Po gan ilgos pertraukos, dar viena paistalų dalis. Idėjų tiek daug, o laiko jas tvarkingai sudėlioti tiek mažai.
Ankstesnes dalis rasite čia ir čia. O apsakymo pradžią - čia. Kita dalis čia.
Visas vėl
Kažkur tarp šiapus ir anapus vis dar tūžmingai džiūgavo nemirtingos būtybės siela, karštligiškai grabinėjanti planetą gobiantį pasaulio pamatinį audinį, tikėdamasi atrasti sau giminingą porą. Nemirtingasis turėjo keletą svarių priežasčių paskubėti. Du Kūrėjai Gajos galioms imlių gyventojų pasaulyje, žadantys neblogas galimybes pabandyti įgyvendinti tėvo užmačias ir mažiausiai vienas Naikintojas, grasinantis sutrypti menkus šių svajonių želmenis. Tokios lenktynės su laiku jam nebuvo naujiena ir jis, deja, turėjo pripažinti, jog ne visuomet spėdavo laiku rasti tinkamą inkarnatą, tačiau šį sykį nemirtingasis tiesiog negalėjo sau leisti pralaimėti.
…
- Jokių sandorių! Kerėtojai, nesvarbu kuo užsiima, turi mirti ir taškas! Surast ir žudyt juos drauge su demonais! Kartą jau padarėme klaidą ir leidome susitikti porai demonų, - net drebėdamas per stalą persisvėręs žaibais svaidėsi žilagalvis Sargybos tarybos vyresnysis, - dalies jūsų dar šiame pasaulyje nebuvo, kai tie du demonai sudegino Pompėją ir Herkulanumą. Aš ten buvau, pats išgyvenau tą pragarą ir jo išperas.
- Tai ką siūlote daryti? Jie juk Jėzaus mokiniai ir jais tiki vis daugiau žmonių, - Sargybos karvedžiai suglumę žiūrėjo į vyresniuosius, - jūs patys sakėte, jog mums pakeliui su krikščionimis.
- Tikėjimas yra gerai! Tikintys, ypač šie, nesvarstydami tiki, tuo, ką sako jų ganytojai. Krikščionybė yra nauja kylanti jėga, kurią mums būtina išnaudoti. Ir tam Jėzaus mokiniai labiau reikalingi mirę, nei gyvi. Mirę kankiniai tikintiesiems skelbs tik tas tiesas, kurių reikia mums, tik būtina pasistengti, kad jų mirtys atgrasytų kitus bandyti pažinti kerus, - vyresniojo veidą perkreipė šypsnys, - krikščionybės tiesos puikiai pasitarnaus mūsų tikslui. Todėl mes tapsime šios naujos bažnyčios šešėliu, kardu kertančiu jų vardu. Tačiau tam pasiekti, mums reikia atsikratyti visų tų kerėtojų. Ir jei Roma tai padarys už mus, tuo geriau!
…
Geros kovos įaudrintą antariečio sielą dabar dar kaitino kur kas daugiau, nei tik kito susirėmimo jaudulys. Vezuvijaus kalderoje prasidėjusi dvikova staiga tapo asmenine, pažadinusia giliai užgniaužtus skausmingus praeities prisiminimus, kuriuose M'Nagalah teko vienas pagrindinių vaidmenų. Keršto troškulio raginamas, antarietis skroste skrodė Gajos virpesių jūrą, tarsi rankomis košdamas mailiaus pilną kubilą ir tikėdamasis sugauti stambią žuvį. Metų metus taip pro pirštus slydo tūkstančiai niekuo neišsiskiriančių sielų, kol staiga gniaužtuose suvirpėjo nerimastinga gyvybė...
…
Bedugnėje juodo nakties dangaus platybėje genami švelnios bangų mūšos plaukė vieniši pūkiniai debesų laivai, nušviesti sidabrinio nakties šviesulio. Švelni mėnesienos šviesa masino, ramino bei padėdavo užsimiršti, kuomet buvo sunku, leisdavo pabėgti nuo aplinkinio pasaulio, nuo pat ankstyvos vaikystės, kiek tik jis galėjo ją prisiminti. Ji nebuvo lengva, net ir Ottaro sūnui, o gal kaip tik todėl, jog jis buvo valdovo sūnus ir iš jo buvo reikalaujama kur kas daugiau, nei iš kitų.
Jis seniai suvokė, esąs kitoks, nei kiti ir dabar bandė prisiminti, kada tai nutiko. Tai buvo kur kas anksčiau, nei jis vaduodamas savo kraujo brolio Arano žemes, plačiais mostais kardu šienavo Visino ir Jaučio karius, guldydamas juos vieną po kito. Tai tikrai nutiko anksčiau, nei būdamas vos dvylikos vaikis sukryžiavo kardus su Aranu, siekdamas išsiaiškinti, kuris jų pranašesnis. Prireikė ne vienos dienos bei daugybės alinančių kovų, lenktynių ir kitų varžybų, kol jiedu sulygo ir sutarė daugiau niekada nekelti vienas prieš kitą rankos bei dalintis viskuo pusiau. Tai nutiko dar anksčiau. Taip... Būtent tada, kai bene visą pilį buvo apėmęs girtas Ottaro gimtadienio siautulys. Jam dar nė penkerių nebuvo, tačiau tą tėvo gimtadienį jis prisiminė kuo aiškiausiai. Siaučiant su kitais, gerokai vyresniais vaikais, kažkuris jų per smarkiai stumtelėjo keturmetį Asmundą ir tas praradęs pusiausvyrą, įlėkė tiesiai į didįjį pilies menės židinį, kuriame vos prieš gerą pusvalandį skaniai spirgėjo vakar miške sumedžiotas šernas.
Menėje tvyrojęs šurmulys akimirksniu nuščiuvo, o tylą netruko perskrosti moterų klyksmai, tarp kurių jis aiškiai girdėjo ir motinos Sigrid balsą. Tačiau vos po keleto akimirkų kilusią sumaištį pakeitė spengianti tyla, kurią trikdė tik degančių malkų spragsėjimas. Visi suglumę žiūrėjo į židinį, kurio žarijų krūvos viduryje ramiausiai stovėjo Asmundas, susidomėjusiu žvilgsniu apžiūrinėdamas ištiestų rankų delnuose šokančius liepsnos liežuvius. Jis tąsyk pirma kartą pajuto ugnies prisilietimą, kuri pleveno kūnu ir maloniai kuteno, tarsi šilto šilko gijos slystų per odą.
- Mama, tėte! Žiūrėkit, ką turiu! - vaikiškai trepsėdamas kojomis, džiaugsmingai šūktelėjo pyplys, tarp rankų ore laikydamas liepsnomis žėrintį ugnies kamuolį. Krykšdamas iš džiaugsmo ir susižavėjimo, vaikas ore gainiojo ugnies gniutulą, visiškai nekreipdamas dėmesio į virš jo vis dar plevenančių liepsnų aureolę ar po kojomis girgždančias žarijas.
Tą dieną net ir penkerių metų neturinčiam vaikui, vos pamačius namiškių ir svečių žvilgsnius, tapo aišku, jog jis kitoks, nei kiti.
„O saulei patekėjus visas kitoniškumas pasibaigs“, - niūriai pagalvojo Asmundas, toliau žvelgdamas į nakties danguje tyliai slenkančius debesis.
- Ir kur tu buvai, kai tavęs labiausiai reikėjo? Ką patarsi šį sykį? - pro sukąstus dantis iškošė ant aukštos akmeninės pilies sienos atbrailos sėdintis vikingas. Jis puikiai suvokė, jog pabėgti iš tokio kalėjimo yra neįmanoma net ir sveikam, o ką jau ir kalbėti, kai pilve žiojėjo vis dar krauju srūvanti skylė, padaryta paskutiniame mūšyje. Pastaroji grasino vėjais paleisti ir Hrėreko bei Siggeiro planą, paaukoti jį Odinui, vos tik patekėjus saulei – bent šiokia tokia paguoda.
Angelo sargo balsas, kurio dabar šaukėsi sužeistas karys, nuolat patardavo ir padėdavo sunkiu metu. Asmundas jau buvo įpratęs beatodairiškai ir nesusimąstydamas vykdyti galvoje suskambėdavusias komandas ir dar niekad nebuvo pasigailėjęs, tai darydamas. Šie paliepimai tūpti, lenktis ar kardu kirsti atgal nė neatsigręžiant ypač praversdavo kovose, kurių Asmundas tikrai nebuvo linkęs vengti.
Tačiau sargas buvo dingęs ir nesiteikė pasirodyti jau kelinta diena. Vikingo ausis spengė kurtinanti tyla ir jis staiga suvokė, jog nutilo netgi bangų mūša. Stingdantis šaltis palengva ėmė kaustyti kūną ir kvėpuoti darėsi vis sunkiau:
- P... pp.. prrrasideda... Gggaila, kkad tteks iškkeliauti pas Odiną... šštaai tttaipp, - išstenėjo vikingas, spausdamas stingstančią dešinę ranką prie žaizdos pilvo šone. Vis sunkiau darėsi išlaikyti žvilgsnį į debesis ir karys palengva užsimerkė.
„Tik nuo tavęs priklauso, iškeliausi ar ne. Rinktis tau“, - galvoje staiga nuskambėjo gerai pažįstamas balsas, o neperregimoje tamsoje nušvito ugninis siluetas, tiesiantis kariui ranką.
- Oodinnass?.. - vangiai sumurmėjo karys, bandydamas sukoncentruoti dėmesio likučius į staiga išvystą viziją.
„Odinas?! Vargu bau... Jei jau taip, tai gal greičiau Lokis“, - netikėtai grįžusiame balse girdėjosi gerai pažįstamos pašaipios gaidelės, - nori viską baigti čia ir dabar bei, gal būt, nukeliauti pas Odiną, ar nori žengti toliau, nei gali įsivaizduoti? Lengvo gyvenimo tikrai neprižadu, tačiau niekas taip nedžiugina sielos, kaip sunkiai iškovotos pergalės. Ir prižadu, jog pasiekti jas tikrai nebus lengva, tačiau jei įsileisi mane, tai pats suvoksi, jog laimėti yra būtina.
- Kką?.. Kkką mmann drryt?, - vargais negalais pro stingstančius dantis išspaudė Asmundas.
„Nieko, visiškai nieko. Viską darysiu aš, o tu tiesiog nesipriešink. Svarbiausia nebijok ir leisk srovei nešti tave tolyn“, - monotoniškas balso tonas ramino, skausmas pamažu plaukė šalin ir traukėsi, o kūną kausčiusį šaltį ėmė keisti maloni šiluma. Nakties dangų su mėnesienos nusidabruotais debesimis užliejo keistas švelnus švytėjimas ir žvaigždėtas dangus išskydo, tarsi pakrantės smėlio piešinius būtų nuplovusi atūžusi banga. Viskas aplinkui ėmė suktis vis sparčiau ir vikingas matė, kaip susidaręs milžiniškas sūkurys traukė į save skriejančias žvaigždes, debesis, sidabrinį mėnulį, jūrą ir pilį su ant jos sienos atbrailos paliktu pačiu sužeistu Asmundu.
Pasaulis sparčiai nyko godaus sūkurio nasruose ir visai netrukus Asmundas pasijuto skendintis tirštoje aklinoje tamsoje, tarsi būtų nugrimzdęs į šiltą pelkę. Jis negalėjo pasakyti kiek tai truko, nes atrodo, jog drauge su visa pasaulio šviesa ir garsais tuo pačiu išnyko ir laikas. Staiga kažkur tolumoje sužibo ryškus taškas, kuris augo bei plėtėsi, o kario ausis pasiekė pirmieji šnabždesiai. Tačiau jau po keleto akimirkų švytintis taškas virto banguojančios ir besiplaikstančios šviesos srautu, kuris ošdamas sparčiai artėjo kario link. Dar kelios akimirkos ir Asmundas pajuto, kaip jį palietė pirmosios šviesos srovelės. Jų vis daugėjo ir stiprėjanti srovė ėmė negailestingai talžyti ir skaudžiai skrosti vikingo kūną, kuris vis dar tebebuvo ištirpęs kažkur švytinčių šviesos gijų varstomoje tamsoje.
„Svarbiausia nesipriešink ir leisk srovei nešti tolyn“ - prisiminė karys ir įsivaizdavęs, jog įkrito į sraunią upę, pabandė išsitiesti, atmetęs į šalis menamas rankas. Akimirksniu skausmingi liepsnojančių gijų dūriai virto švelniu kutenimu, lydimu pro šalį dundančios ir riaumojančios šviesos lavinos. Pasijutęs sparčiai plukdomas kažkur tolyn, Asmundas nusprendė atsiduoti srovės malonėn, savo išnykusių rankų pirštais švelniai veldamas per rankas slystančias šviesos gijas ir jausdamas, kaip jos įšskysta ir susigeria į delnus. Lėkdamas velniai žino kur, Asmundas pamatė kažką stovintį skersai šios lavinos. Tolumoje stovinti ugninė figūra sparčiai artėjo ir vikingas jau galėjo įžiūrėti tvirtą jos stotą bei jį puošiančius suskleistus milžiniškus sparnus. Karys nevalingai ištiesė milžinui ranką, srovė tėškė jį tiesiai į įvairių spalvų ugnimi liepsnojančią pabaisą... ir viskas staiga išnyko, o jis suvokė sėdįs ant pilies sienos atbrailos bei klapsėdamas akimis, spoksąs į ištiestą savo dešinės rankos delną.
Ir čia pat pasijuto naujai gimęs – kūną buvo apėmęs neįtikimas lengvumas, o iki tol dusinęs pilvo žaizdos skausmas tiesiog išgaravo drauge su pačia žaizda. Vis dar netikėdamas tuo, kas ką tik nutiko, Asmundas čiupinėjosi sveikutėlę dešinę juosmens pusę ir staiga sustingo, pažvelgęs į brėkštančios aušros apšviestą jūros horizontą. Jis vargiai galėjo atpažinti pasaulį, į kurį sugrįžo iš nebūties. Išplėtęs akis, jaunuolis stebėjo spalvingoje brėkštančio ryto aušroje lūžtančios bangos keteros purslus, nepaisant to, jog iki jų buvo ne mažiau trijų – keturių šimtų pėdų. Ausis glostė žaismingas nedidelės įlankos bangų mūšos šniokštimas, lydimas čiurlenančio atskirų purslų tekšnojimo, o nosį kuteno nuo jūros atsklindančių jūros lašelių, dumblių ir kitokių aromatų kokteilis. Šie ryškūs vaizdiniai drauge su nežinia iš kur užgriuvusiais prisiminimais plėšte plėšė vikingo galvą ir prireikė keleto ilgų minučių viską sustyguoti į savas vietas.
- Pagaliau! Kaip aš pasiilgau šio jausmo! - patenkintu tonu suniurzgė nemirtingasis, išsitiesdamas visu ūgiu bei plačiai išskėsdamas rankas, - taaaip, iš čia tikrai nebus lengva pasprukti, - besidairydamas, garsiai mąstė ką tik su vikingo sąmone susivienijęs Andajus. Kokių septynių pėdų pločio balkonas, geras penkias pėdas išsikišantis iš pilies išorinės sienos buvo kone idealus kalėjimas, į kurį belaisvius nuleisdavo keltuvu. Tai akivaizdžiai buvo vienintelis kelias gyvam palikti šią vienišą ir niūrią vietą.
- O tas Hrėrėkas ir jo brolelis ne kvailiai, jei..., - pradėjo murmėti nemirtingasis ir staiga nutilęs, išsiviepė, - na dabar viskas stojasi į savo vietas. Heh, o jūsų čia daugiau, nei maniau. Ką gi, bus tik įdomiau... Tačiau pirmiausia reikia iš čia pasprukti, o tuomet pasiieškoti gero kardo, - aiškiai juntama Naikintojų kaimynystė puikiai paaiškino, kodėl tie du sugebėjo padaryti tai, ko nepavyko keliems būriams rinktinių karių, kuriuos Asmundas ištaškė į kairę ir dešinę.
Sparčiai brėško ir Andajus dairėsi išėjimo: „Šokti? Neee, be sparnų net ir man daugiau, nei skaudės, o sparnų tai dabar greit negausiu. Aukštyn taip pat neužsikeberosiu. Prasiveržti pro sargybą irgi nebūtinai geriausias sprendimas. Ypač jei pasipainios ir tie du... Kas gi čia?.. Hm?.. O jei imtis mirties linijų?“
Tarp pirštų sukaliodamas nedidelį durklą, kurio jo kalintojai nepastebėjo paslėpto už plataus kaustyto odinio diržo, nemirtingasis sumurmėjo keletą užkeikimų ir ranka perbraukė per sieną. Išoriniam stebėtojui pasirodytų, jog nieko nenutiko, tačiau andajaus akyse sienos akmenys pasipuošė marga linijų ir taškų raizgalyne.
„Štai čia“, - tyliai sumurmėjo karys ir bedė durklu į vieną iš keleto ryškių taškų, nušvitusių ant akmens. Pasigirdo duslus akmens dunkstelėjimas ir akmuo subyrėjo į šipulius. Dar keletas smūgių ir sienoje jau žiojėjo skylė, pakankama plačiapečiam vikingui pralįsti. Negaišdamas Andajus tyliai išnyko tamsioje landoje, vedančioje į pilies vidų. Pakeliui pasipainiojęs sargybinis nespėjo išleisti nė garso, kai jį užgriuvo juodas mirties šešėlis. Jis tiesiog lėtai prisiglaudė prie sienos ir be gyvybės ženklų bei ginklų nuslinko žemyn.
„Yra mūšiai kuriuos galima atidėti ir yra mūšiai, kuriuose būtina kautis“, - pagalvojo Andajus, užtikrintai skuosdamas link išėjimo, rankoje suspaudęs naujai įsigytą kardą. Jis buvo ketinąs šį syk išvengti konfrontacijos su Naikintojais, tačiau per naujai atgimusį kūną perbėgęs šiurpulys daugiau, nei aiškiai parodė, jog pastarieji buvo kiek kitokios nuomonės. Po tokio nedviprasmiško kvietimo pasirinkimo nebeliko – nemirtingasis tiesiog negalėjo sau leisti pasprukti po jam mesto iššūkio. Dar keli posūkiai ir jis jau buvo bekeliąs koją į pilies kiemą, kai galvą staiga ėmė spausti, tarsi kas būtų pradėjęs veržti geležinius pančius. Dar žingsnis ir akmenimis grįstas pilies kiemas ištirpo, o akmeninės pilies sienos ėmė tyliai griūti niekur. Kojos ėmė klimpti neperregimoje pelkėje – viską užliejo aklina tamsa.
- Ooo..., mentalinė ataka. Norite pasigalynėti, kas kam geriau praplaus smegenis?! - pašaipiai ištarė Andajus, - senokai jau neteko tuo užsiimti, tačiau manau, jog dar visiškai neapkerpėjau. Ką gi, pasivaikščiokime po mirtinų iliuzijų pasaulį!
Nepasiruošus tokios iliuzijos iš tiesų galėjo tapti mirtinomis, mat sąmonė tikrai galėjo patikėti savo mirtimi ir sustabdyti kūno funkcijas, tačiau mentalinės prievartos meistrų tikslas dažniausiai buvo gerokai pragmatiškesnis. Palaužus ir iliuzijų plotmėje nugalėjus priešininką buvo galima perimti jo kūno ir sąmonės kontrolę, o tuo pačiu ir visas jo žinias, būtent kurios, kaip spėjo Andajus, labiausiai ir domino Naikintojus.
Keletą akimirkų viskas buvo panirę į sutemas – priešininkai ieškojo spragų vienas kito sąmonės užkaboriuose ir juos saugančiuose sienose. Tuomet tamsa sprogo ir iš niekur išniro Voltaro drakonas, plačiai iššiepęs savo nasrus. Didžiojo Konflikto metu sukurtai energija mintančiai būtybei Gajos galias valdantis subjektas buvo trokštamas kąsnelis, tačiau nemirtingajam jau teko keletą kartų susidurti su jais. Drakonams šie susitikimai buvo paskutiniai, tad ir šį sykį Andajus nedvejodamas puolė trancendentinę būtybę – su ugnimi reikia kovoti ugnimi:
- Napištu nadanu aiaši annurig! - mikliai vengdamas pabaisos energijos botagų kirčių, nemirtingasis keletu šuoliu pribėgo ir įsmeigė savo gyvastį siurbiančius nagus į drakono krūtinę. Tą pačią akimirką pabaisa ėmė rangytis ir trauktis, kol netruko pavirsti akinančios energijos gniutulu andajaus rankoje. Dar po kelių akimirkų pats nemirtingasis ėmė težti ir virto piktai švytinčia sraunia versme, tai pasislepiančia, tai vėl ištrykštančioje kažkur beformėje tamsoje. Energijos srautas sparčiai artėjo link tamsoje pasislėpusių Naikintojų ir šie netruko pasijusti skęstantys švytinčioje energijos pelkėje. Kiek „pamirkę“ švytinčioje baloje tiedu pašaipiai mestelėjo:
- Nusprendei mus užliūliuoti ir užkutenti šiltoje baloje?
- Anaiptol, - iš kažkur ramiu balsu atsiliepė nemirtingasis, - baloje gyvena pelkinės niambos – parazitai iš vieno mano lankytų pasaulių. Įgėlę , apsigyvena aukos pilve ir netrukus ima sparčiai daugintis. Tuomet belieka tik paleisti sau kulką į kaktą, nes per parą milijonai šių mielų padarėlių iš jūsų kūnų paliks tik drebučių pilną odos maišą, kuris netrukus irgi pratrūksta bei išleidžia visą košę lauk.
Sulyg tais žodžiais abu Naikintojai pašoko tarsi nuplikyti ir puolė kepurnėtis iš švytinčios klampynės. Tačiau tai buvo gerokai sunkiau, nei atrodė iš pradžių. Vos pasiekus tamsos lopinėlį, „krantas“ staiga išskysdavo ir jame išsiliedavo švytinčios energijos bala. Šiaip ne taip išslydę iš andajaus iliuzijų gniaužtų, jiedu išsivertė ant menamo kranto ir tuoj pat ėmė čiupinėtis bei apžiūrinėti savo pilvus. Pasirinkimo neliko – abiem teko susigalvoti aštrius peilius ir griebus juos, prapjauti ant pilvo staiga iškilusius gumbus. Sukandę dantis, Naikintojai krapštėsi giliose žaizdose, kažko ieškodami – iliuzijos buvo kuo tikriausios, įskaitant ir žaizdos vidurius slepiantį per pirštus plūstantį lipnų kraują bei kiaurai veriančius skausmo priepuolius. Ant žemės nukrito pirmasis putpelės kiaušinio dydžio gleivių kamuoliukas, paskui jį antras, dar po kurio laiko ir trečias bei ketvirtas, tačiau Naikintojui spėjusiam pasigauti net tris parazitus, niekaip nesisekė rasti paskutinio kokono. Kol jis keikdamas visą pasaulį, bandė kažką užčiuopti, iki krumplių sukišęs pirštus sau į pilvą, gleivių kamuoliukai ėmė pleišėti. Iš praplyšusių kokonų ėmė lįsti grūdo dydžio balzgani beformiai gyviai.
- Išlįsk tu, baily, - sustaugė Naikintojas, supratęs, jog reikalas ėmė smarkiai smirdėti. Užmetę tinklą, abu nemirtingieji staiga suprato, patys pakliuvę į spąstus, iš kurių buvo sunku rasti išėjimą. Kurį laiką tvyrojo aklina tyla, kurią trikdė tik Naikintojų šnopavimas – tik pelkės lopinėliai ėmė blėsti ir trauktis kažkur gilyn. Toldamos nuo Hrėrėko ir Sigeiro, švytinčios balutės telkėsi į vieną tašką, šis plėtėsi ir augo, kol iš augančio švytinčio rutulio ėmė keltis ir tiestis į žmogų panaši būtybė. Ji turėjo dvi rankas ir kojas, tačiau buvo akivaizdu, jog tai ne žmogus. Tuo neleido abejoti virš galvos iškilę didžiuliai sparnai, papuošti aštria kauline atauga, bei aplink kojas besivyjanti tvirta uodega, pasibaigianti panašiu kauliniu nagu. Pasirėmusi kairės rankos vietoje išdygusiu sudėtingais mechanizmais apaugusiu vamzdžiu, besibaigiančiu plunksnas primenančiomis ilgomis ataugomis, būtybė neskubėdama išsitiesė ir tvirtu žingsniu ėmė artėti link Naikintojų, lėtai statydama žvynų šarvais apgaubtas kojas ant nematomos žemės. Žvynų, kaulinių plokščių ir aštrių ataugų egzoskeletas dengė visą jos kūną, tačiau nepaisant to, buvo galima kuo aiškiausiai matyti po juo pasislėpusių galingų raumenų vingius bei gumbus. Priartėjusi prie nemirtingųjų, būtybė pirštu parodė į vieną Naikintoją ir įsakmiu griaudėjančiu balsu ištarė:
- Dabar tu mano!
- Ššeb Ttetch! - unisonu išspaudė Naikintojai. Buvo akivaizdu, jog jiedu ne iš pasakojimų pažinojo prieš juos stojusį milžiną ir ta pažintis nebuvo pati maloniausia.
Dabar atėjo laikas sustingti Andajui. Šis vardas sukėlė dar vieną seniai pamiršų prisiminimų bangą ir, anaiptol, ne pačią maloniausią:
- Taip, vadino mane ir taip. Bet jei jau žinote šį vardą, tuomet taip pat turėtumėte žinoti, jog jūsų pačių labui būtų geriau nesisklaidyti šiomis žiniomis mano akivaizdoje. Jei jau taip trokštate prisiminti Antarį – prašom! - nugriaudėjo demonas, skleisdamas milžiniškus sparnus.
- Mes ne.. - broliai kažką bandė sakyt, tačiau nespėjus pradėti, teko užsičiaupti ir greitai sprukti šalin, mat ten, kur jie stovėjo, sparčiai leidosi dešinėje milžino rankoje suspindęs ugninis kalavijas. Kova mentalinėje plotmėje buvo akivaizdžiai pralaimėta ir sąlygas dabar čia diktavo nuo grandinės nutrūkęs Andajus. Išsiritusios menamos niambos vis labiau plito vieno iš Naikintojų vaizduotėje, ribodamas jo galimybes priešintis. Net ir neužkrėstas jo brolis nebegalėjo taip imti ir nutraukti judviejų sukurto sapno, mat dabar jį valdė įvykius Antaryje prisiminęs nemirtingasis. Nors žodis valdė šiuo atveju nelabai tiko, mat pasitelkęs prisiminimus, Andajus šį sapną tiesiog draskė į gabalus.
Didžiuliu šuoliu jis užsimojęs liepsnojančiu kardu, smogė į stovėjusius Naikintojus. Pastarieji vos spėjo šokti į šalis ir išvengti kirčio. Pakeldamas kibirkščių ir ugnies debesį, kalavijas su didžiuliu trenksmu trenkėsi į žemę, palikdamas gilų liepsnojantį randą. Akimirksniu išlupęs kardą, Andajus juo užsimojo šonu, ketindamas perkirsti besiruošiantį gintis Naikintoją pusiau. Jo rankoje suspindęs kardas atrėmė smūgį, ko nepasakysi apie gerą dešimtį žingsnių šalin nuskriejusį patį Naikintoją. Platų kardo mostą lydėjo ošiantis ugnies lankas, degančiais gniutulais nusėjęs iliuzijų pasaulį. Išnaudojęs savo smūgio inerciją, Andajus taip pat atšoko į šalį ir tuoj pat užsimojo į kitą pusę, pasitikdamas jo link skubantį kitą Naikintoją. Ašmenų susidūrimą palydėjo kibirkščių debesis, o platų andajaus kardo mostą vėl palydėjo ugnies jūra. Naikintojai gynėsi kaip įmanydami – jiems reikėjo vengti ne vien siautėjančio nemirtingojo kardo kirčių, bet ir mostus lydinčių besiplaikstančios ugnies rimbų bei kaire ranką svaidomų mirtinų spindulių. Sulyg kiekvienu nauju jo mostu, iliuzija vis labiau skeldėjo ir aižėjo. Dar vienas mostas ir trijulė sugrįžo į ankstyvo rytmečio šviesos nušviestą vidinį pilies kiemą, pilname zujančių ginkluotų karių ir kitų pilėnų.
Akimirkai stojusią tylą, kol išmuštruota sargyba laukė vis dar neatsikvošėjusių savo vadų komandos, nutraukė vikingo vietoje pabudusio berserko staugimas. Keliais žaibiškais žingsniais jis pasiekė artimiausią sargybinį ir plačiu mostu smogė į šarvais bei grandijomis apsaugotą kaklą. Šaižus metalinis džeržgesys, lydimas duslaus trakštelėjimo bylojo, jog smūgio būta stipraus – krauju pasruvusiomis akimis berserkas nė nebandė jo išsitraukti. Bėgdamas pro šalį, jis tiesiog sugriebė kariui iš rankų sprūstantį kardą ir išsyk juo bedė į jau spėjusio jo link pasisukti kito sargybinio krūtinę. Vėl pasigirdo metalinis džeržgimas, kuriam įkandin sekė kraujo pilnų plaučių gargaliuojantis švokštimas. Naują šeimininką radusi alebarda kaip mat pradėjo siautulingą mirties šokį – siautėjantis vikingas nesivargino pasiimti priešininko kūne įstrigusio ginklo.
Pritariant ritmą užduodančiam stūgavimui, alebarda brėžė mirtį nešančius puslankius, pasiimdama tai, ko nepasiekė gyvastį sugerianti demono ranka. Apie alebardos kotą apsivijusi dešinė berserko ranka pradėjo dar vieną platų mostą, pasiųsdama krauju pasruvusią geležtę eilinio Hrėrėko ir Sigeiro kario link. Vos pradėjusių leistis plačių ašmenų kelyje pasipainiojo nuo pilies kieme užvirusių skerdynių sprunkanti paklaikusi pilėnė, dešine ranka prie krūtinės prispaudusi kūdikį, o kaire nesąmoningai įsikibusi į pintinę su maistu ir kažkokiais skudurais. Susitikimas su nešarvuotu kūnu buvo trumpas ir ašmenys toliau skriejo savo keliu, kario link. Didžioji dalis pilėnės iš inercijos taip pat judėjo ankstesniu keliu, ko nepasakysi apie kūdikio galvą tebelaikančią viršutinę torso dalį, kurį taškydamasi kraujais skriejo kiek kita kryptimi. Nė nestabtelėjęs berserkas nušuoliavo dar stovinčių sargybinių grupės link.
- Nudėkit jį pagaliau! - rūmų kieme nuaidėjo pavėluota atsikvošėjusio Naikintojo komanda. Tie, kurie iki šiol dar dvejojo, ką daryti, žinodami, jog neįtikus valdovų įgeidžiams, garantuotai netektų galvos – šoko pirmyn, pasitikti neišvengiamos lemties, mosuojančios alebarda.
- Gallū tabritu! - išsiviepė vikingas, staigiu šuoliu į šalį išvengdamas nuo sienų viršaus pasipylusios strėlių lavinos. Dar vienu šuoliu jis tiesiog peršoko jo link artėjusius karius ir puolė atsiimti didžiojo prizo – mentalinės atakos sukaustyto Naikintojo. Pradėjęs panikuoti jo bendras, nė nemanė ginti savo bendražygio ir paprasčiausiai pasipustė padus.
„Garbės neturintis šliužas“ - beveik balsu pasišlykštėjo Andajus. Jam dar nė nenusileidus, iš kairės rankos iššovusios švytinčios gijos susmigo į sustingusį Naikintoją. Po akimirkos suakmenėjusį Naikintoją apipynusios besirangančios šviesos gyvatės akmenimis grįstą pilies kiemą užliejo ryškia šviesa. Akinantis šviesos srautas bei kažkokia nepaaiškinama jėga naikintojo link lėkusius sargybinius išblaškė po pilies kiemą tarsi staiga pūstelėjęs vėjo gūsis šapus. Deginanti šviesos lavina tetruko keletą akimirkų ir jai nuslūgus, pilies kiemo šone išryškėjo vienišas galingo stoto siluetas, šalia kurio kojų gulėjo sukniubusi sudžiuvusi mumija. Tokia ji buvo ne vienintelė – akmeninis grindinys buvo nusėtas šen bei ten besimėtančiais išdžiuvusių žmonių kūnais.
DAR! - nuaidėjo ištuštėjusiuose pilies skliautuose. Sunkūs ir lėti berserko žingsniai netruko peraugti į beprotišką šuoliavimą ir kraujo purslus taškančių plieno ginklų bei gyvastį iš žmonių kūnų siurbiančių švytinčių čiuptuvų viesulas iš vidini o pilies kiemo peršoko pilies gilumo. Keletą valandų pilyje aidėjo ginklų žvangėjimas ir laikas nuo laiko pasigirstantys žmonių klyksmai, kurie vis retėjo. Staiga ankstyvą ryto saulę beveik nustelbė galingas šviesos žybsnis ir griaustinis, sklindantis iš vienoje pilies menių. Šimtmečius išstovėjusios akmeninės pilies sienos suvirpėjo ir ėmė aižėti nuo sudrebėjusios žemės. Aukštasis pilies bokštas iš pradžių vos vos, o paskui vis greičiau ėmė svirti į šoną, kol galiausiai su dusliu trenksmu plojosi ant pačių rūmų. Griūvančios sienos pakėlė didžiulį dulkių debesį, kuris neskubėdamas pleveno žemyn staiga nuščiuvusio ankstyvaus ryto ore. Po keleto minučių iš besisklaidančio dulkių tumulo išniro tamsi figūra, žengdama sunkiais žingsniais.
Peržengęs pilies vartų likučius, nemirtingasis sustojo ir pažvelgęs į tuščią dešinės rankos delną, lėtai ją sugniaužė į plieninį kumštį:
- Mes nesame dievai. Negana to, kad mūsų galios yra ribotos, likimas kartais mus priverčia tapti pačiu Velniu, - tyliai pradėjo murmėti Andajus, - nežinau kas tai pasakė, tačiau pataikė, kaip pirštu į akį. Ir man visai patinka būti savimi! M'Nagalah, šį sykį viskas bus kitaip! - griaudėjančiu balsu surikęs, nemirtingasis kaire ranka tarsi žabų ryšulį per petį persimetė surinktų kardų pundą ir neskubėdamas ėmė leistis nuo kalno. Kelias žadėjo būti netrumpas. Iki susitinkant su slogiu vaikystės prisiminimu, jam reikėjo susistyguoti savo prisiminimus, nekalbant jau apie tai, jog reikėjo rasti ginklakalį, galintį nukalti kalaviją, išlaikysiantį būsimą dvikovą – ieškoti savo subyrėjusio sielos ginklo paprasčiausiai nebebuvo laiko.
…
Vos spėjusi įžengti į ankstyvo rytmečio kupiną pilies kiemą, ji sustingo. Ką tik vaiskios ryto šviesos užlietas kiemas, paskendo sunkiai suvokiamoje tirštoje tamsoje – ji vos galėjo įžiūrėti savo ištiestą ranką. Staiga iš tamsos išniro didžiulė letena, ginkluota degančiais geležiniais nagais bei besiplaikstančiais ugniniais botagais. Akimi vos įžiūrimu mostu ašmenys susmigo giliai į krūtinę – dusinantis skausmas ėmė spausti paskutinius krūtinėje užsilikusius oro likučius. Visi bandymai ištrūkti buvo bevaisiai ir iš tamsos išniręs letenos savininkas taršė ją tarsi skudurinę lėlę. Ji pajuto, kaip smarkiai krestelėjęs, demonas plačiu mostu išplėšė jos sielą, sugniaužęs švytinčią gyvasties esybę savo geležiniame kumštyje. Ji dar spėjo pamatyti, kaip tapęs nereikalingu jos tuščias kūnas sudrimba ant akmeninio grindinio bei pajuto, kaip plačiai pražiotoje burnoje įstrigo skausmo šūksnis:
- Neeaaa!!! - Ankstyvo rytmečio ramybę perskrodė jaunos merginos riksmas.
- Ir vėl Gaila aplankė? - pavargusiu gergždžiančiu balsu paklausė senyvo amžiaus moteriškė, pasisukusi į prakaito išpiltą merginą.
Vis dar sunkiai alsuodama, Dargvilė atsisėdo savo pataluose ir žvelgdama kažkur anapus rastinės trobelės sienos tyliai drebančiu balsu pratarė:
- Tamsa vėl nužengė mūsų žemėn. Kaip ir anuomet, ji ištroškusi kraujo, tačiau šis troškulys nublanksta prieš jūra pykčio ir pagiežos, kuriais ji yra persismelkusi. Ji pasiglemž bet ką, kas tik pasipainios jai po kojom. Aš bijau...
Pasiremdama savo krivule, sena vaidilutė priėjo prie merginos lovos ir prisėdusi šalia, švelniai paglostė jai galvą. Pabudusi nuo sielą stingdančios vilnies, ji puikiai suprato apie ką kalbėjo jaunoji aiškiaregė.