Statybos, statybos, statybos... Na šiaip ne taip radau laiko pabaigt dar vieną dalį. Ankstesnę rasite šiame puslapyje. Kita dalis čia. Viso apsakymo pradžia yra čia.
Dvikova
- Seni, kur mūsų alus ir mėsa? Ėėė, ar apkurtai?!.. Tu mus čia badu numarinti ketini, ar kaip?! - penketas kauštelėjusių ginkluotų vyrų kėlė alasą aptriušusioje smuklėje, aiškiai ieškodami priekabų, kurių gūždamiesi kampuose bandė išvengti visi likę smuklės lankytojai ir šeimininkai. Visi bijojo net minties, jog stojo skersai kelio grafo kariams, o pastarieji tuo įžūliai naudojosi, keldami betvarkę kada panorėję ir kur panorėję.
Drebančiose rankose sunkiai nulaikydama putomis varvančius ąsočius, samdinė mergina atsargiai priėjo prie apšnerkšto stalo:
- Ooo, pagaliau! - šūktelėjo šutvės vadas išplėšdamas ąsotį iš merginos rankų, - O ką gers mano vyrai? Tu ką, kvaile manai, kad jiems užteks šio vieno ąsočio? Nagi, pajudink savo subinę ir mikliai atnešk dar alaus!
Dar keli alaus ąsočiai gerokai pataisė vyrų nuotaiką ir dabar užuot grasinę aplinkiniams, jie ėmė priekabiauti prie jiems maistą ir gėrimą vos spėjančios nešti samdinės:
- Ė, mergyt, pasilinksminam? - sušuko vienas iš karių, pagriebdamas merginą per juosmenį. Ši beviltiškai bandė ištrūkti iš girtų geležinių gniaužtų, - Tau ką, grafo Gatto vyrai per prasti? Tuoj aš tau parodysiu, kas būna negerbiantiems grafo ir jo …
Alkoholio ir merginos kūno apvalumų paskatintas, barzdotas kariūnas jau buvo beverčiąs samdinę ant stalo, kai apsiblaususį jo dėmesį patraukė tamsiame smuklės kampe pasigirdęs atstumiamo stalo džeržgimas, palydėtas metalinio žvangtelėjimo. Tas tylus metalinis garsas kaip mat nutildė alasą smuklėje.
- Puiku, prikandot palaidus liežuvius, tai bus paprasčiau ir lengviau, - sodraus žemo balso savininkas neskubėjo lįsti iš tamsos, - man nerūpi, jūs ją pasiguldysit tiesiai čia ant stalo ar nusitempsit į klėtį ant šieno. Man reikia, kad jūs perduotumėte grafui siuntinį ir žinią, už šį vargą dosn...
- Kaip tu drįsti nurodinėti grafo Gatto kariams?! Čia įsakinėjame mes!!! - vienu mostu karys nustūmė persigandusią samdinę šalin, antru apnuogino kardą, - tu sumokėsi už tai savo galva!
- Taip ir galvojau, kad reikės paskatinimo, - sulig tais žodžiais, išplėšdami skiedras iš lubų, ant suplūktos smuklės aslos su trenksmu nusileido didžiulio kardo ašmenys, pakeliui daugmaž pusiau padalindami grasinimais besisvaidžiusį karį. Drauge su kardu iš tamsaus kampo išnirusi figūra ilgai nedvejojo ir dar nespėjus didesnei kario pusei susmukti ant žemės, kitu plačiu mostu pasitiko pagalbon šokusį bendražygį. Be didesnių sunkumų perskrodę lengvais odiniais šarvais ekipiruotą žmogų, platūs dvirankio kalavijo ašmenys sulindo į trečiojo kario krūtinę, prismeigdami jį prie smuklės lubas laikančio medinio stulpo. Likę du triukšmadariai dvejojo išsitraukti ginklus ir tai tapo lemtinga klaida. Lydimas trupančių kaulų ir plėšomo medžio traškesio iš stulpo išluptas ginklas, tarsi lėlę nusviedė į tamsią pakampę ant jo mūvėjusį kūną ir nuskriejo pasitikti kitos aukos. Paskui sunkaus dvirankio kalavijo ašmenis nuskriejo kaire ranka sviestas durklas, susmigęs į dešinį likusio kario petį.
- Tikiuosi tu supranti, kodėl vis dar esi gyvas? - neskubėdamas paklausė plačiapetis vyras, batu prispausdamas į petį susmigusį durklą, - man iš tiesų reikia perduoti tavo valdovui labai svarbią žinią, o tu nelabai turi iš ko rinktis. Juk grafas tikrai neatleis keturių bendražygių netekusiam girtuokliui, nebent jo įtūžį numalšins svarbi žinia. Taigi klausyk ausis ištempęs, - visiems siaubą kėlusius Gatto karius ištaškęs paslaptingas svečias iš po gobtuvo klosčių ištraukė įmantrų durklą ir įspraudė jį į sveiką parkritusio kario ranką, - įteik šį durklą asmeniškai grafui Gatto ir perduok, jog atvyko Summanus - tamsos valdovas. Jis supras, ką tai reiškia. Yra keletas labai svarbių priežasčių, kodėl negaliu pats perduoti šios žinios, todėl nenuvilk manęs, nebent tau jau nusibodo gyvent...
Gobtuvo taip ir nenusidengęs vyriškis keliais mostais nupurtė kraują nuo savo milžiniško kalavijo ir įsistatė jį į makštis už nugaros. Neskubėdamas nuėjo į tamsų kampą, kuriame iki šiol leido laiką ir pasiėmęs ten gulėjusią mantą, pasuko link durų, stabteldamas pusiaukelėje.
- Kadangi grafo vyrai atsisakė pinigų, tai paimkit juos, kaip atlygį už betvarkę, - ištarė nepažįstamasis, pažerdamas keletą auksinių monetų ant greta stovėjusio stalo, - o tu vis dar čia?! - paklausė jis įsakmiu tonu, metęs žvilgsnį svirduliuojantį vienintelį likusį gyvą Gatto karį ir tas kaip mat spruko pro suklypusias smuklės duris.
...
- Mano valdove, aš nežinau kas jis toks. Jis per kelias akimirkas išguldė keturis mano vyrus, - priklaupęs ant vieno kelio ir galvą nuleidęs pasakojo karys, - mane paliko gyvą tik tam, kad perduotu jums šitai, - ištiestame jo delne gulėjo nedidelis, brangakmeniais inkrustuotas durklas, lenktais ašmenimis.
- Ką nors dar sakė tas karys? - paklausė grafas, atsargiai apžiūrinėdamas jam ištiestą ginklą, labiau tinkamą pasipuošti, nei panaudoti pagal paskirtį.
- Jis sakė jog tai labai svarbu ir minėjo atėjo kažkoks sumanus tamsos valdovas, - nepakeldamas galvos pabaigė karys.
- Tamsos valdovas? Sum... Ką?! - tarsi karštą žariją, grafas sviedė durklą šalin, - Kvailys!!! Ką daryti?! Kur jis??? - žaibišku mantijoje slėpto kardo kirčiu didikas nurideno vis dar nuleistą kario galvą, - Ne, reikia bėgti... Taiip, greitai ... Šeb Te... Mnagal... Taip, taip, jis turi... monstrą...
Prieš kelias akimirkas dar buvęs gyvas karys ištarė tik keletas paprastų žodžių, tačiau valdingą didiką jie akimirksniu pavertė žvilgsnį nudelbusiu miknium, kažką murmančiu panosėje. Ir taip pabalęs grafo veidas vakarėjančioje prieblandoje dabar atrodė dar pilkesnis ir negyvas.
- Valdove? - vienas patarėjų atsargiai prisiartino prie tirtančio didiko – grafas nuo seno garsėjo karšta ranka ir niekam nesinorėjo prisijungti prie akivaizdžiai blogą žinią ką tik atnešusio kario.
- Sta zitto e vai all'inferno!!! - nežmoniškas baubimas užliejo rūmų menę, kurios viduryje stovėjo prabangiais rūbais apsigobusi aiškiai nežmogiška būtybė pilku veidu bei geltonomis gyvatės vyzdžius turinčiomis akimis. Atsiskleidęs tikrasis grafo veidas geriau už bet kokius žodžius bylojo, ką reikia daryti ir visi didiko tarnai spruko, kiek kojos neša. Deja, žmonės vargiai galėjo varžytis su pilkaveidžiu demonu, nusprendusiu paužkandžiauti savo tarnais – iš menės spėjo pasprukti tik keletas vikriausių. Tarp tų keleto laimingųjų buvo ir pilies sargybos vadas, tvirtai spaudžiantis ant kaklo kabantį medalioną.
…
- Bėk, bėk. Taip greitai, kaip tik gali, - andajus susikaupęs mintyse sekė Naikintoją bei inirtingai taršė šviežiai keptą mėsos gabalą. Energetinė žyma susieta su durklu puikiai prilipo prie naikintojo ir šiaurėn lekiantis tamsus jo šešėlis buvo tarsi ant delno, - tikiuosi skuodi pas savo šeimininką...
Spėriai sušlamštęs sočius pietus ir užgėręs sodriu alaus šliūkšniu, antarietis patapšnojo žirgui per sprandą ir šokęs į balną, nurūko toliau į pietus – kalvio nurodytas Naikintojas buvo tik dalis visos tos keblumų kupinos dėlionės. Sargybos ordinas joje taip pat vaidino vis svarbesnį vaidmenį ir pastarasis vis labiau neramino antarietį. Po gero mėnesio beprotiško galopo, atsiėjusio antariečiui ne vieną auksinį solidą, keičiant žirgus ir raminant pakelės postų sargybos karių įtarumą, andajus pagaliau vėl pasiekė Lombardiją. Besižvalgydamas į kur ne kur vangiai žaliuojančius javų laukus, jis apsunkusia širdimi pasuko Lombardijos girios gilumon.
Nerimas sugniaužė jo krūtinę beveik prieš metus, vos peržengus žynės trobelės slenkstį, tačiau jis privalėjo įsitikinti savo akimis. O jos nemelavo – vos atvykus į išdžiuvusią ir apžėlusią laukymę tapo aišku, jog trobelė buvo visiškai apleista jau ne vieną mėnesį. Nors būdingas mirties skonis ore nebuvo juntamas, tačiau situacijos tai nekeitė – žynės čia nebebuvo. Liūdnai atsidusęs, jis jau buvo bešokąs į balną, kai jį sulaikė moters balsas:
- Ką gi šis galingas karžygys pamiršo šioje prakeiktos raganos irštvoje?
- Raganos? - kiek nustebęs perklausė andajus, atsisukdamas į pintine nešiną moterį.
- Taip. Čia buvo įsikūrusi ragana, savo kerais nuodijusi mūsų apylinkes. Burtais girioje ji nuolat paklaidindavo žmones ir įviliodavo į jai tarnavusių plėšikų spąstus. O pernai ji užkeikė mūsų laukus ir nuo jos kerų žuvo didžioji dalis šiemetinio derliaus – turėjai matyti, kaip varganai atrodo mūsų laukai. Laimei, mūsų Viešpačiui tarnaujančio ordino kariai sugavo tą nevidonę ir išgabeno teismui. Nors koks dar teismas – mirtis jai už tokias piktadarybes! - piktai nusispjovė moteriškė.
- Minėjote ordiną, gal žinote, kur būtų galima jį rasti? - apsimesdamas susidomėjusiu, paklausė andajus.
- Jie tarnauja mūsų Viešpačiui ir jo Bažnyčiai, kalbama, jog pats jo šventenybė Popiežius palaimino šiuos karius, - su užsidegimu postringaujanti moteriškė atrodė nuoširdžiai tikėjo tuo, ką pasakojo, tad andajus nė neketino su ja ginčytis, - šie šventi kariai nepasididžiavo ir taip pat susidorojo ir su raganos plėšikais, tad dabar visi gali saugiai keliauti mūsų giria.
- Ačiū už šias žinias, aš jau kuris laikas jų ieškojau, tad dabar žinosiu kur kreiptis pagalbos, - santūriai linktelėjęs, andajus šoko į balną ir nujojo girios glūdumon, paskendęs niūriose mintyse. Gandai apie popiežiaus palaiminimą buvo dar viena nemaloni naujiena – per paskutinius kelis šimtus metų krikščionybė iš pogrindinės sektos tapo dominuojančia jėga, su kuria skaitėsi net valstybių valdovai... Su tokiu užnugariu ordinas galės veikti net nesislapstydamas.
…
- Įspūdinga, tikrai įspūdinga. Tai sakot, galite aptikti bet kokius kerus? - naujasis popiežius, regis dar ne itin pratęs prie tyliai šiukždančio balto atlasinio abito, akivaizdžiai neramiai mindžikavo ir dusliai barbeno pirštais į balkono turėklą, skiriantį jį nuo atriume išsirikiavusių Sargybos ordino karių.
- Ne tik aptikti, bet ir apsaugoti. Mums žinoma, kas nutiko jūsų pirmtakui. Sklandantys gandai, jog jo šventenybė Steponas trečiasis buvo apakintas, pasitelkus kerus yra teisybė, – ordino magistras neskubėdamas iš grubaus audeklo išvyniojo auksu puoštą skrynelę ir žemai nusilenkęs abiem rankomis ištiesė ją bažnyčios patriarchui. Popiežiaus sargybiniai čia pat šoko ginti jį nuo galimos grėsmės, tačiau buvo sustabdyti ryžtingo dešinės rankos mosto.
- Kas čia? - tebelaikydamas iškeltą dešinę plaštaką, Adrianas nedrąsiai ėmė tiesti kairę ranką dėžutės link.
- Ordino medalionas, saugantis mūsų karių kūnus ir sielas nuo pragaištingų burtų, - magistras nepastebimu rankos judesiu paspaudė priekinę dėžutės sienelę ir sausai spragtelėjęs skrynelės užraktas sausai spragtelėjo, atverdamas viduje slėptą brangenybę, - tik šis ypatingas. Tai vienas geriausių medalionų, kurį mums iki šiol pavyko sukurti.
- Bet juk tai pektoralas! Toks pat, kaip manasis, – iš nuostabos beveik šūktelėjo bažnyčios vadovas. Neskubėdamas kaire ranka paėmę iš dėžutės gan sunkų auksinį kryžių, jis jį palygino su dešinės rankos delne gulinčiu ant kaklo kabėjusiu kryžiumi. Abu buvo identiški iki menkiausių smulkmenų, įskaitant ir jau nutrūkusią vieno brangiojo akmens apsodo kojytę. Tačiau atidžiai apžiūrinėdamas ordino magistro įteiktą kryžių, Adrianas visgi įžvelgė vieną dalyką, kurio neturėjo jo turėtasis – pro kiaurinius liturginio papuošalo ornamentus viduje buvo galima įžiūrėti kažkokį įmantrų indą su balzganu tamsžaliu skysčiu, - aha! Jei teisingai suprantu, tai tikrasis medalionas yra pektoralo viduje, o visa kita tik akių dūmimas, dėmesiui nukreipti? Visgi, kas tai yra?
- Jūsų akys tokios pat skvarbios, kaip ir protas, Jūsų Šviesybe! - nusišypsojo ordino magistras, - Taip, tas indas ir yra medalionas. Jei leistumėte, aš norėčiau neatskleisti jo kūrimo paslapties. Galiu pasaky...
Ordino magistras nespėjo pabaigti sakinio, kai pasigirdo traukiamo kardo žvangesys:
- Tu įžūlus menkysta, kaip drįsti atsakyti jo Šventenybei! Tučtuoj...
- Tylos! Jūs čia tam, kad mane saugotumėte, o ne trukdytumėte tai daryti! - įsakmus rankos mostas kaip mat nubloškė sargybinius atgal už popiežiaus nugaros, - Suprantu, gildijos paslaptys... Tuomet tegul jos ir pasilieka už gildijos sienų.
- Jūsų Šventenybė yra toks maloningas ir suprantantis, - prabilo iš lėto atsitiesdamas, žilagalvis Sargybos vadas, - galiu pasakyti tik tiek, jog mūsų gildijos scholastai ilgus šimtmečius studijavo prieš daugelį amžių rašytus senuosius ordino metraščius, kuriuose sukaupta daugybė dabar jau pražuvusios išminties. Ten rašoma, kaip malda ir tikėjimu galima išvalyti ir sustiprinti sielą bei kūną, siekiant apsaugoti jį nuo kerų. Taip pat ten mūsų scholastai rado užuominų, kaip atspindėti burtus ir nukreipti juos prieš pačius kerėtojus, nesuteršiant savo sielos. Ironiška, tačiau mūsų sučiupta galingiausia ragana dabar padės mums saugoti mūsų Šventojo Sosto įpėdinį. Pasikartosiu, jog tai vienas geriausių ir stipriausių medalionų, kuriuos mums iki šiol pavyko sukurti.
- Ir kaip gi jis veikia? - jau akivaizdžiai susidomėjęs paklausė pontifikas, - man kažką reikėtų daryti?
- Visiškai nieko, jūsų šviesybe, – pradėjo magistras.
- Tiesiog Adrianas. Manau, jog mūsų institucijoms teks suvienyti jėgas bendram tikslui, tad pradėkime nuo santykių supaprastinimo. Bent jau toliau nuo pašalinių akių - pertraukė jį pontifikas.
- Kaip jums patogiau, šventasis tėve, - linktelėjo magistras, - taigi, grįžtant prie medaliono. Jums nereikia nieko daryti – medalionas pats aptiks kerus ir švytėdamas ims saugoti nuo jų.
- Supratau. Ir tai viskas? - kiek nustebęs perklausė popiežius, keisdamas anksčiau ant kaklo kabėjusį kryžių naujuoju. Nebylaus žilagalvio ordino vado galvos linktelėjimo jam visiškai pakako, ko nepasakysi apie jo sargybą, kuri vis dar daugiau, nei tik nepatikliai žvelgė į šias dovanas, - Tuomet puiku, nuo šiol jūsų ordinas gaus visokeriopą Bažnyčios paramą savo sunkioje, tačiau svarbioje kovoje. O jūs, savo ruožtu, ateisite Bažnyčiai į pagalbą, jei tik jai ims grasinti nelabasis.
- Neminėkite jo, kaip ir Dievo vardo be reikalo, šventasis tėve, - staiga surimtėjo magistras, - mes jau buvome kartą su jais susidūrę, prieš septynis šimtus metų. Tuomet nuo žemės paviršiaus dingo Pompėja ir Heraklionas. Mūsų žvalgai teigia vėl aptikę galingų demonų pėdsakus ir aš bijau, jog kur nors vėl gali atsiverti pragaro vartai...
…
Sunkiai girgždėdama pakiužusi galera sunkiai kopė Atlanto bangomis, tačiau šis įspūdis buvo apgaulingas. Nors šlovingos karo dienos šiam laivui jau seniai buvo praeitis, tačiau dabartinis šeimininkas puikiai suprato, jog jo verslo sėkmė priklauso ne nuo to, kaip laivas atrodo, o kaip jis plaukia. Net ir genama vien vėjo, ši senutė galera, kiek paaukštintais bortais, už nugaros netrukdavo palikti kur kas naujesnius laivus, neretai uoliai stumiamus keliolikos tuzinų irkluotojų.
Išgirdęs apie Šiaurę lankantį pirklį bei jo laivą, kuriam visuomet pučia palankūs vėjai, antarietis ilgai negalvojo. Gal kelionė jūra ir buvo kiek ilgesnė, tačiau gerokai paprastesnė – tereikėjo papirkti vos kelis uosto sargybinius ir jis jau tolo nuo nemalonius prisiminimus keliančios Romos ir jos apylinkių. Tiesa sakant, vos išvydęs žadamą atlygį už vieno keleivio nuplukdymą į kurį nors į Šiaurės uostą, visomis smulkmenomis mielai pasirūpino pats pirklys.Pastarojo paslaugumą smarkiai paskatino ir nedviprasmiški antariečio klausimai apie laivą lydinčią senovės deivės Ninanos šviesą – pirklys suprato, jog paslaptingas keleivis kažkokiu būdu perkando laivo paslaptį.
Taigi dabar antarietis suposi kiek nostalgiškus jausmus keliančioje galeroje, kuriai pirklys iš kažkur ištraukė vis dar veikiantį ir melsva šviesa švytintį atlantų laivo rutulį. Jis ne tik sugebėjo puikiai pritaikyti šį atlantų kūrinį savo pakiužusiai galerai, bet ir saugiai paslėpė jį nuo pašalinių žmonių akių. Sparčiai bangas skrodžiantis laivas judėjo Šiaurės link, sekdamas naikintojo šešėlį. Andajus vis dar nežinojo, kur jis traukia ir jam beliko tikėtis, jog uodegą pabrukęs Naikintojas visgi nuves jį pas praeities šešėlį, kurio vardas M'Nagalah ir šį kartą naujasis antariečio kūnas nepaves. Girdamasis greičiausiu laivu pasaulyje pirklys nemelavo – nepraėjus nė dviem savaitėms Asmundas jau žygiavo ūkanota Britanijos žeme, už daugiau nei dviejų tūkstančių mylių nuo Romos, sekdamas Naikintojui įkandin. O pastarojo pėdsakai vedė tolyn į Šiaurę, į Dal Riatos karalystę.
…