Na va, truputį po truputį ir buvo išgimdyta dar viena dalis. Deja, šiuo metu vykstantis stambus projektas - „Kaip informatikas namą statė 2“ suryja visą laisvą laiką. Net ir statybinių nuotykių nelieka laiko uždokumentuoti.
Ankstesnės apsakymo dalys čia ir čia. Apsakymo pradžia čia. Kita dalis čia.
Karštomis pėdomis
Didžiulėje prabangos kupinoje menėje tvyrojo aiškiai juntama įtampa. Susirinkusi minia nekantriai mindžikavo ir susiskaidžiusi į būrelius, tyliai šurmuliavo, aptarinėdama naujausius gandus. Tiesa sakant, bene visi jie sukosi apie tai, ko šis margaspalvis pulkas buvo sukviestas į auksu, platina ir kitais retaisiais metalais bei brangakmeniais išdabintoje valdančios sintalų šeimos rūmų menėje. O ir žodis „sukviesti“ čia nelabai tiko – sintalai tiesiog primygtinai paprašė vykti drauge, argumentuodami už nugaros kybančiu laivynu.
Šitokio jų galios demonstravimo niekas nebuvo regėjęs nuo pat šešių pasaulių karo, pasibaigusio beveik prieš šimtą metų. Buvo akivaizdu, jog kad ir ką šį sykį sugalvojo paslaptingoji tauta, tai buvo tikrai svarbu, bent jau jiems. Priešingu atveju vargu ar jie būtų į savo menę pakvietę tejiečius, ur'ni ir vaakarius – šešių pasaulių karo dalyviai ne tik nepuoselėjo šiltų jausmų vieni kitiems, o juo labiau sintalams, bet ir vėl ėmė prisiminti senąsias nuoskaudas. Tiesa, šiems išdidiems, o neretai ir arogantiškiems aristokratams, atsiradusiems iš niekur, reta tauta tryško meile. Šalti ir racionalūs, jie be dvejonių iš savo kelio šalino bet kokias pasitaikančias kliūtis. Kita vertus, visi puikiai sintalo žodžio vertę – patikimi verslo partneriai bei sąjungininkai savo garbę vertino labiau, nei gyvybę. O gyvybėmis jie nebuvo linkę švaistytis veltui.
Švelnios šviesoje sklandžiusį šurmulį perskrodė atsiveriančių galinių menės durų garsas, kurį kaip mat nustelbė sunkus darniai žygiuojančios rikiuotės dundesys. Pro įspūdingo dydžio vartų arką ėmė žygiuoti tamsiai mėlynos spalvos ceremoniniais polimerinio plastiko šarvais pasipuošę kariai, ginkluoti ne itin patogiais, tačiau grėsmingai atrodančiais dideliais spinduliniais karabinais. Neprityrusi ausis vargiai galėjo išskirti atskirus žingsnius – į sintalų vyriausiojo vado garbės sargybą patekti galėjo tik geriausieji. Pleišto formos rikiuote kariai greitai perskyrė minią ir suderintu žingsniu nužygiavo iki menės gale tvyrojusios juodo jėgos lauko sienos. Sudarydami gyvą koridorių iki pat jėgos lauko, jie sustojo ir visi kaip vienas pasisuko, atsukdami bauginančiai juodą neperregimą šalmo vizorių į menėje susirinkusius.
Efektingas garbės sargybos pasirodymas pasiekė savo tikslą ir nuščiuvusioje salėje visi galėjo išgirsti aiškiai artėjančius tvirtus vienišus žingsnius. Netrukus salėje susirinkusi minia išvydo baltais paradiniais šarvais pasidabinusį sintalų karo vadą. Jis neskubėdamas priėjo jėgos lauką ir pakėlė dešinę ranką. Sulyg karvedžio mostu tamsus šydas išnyko ir minia išvydo ant pjedestalo stovintį prabangų sostą, iš šonų pridengtą už jo stūksojusios baltos dievybės sparnais. Pasilypėjęs ant pjedestalo, sintalų karo vadas pasisuko į minią ir per garsintuvus nugriaudėjo:
- Civilizuotos visuomenės piliečiai, ši įsimintina diena esminių mūsų sektoriaus pokyčių pradžia. Pastarasis tūkstantis metų buvo pažymėtas ne tik didžiais atradimais bei užmegztais tvirtais santykiais tarp mūsų civilizacijų. Deja, tarp mūsų pasitaikė siekiančių sugriauti šią, kaip pasirodė, trapią tvarką ir mums teko imtis ginklų, siekiant apsisaugoti nuo mūsų pačių. Sunku patikėti, tačiau didžiausia grėsmė buvo kilusi iš vidaus.
Tai buvo sunkūs laikai, tačiau mums pavyko išlaikyti šiuos išbandymus. Dabar męs stovime ant naujos eros slenksčio ir siekiant išlaikyti tvarką ir taiką mūsų pasauliuose, mūsų Federacija bus reorganizuota į Galaktinę imperiją...
Per minią nuvilnyjo nuostabos murmesys – keleto tuzinų pasaulių valdžios atstovai ėmė žvalgytis ir kuždėtis tarpusavyje. Daugeliui tapo aišku, jog dalis gandų pasirodė esantys tiesa. Tuo tarpu balta paradine uniforma pasidabinęs sintalas iškilmingai tęsė:
- … gyvenimą atiduos išrinktas valdovas. Mūsų laukia Imperija, valdoma naujo įstatymų kodekso, kuris padarys visus lygiais prieš įstatymus. Regioniniai gubernatoriai neleis įsikeroti korupcijai, o stipri ir auganti kariuomenė užtikrins taiką ir tvarką mūsų pasauliuose. Mes savo priešams nepaliksime vietos nei Imperijos viduje, nei už jos ribų – visi metę iššūkį Imperijai bus sutriuškinti. Tačiau mes ištiesime gailestingumo ranką visiems, norintiems priimti naująją tvarką – net ir mūsų priešininkams, jei tik jie pripažins savo klaidas ir atsisakys savo barbariškų principų. Mūsų laukia tūkstančiai metų mūsų šviesos deivės lydimos taikos ir gerovės, kurią mums suteikė šviesos deivė. Ir aš, Alyameldiras Aru-Wen Uru, sintalų tautos išrinktas ir šviesos valdovės palaimintas vadovauti mūsų laivynui bei pabaigęs kelis šimtmečius trukusį penkių pasaulių karą... - minioje nuaidėjo akivaizdžios nepasitenkinimo gaidelės. Nepaisant to, jog dalyvavo šiame konflikte, sintalai nepripažino, buvę šio karo dalyviai. Sintalai laikėsi nuostatos, jog jų tauta tiesiog suvaldė ir pabaigė svetimą konfliktą, grasinusį jų kolonijoms - … skelbiuosi pirmuoju Uru dinastijos imperatoriumi. Nuo šios dienos mes sutelksime savo jėgas ieškoti naujų pasaulių, galinčių papildyti mūsų Imperiją ir praturtinti ją savo žiniomis, pasiekimais ir kultūra!
Nepasitenkinimo murmesys nenutilo, tačiau nebuvo nei vieno, išdrįsusio viešai prieštarauti. Visi puikiai suprato kuo galėjo baigtis pasipriešinimas sintalams. Mirianų likimas šešių pasaulių kare tapo puikiu pavyzdžiu visiems. Sintalams įsivėlus į konfliktą, pastarieji tiesiog pirmieji pakliuvo po ranka. Išdidi tauta nesutiko kapituliuoti ir per nepilnus metus sintalai tiesiog nušlavė ne tik mirianų laivyną, bet ir praktiškai visą jų tautą. Po tokio galios ir technologinio pranašumo demonstravimo gnolamai, tejiečiai, ur'ni ir vaakariai patys pasisiūlė sudaryti taiką.
…
Aštuntasis ciklas ėjo į pabaigą, o tuo pačiu ir jo budėjimas Grrkano kosminės stoties observatorijoje. Kad ir koks nuobodus buvo šis darbas, vidajus puikiai suprato jo svarbą. Gyvenimas ūkanotoje galaktikos spiralės rankovės dalyje nebuvo lengvas. Vidajams vos pavyko pergyventi vieną kosminę katastrofą. Nuo to laiko praėjo ne vienas tūkstantis ciklų ir šiuolaikinės automatinės dangaus objektų stebėjimo sistemos galėjo užfiksuoti ir identifikuoti daugumą visatos grėsmių bei aktyvuoti planetinius skydus. Tačiau mašinos tegalėjo atpažinti tik tai, kas jau buvo žinoma ir visuomet buvo kokio nors nenumatyto įvykio tikimybė. Būtent dėl šios priežasties jis bei jo porini nkas kiurksojo šioje planetos ir žvaigždės gravitacijos laukų balanso taške kybančiame metalo gabale, skambiai tituluojama kosmine stotimi. Jie pamainomis visą parą stebėjo monitorius, ieškodami kokių nors anomalijų.
Tyliai pyptelėjusi, sistema persuko plačiajuostį teleskopą į naują zoną ir ėmė filmuoti dangaus skliautą bei lyginti su ankstesniais kadrais, ieškodama pokyčių nebūdingų tolimiems visatos objektams. Patogiai išsidrėbęs krėsle, vidajus bėgančiu didžiulių akių žvilgsniu stebėjo įvairius spinduliavimo spektro ruožus atvaizduojančius ekranus, kai juose staiga įsižiebusi nauja žvaigždė, nustelbė likusį vaizdą. Sukaukęs pavojaus signalas išspyrė vidajų iš patogios kėdės, tačiau vos pradėjus rinkti spinduliuotės duomenis, paslaptingas blyksnis taip pat staiga ir išnyko.
- Kas per?.. Sistema, padidink kvadratą aštuoni-šeši trisdešimt du kartus, centruodama ties blyksniu, - vidajus tikėjosi išvysti kokį nors blankų liekamąjį švytėjimą, kuris bylotų apie kietų kūnų susidūrimą, nes nova niekaip negalėjo taip imti ir išnykti. Tačiau tamsiame dangaus skliauto stačiakampyje buvo matoma tik gausybė niekuo neišsiskiriančių žvaigždžių.
- Padidinti dar šešiasdešimt keturis kartus, centravimo nekeisti, - stebėtojas vis dar tikėjosi išvysti ką nors galinčio paaiškinti paslaptingą blyksnį. Didžiam stebėtojo nusivylimui, ekrane kiek pasislinkusi nuo centro žibėjo niekuo neišsiskirianti vieniša gelsvai oranžinė žvaigždė.
Dusliai dunkstelėjo atveriamas liukas ir į stebėjimo tiltelį įvirto antrasis stebėtojas. Aštriais žvynų dygliukais pasišiaušusi vidajaus oda aiškiai bylojo apie jo emocinę būseną:
- Kas nutiko?! - dar neperlipęs liuko slenksčio, suriko iš poilsio kambario atskuodęs porininkas.
- Neįsivaizduoju, beveik visame spektro diapazone buvo užfiksuotas didelė energijos iškrova. Sistema, prašau patikslinti centravimą ties žvaigžde, kur buvo užfiksuotas blyksnis ir padidinti vaizdą iki maksimalaus galimo, - savo išsipūtusiomis didžiulėmis akimis žvelgdamas į pagalbinius ekranus ir analizuodamas duomenis, bėrė vidajus.
- Vaizdas yra centruotas ties užfiksuotomis iškrovos koordinatėmis, - tarp metalinių sienų skardžiai nuaidėjo sintezuotas astronominės laboratorijos sistemos balsas, - Maksimalus galimas objekto didinimas.
- Čia dabar kas?.. - išsprūdo choru. Abu stebėtojai išsprogdino ir taip dideles savo akis į tuščią ekraną, kurio centre galima buvo įžiūrėti mažą žydrą spingsulę, esančią už maždaug tūkstančio planetinių šviesos ciklų.
- Sistema, pakartoti įvykį, esant maksimaliam didinimui, - dabar abu stebėtojai galėjo stebėti, kaip mažas žydras taškelis staiga kelioms akimirkoms virto žėrinčiu pulsaru, kol vėl atgavo įprastos planetos išvaizdą.
- Ten, kažkas nutiko! Planeta taip elgtis negali! - pasišiaušęs pamainos stebėtojas buvo aiškiai susidomėjęs šiuo įvykiu, - reikia informuoti lizdą. Reikia surengti ekspediciją į tą planetą!
- Ataušk! Kad ir kas ten nutiko, tai ne mūsų reikalas. Sistema, užregistruok anomaliją ir perduok į archyvą. Tegul lizdas galvoja ką daryti toliau. Tokia trumpa anomalija toliau, nei už tūkstančio planetinių šviesos ciklų mums nekelia jokio pavojaus. Mes negalime švaistyti veltui laiko ir turime stebėti toliau, - atskuodęs porininkas jau spėjo nurimti ir suglaudęs žvynelius, atgauti įprastą, kiek blizgią odą. Jis akivaizdžiai nesidomėjo niekuo kitu, apart savo tiesioginiu darbu, - eik ilsėtis, aš tave pakeisiu.
Po truputį rimstantis pirmasis stebėtojas dar sykį pažvelgė į naujausius sektoriaus duomenis – jie nė neužsiminė apie ką tik įvykusį energijos pliūpsnį. Suvokęs, jog porininkas yra teisus, jis jau visiškai ramia galva išėjo pro atlapotą tiltelio liuką, užnugary palikdamas daugiau nei prieš tūkstantį planetos ciklų įvykusį keistą įvykį. Kad ir kas ten nutiko – pavojaus vidajų lizdui tai jau nebekėlė, tad jis galėjo ramiai eiti pasistiprinti ir pailsėti.