrojo skyriaus dalies tekstas po trupinėlį susirinko. Pirmąją ir antrąją antrojo skyriaus dalis rasite čia ir čia. Na, o trečiąją skaitykite žemiau.
Pagirios po mirties
Antrąsyk praradęs Kūrėjos inkarnatą, nemirtingasis jautėsi visiškai išsekęs ir sugniuždytas. Negana to, jis jau antrąjį kartą tapo Kūrėjos inkarnato mirties priežastimi ir sunkūs deginantys Ayaos prakeiksmo gniaužtai, sukaustę jo krūtinę, nė akimirkai neleido to pamiršti. Kiekvienas kvėptelėjimas buvo palydimas veriančio skausmo, tarsi kas ugniniais gniaužtais plėštų krūtinę pusiau. Žengdamas eilinį žingsnį, nemirtingasis pasijusdavo tarsi eidamas kiaurai kojas veriančių adatų kilimu. Net paprasčiausias šaukštas sukeldavo neįsivaizduojamą skausmą rieše – atsivėrusių nukryžiuotojo Jėzaus žaizdų stigmų kol kas nesugebėjo užgydyti net ir Judo kūne prasidėjusios nemirtingojo sukeltos metamorfozės.
Tokios apgailėtinos būklės jis vargiai galėjo save prisiminti ir šį sykį Antario tremtinys ne juokais buvo sunerimęs. Kažkur čia, šioje planetoje greičiausiai klaidžiojo piktas Naikintojas, palyginti neseniai vienu Kūrėjos mostu išguitas iš savo inkarnato. Nepilnai įsikūnijęs nemirtingasis tąsyk šventykloje neturėjo galimybės gerai pajusti Naikintojo ir įvertinti atėjūno galių, tuo pačiu jis negalėjo būti tikras, jog to nepadarė Naikintojas. Žinoma, tai, kad visa Judėja drauge su Jeruzale dar nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus, o atsiradusioje dykynėje dar nestūksojo tamsios energijos viesulais ir žaibais apipintas portalas į Antarį, teikė šiokios tokios vilties. Nemirtingasis galėjo tik viltis, jog Naikintojas paprasčiausiai nusprendė prisisprogti galių, iki pradėdamas jomis dalytis su Namtar kariauna. Tokia klotis buvo labiausiai tikėtina, nes vilčių, jog po Gają klaidžioja su Namtar nesusiję Naikintojai, buvo nedaug. Dar mažiau šansų buvo, jog kur nors Visatoje būtų buvęs Naikintojas, negirdėjęs apie Uždraustuosius žodžius ir po Valymo prasidėjusią paskutiniojo Andajo medžioklę. Prisimindamas paskutinio meto nesėkmių virtinę, nemirtingasis nesitikėjo, jog ja galėtų šitaip pasisekti.
Keliautojo Chaose nerimas nebuvo be pagrindo. Andajų palikuonis sau meluoti negalėjo – iš esmės jis nebuvo nemirtingas, o tik neapibrėžtai ilgaamžis ir nemirtingasis nejučia suvokė staiga iš medžiotojo pavirtęs grobiu. Toks beginklis ir nupiepęs jis tapo palyginti lengvai pasiekiamais, tačiau labai sočiais pietumis bent kiek pažengusiam Naikintojui. Nors savaime Ayaos prakeiksmas negalėjo jo nužudyti, tačiau sekinantis jo poveikis sunkte išsunkė nemirtingojo galias tiek, jog prireikus, jis paprasčiausiai nebegalėtų rinktis efektyvių kovos priemonių. Dar blogiau, antarietis netgi nebevaliojo daugumos jų prisiminti:
- Tikiuosi suknista sklerozė greit praeis, - pilna burna suurzgė nemirtingasis, jausdamas per skruostą nutekančią šiltą srovelę. Jis puikiai žinojo, jog yra švaresnis būdas pasisemti galių, tačiau suleisti dantis į šiltą kaklą buvo taip gera, - o ta Sargyba lai pasisiunta.
Paskutinius keliolika metų fanatiški Sargybos ordino nariai, pasišventę iš šio pasaulio su šaknimis išrauti visas „blogio sėklas“ - piktąsias dvasias ir Gajos galias valdančius „apsėstuosius“, nemirtingajam po akimis šmėžavo gerokai dažniau, nei jis to norėjo. Pasak gandų, Sargyba uoliai medžiojo daugiau, nei prieš pusšimtį metų iš numirusiųjų prisikėlusį demoną, mintantį žmonių krauju. Daug spėlioti, kokio demono ieško Sargyba, antariečiui nereikėjo. Kol kas susitikimo akis į akį jam pavyko išvengti, tačiau sėkmė, paskutiniu metu, nebuvo tas išteklius, kurio nemirtingasis būtų nestokojęs.
Nepaisant viso to, Sargybos keliama grėsmė buvo užgožta naujai atrasto pojūčio, kai jau pirmąją naktį, prisikėlęs iš Akeldamo duobės, jis suleido savo iltis į kažkokios po dantimis pasipainiojusios žmogystos kaklą. Vos tik nemirtingojo gerklę suvilgė pirmieji kraujo lašai, nešantys nelaimėlio sielos galių trupinius, kažkas vangiai krūptelėjo grobuonio sielos gelmėse. Tarsi paskutinės trūkstamos smiltelės tuomet būtų nukritusios ant aprūdijusios sverto mentės išaugusios smėlio krūvos ir palengva jį nusvėrusios, tuo pačiu lėtai pažadindamos paslaptingą tūkstantmečius miegojusį praamžių mechanizmą, dabar bundantį su dusliu sunkiasvoriu gergždžesiu ir bildesiu. Nemirtingasis staiga pajuto sielos gelmių pelenuose įsižiebiančią seniai išblėsusią kibirkštį, kuri su lyg kiekviena jo glėbyje užgesusia gyvybe po truputėlį kaito ir plėtėsi.
Skrupulingai savo aukų jis nesirinko – esamomis sąlygomis tai būtų buvusi pernelyg didelė prabanga. Kiekviena gyva siela atkurdavo tik nedidelę jo išblaškytų galių dalį, tad bundantis plėšrūnas aiškiai suvokė, jog prireiks ne vieno dešimtmečio, o gal net ir šimtmečių, kol jis vėl galės atsitiesti. Tačiau šiandien nemirtingąjį tarsi perkūnas iš giedro dangaus persmelkė mintis, jog jis nebegalėjo prisiminti kada paskutinį kartą mėgavosi tuo, ką darė. Iš jo atminties beveik iškrito tie laikai, kai jis mėgavosi svaiginančiu skrydžiu, šilta banga kūną užliejančia aukos gyvastimi ar kraują kaitinančios kovos jauduliu. Vietoje to nemirtingasis jau kelis šimtus tūkstančių metų tiesiog apatiškai šalino priešus ar šiaip pasipainiojusias po ranka būtybes, atsainiai surinkdamas jų sielos šukes. Tai buvo tiesiog bukas energijos siurbimas, tolygus skrandžio kimšimu vitaminų ir mineralinių medžiagų koncentratais, būtinais gyvybei palaikyti, o ne mėgavimasis gyvenimu. Plėšrūnui prireikė nusiristi į patį šulinio dugną ir tik tuomet jis vėl suvokė vėl galįs mėgautis procesu ir iš naujo pajusti tą trumpą svaiginantį momentą, kai aukos kūną paliekantys sielos likučiai persmelkia ir suvirpina jo kūną. Jam staiga toptelėjo, jog ši apatija, bent jau iš dalies, ir galėjo būti kalta dėl tų visų jį persekiojusių nesėkmių – juk trūkstant ugnies, bet kokia veikla taps nemiela ir su laiku bus daroma atmestinai.