Po gan ilgos pertraukos, dar viena paistalų dalis. Idėjų tiek daug, o laiko jas tvarkingai sudėlioti tiek mažai.
Ankstesnes dalis rasite čia ir čia. O apsakymo pradžią - čia. Kita dalis čia.
Visas vėl
Kažkur tarp šiapus ir anapus vis dar tūžmingai džiūgavo nemirtingos būtybės siela, karštligiškai grabinėjanti planetą gobiantį pasaulio pamatinį audinį, tikėdamasi atrasti sau giminingą porą. Nemirtingasis turėjo keletą svarių priežasčių paskubėti. Du Kūrėjai Gajos galioms imlių gyventojų pasaulyje, žadantys neblogas galimybes pabandyti įgyvendinti tėvo užmačias ir mažiausiai vienas Naikintojas, grasinantis sutrypti menkus šių svajonių želmenis. Tokios lenktynės su laiku jam nebuvo naujiena ir jis, deja, turėjo pripažinti, jog ne visuomet spėdavo laiku rasti tinkamą inkarnatą, tačiau šį sykį nemirtingasis tiesiog negalėjo sau leisti pralaimėti.
…
- Jokių sandorių! Kerėtojai, nesvarbu kuo užsiima, turi mirti ir taškas! Surast ir žudyt juos drauge su demonais! Kartą jau padarėme klaidą ir leidome susitikti porai demonų, - net drebėdamas per stalą persisvėręs žaibais svaidėsi žilagalvis Sargybos tarybos vyresnysis, - dalies jūsų dar šiame pasaulyje nebuvo, kai tie du demonai sudegino Pompėją ir Herkulanumą. Aš ten buvau, pats išgyvenau tą pragarą ir jo išperas.
- Tai ką siūlote daryti? Jie juk Jėzaus mokiniai ir jais tiki vis daugiau žmonių, - Sargybos karvedžiai suglumę žiūrėjo į vyresniuosius, - jūs patys sakėte, jog mums pakeliui su krikščionimis.
- Tikėjimas yra gerai! Tikintys, ypač šie, nesvarstydami tiki, tuo, ką sako jų ganytojai. Krikščionybė yra nauja kylanti jėga, kurią mums būtina išnaudoti. Ir tam Jėzaus mokiniai labiau reikalingi mirę, nei gyvi. Mirę kankiniai tikintiesiems skelbs tik tas tiesas, kurių reikia mums, tik būtina pasistengti, kad jų mirtys atgrasytų kitus bandyti pažinti kerus, - vyresniojo veidą perkreipė šypsnys, - krikščionybės tiesos puikiai pasitarnaus mūsų tikslui. Todėl mes tapsime šios naujos bažnyčios šešėliu, kardu kertančiu jų vardu. Tačiau tam pasiekti, mums reikia atsikratyti visų tų kerėtojų. Ir jei Roma tai padarys už mus, tuo geriau!
…
Geros kovos įaudrintą antariečio sielą dabar dar kaitino kur kas daugiau, nei tik kito susirėmimo jaudulys. Vezuvijaus kalderoje prasidėjusi dvikova staiga tapo asmenine, pažadinusia giliai užgniaužtus skausmingus praeities prisiminimus, kuriuose M'Nagalah teko vienas pagrindinių vaidmenų. Keršto troškulio raginamas, antarietis skroste skrodė Gajos virpesių jūrą, tarsi rankomis košdamas mailiaus pilną kubilą ir tikėdamasis sugauti stambią žuvį. Metų metus taip pro pirštus slydo tūkstančiai niekuo neišsiskiriančių sielų, kol staiga gniaužtuose suvirpėjo nerimastinga gyvybė...
…
Bedugnėje juodo nakties dangaus platybėje genami švelnios bangų mūšos plaukė vieniši pūkiniai debesų laivai, nušviesti sidabrinio nakties šviesulio. Švelni mėnesienos šviesa masino, ramino bei padėdavo užsimiršti, kuomet buvo sunku, leisdavo pabėgti nuo aplinkinio pasaulio, nuo pat ankstyvos vaikystės, kiek tik jis galėjo ją prisiminti. Ji nebuvo lengva, net ir Ottaro sūnui, o gal kaip tik todėl, jog jis buvo valdovo sūnus ir iš jo buvo reikalaujama kur kas daugiau, nei iš kitų.
Jis seniai suvokė, esąs kitoks, nei kiti ir dabar bandė prisiminti, kada tai nutiko. Tai buvo kur kas anksčiau, nei jis vaduodamas savo kraujo brolio Arano žemes, plačiais mostais kardu šienavo Visino ir Jaučio karius, guldydamas juos vieną po kito. Tai tikrai nutiko anksčiau, nei būdamas vos dvylikos vaikis sukryžiavo kardus su Aranu, siekdamas išsiaiškinti, kuris jų pranašesnis. Prireikė ne vienos dienos bei daugybės alinančių kovų, lenktynių ir kitų varžybų, kol jiedu sulygo ir sutarė daugiau niekada nekelti vienas prieš kitą rankos bei dalintis viskuo pusiau. Tai nutiko dar anksčiau. Taip... Būtent tada, kai bene visą pilį buvo apėmęs girtas Ottaro gimtadienio siautulys. Jam dar nė penkerių nebuvo, tačiau tą tėvo gimtadienį jis prisiminė kuo aiškiausiai. Siaučiant su kitais, gerokai vyresniais vaikais, kažkuris jų per smarkiai stumtelėjo keturmetį Asmundą ir tas praradęs pusiausvyrą, įlėkė tiesiai į didįjį pilies menės židinį, kuriame vos prieš gerą pusvalandį skaniai spirgėjo vakar miške sumedžiotas šernas.
Menėje tvyrojęs šurmulys akimirksniu nuščiuvo, o tylą netruko perskrosti moterų klyksmai, tarp kurių jis aiškiai girdėjo ir motinos Sigrid balsą. Tačiau vos po keleto akimirkų kilusią sumaištį pakeitė spengianti tyla, kurią trikdė tik degančių malkų spragsėjimas. Visi suglumę žiūrėjo į židinį, kurio žarijų krūvos viduryje ramiausiai stovėjo Asmundas, susidomėjusiu žvilgsniu apžiūrinėdamas ištiestų rankų delnuose šokančius liepsnos liežuvius. Jis tąsyk pirma kartą pajuto ugnies prisilietimą, kuri pleveno kūnu ir maloniai kuteno, tarsi šilto šilko gijos slystų per odą.
- Mama, tėte! Žiūrėkit, ką turiu! - vaikiškai trepsėdamas kojomis, džiaugsmingai šūktelėjo pyplys, tarp rankų ore laikydamas liepsnomis žėrintį ugnies kamuolį. Krykšdamas iš džiaugsmo ir susižavėjimo, vaikas ore gainiojo ugnies gniutulą, visiškai nekreipdamas dėmesio į virš jo vis dar plevenančių liepsnų aureolę ar po kojomis girgždančias žarijas.
Tą dieną net ir penkerių metų neturinčiam vaikui, vos pamačius namiškių ir svečių žvilgsnius, tapo aišku, jog jis kitoks, nei kiti.
„O saulei patekėjus visas kitoniškumas pasibaigs“, - niūriai pagalvojo Asmundas, toliau žvelgdamas į nakties danguje tyliai slenkančius debesis.
- Ir kur tu buvai, kai tavęs labiausiai reikėjo? Ką patarsi šį sykį? - pro sukąstus dantis iškošė ant aukštos akmeninės pilies sienos atbrailos sėdintis vikingas. Jis puikiai suvokė, jog pabėgti iš tokio kalėjimo yra neįmanoma net ir sveikam, o ką jau ir kalbėti, kai pilve žiojėjo vis dar krauju srūvanti skylė, padaryta paskutiniame mūšyje. Pastaroji grasino vėjais paleisti ir Hrėreko bei Siggeiro planą, paaukoti jį Odinui, vos tik patekėjus saulei – bent šiokia tokia paguoda.
Angelo sargo balsas, kurio dabar šaukėsi sužeistas karys, nuolat patardavo ir padėdavo sunkiu metu. Asmundas jau buvo įpratęs beatodairiškai ir nesusimąstydamas vykdyti galvoje suskambėdavusias komandas ir dar niekad nebuvo pasigailėjęs, tai darydamas. Šie paliepimai tūpti, lenktis ar kardu kirsti atgal nė neatsigręžiant ypač praversdavo kovose, kurių Asmundas tikrai nebuvo linkęs vengti.
Tačiau sargas buvo dingęs ir nesiteikė pasirodyti jau kelinta diena. Vikingo ausis spengė kurtinanti tyla ir jis staiga suvokė, jog nutilo netgi bangų mūša. Stingdantis šaltis palengva ėmė kaustyti kūną ir kvėpuoti darėsi vis sunkiau:
- P... pp.. prrrasideda... Gggaila, kkad tteks iškkeliauti pas Odiną... šštaai tttaipp, - išstenėjo vikingas, spausdamas stingstančią dešinę ranką prie žaizdos pilvo šone. Vis sunkiau darėsi išlaikyti žvilgsnį į debesis ir karys palengva užsimerkė.