- Ooo..., mentalinė ataka. Norite pasigalynėti, kas kam geriau praplaus smegenis?! - pašaipiai ištarė Andajus, - senokai jau neteko tuo užsiimti, tačiau manau, jog dar visiškai neapkerpėjau. Ką gi, pasivaikščiokime po mirtinų iliuzijų pasaulį!
Nepasiruošus tokios iliuzijos iš tiesų galėjo tapti mirtinomis, mat sąmonė tikrai galėjo patikėti savo mirtimi ir sustabdyti kūno funkcijas, tačiau mentalinės prievartos meistrų tikslas dažniausiai buvo gerokai pragmatiškesnis. Palaužus ir iliuzijų plotmėje nugalėjus priešininką buvo galima perimti jo kūno ir sąmonės kontrolę, o tuo pačiu ir visas jo žinias, būtent kurios, kaip spėjo Andajus, labiausiai ir domino Naikintojus.
Keletą akimirkų viskas buvo panirę į sutemas – priešininkai ieškojo spragų vienas kito sąmonės užkaboriuose ir juos saugančiuose sienose. Tuomet tamsa sprogo ir iš niekur išniro Voltaro drakonas, plačiai iššiepęs savo nasrus. Didžiojo Konflikto metu sukurtai energija mintančiai būtybei Gajos galias valdantis subjektas buvo trokštamas kąsnelis, tačiau nemirtingajam jau teko keletą kartų susidurti su jais. Drakonams šie susitikimai buvo paskutiniai, tad ir šį sykį Andajus nedvejodamas puolė trancendentinę būtybę – su ugnimi reikia kovoti ugnimi:
- Napištu nadanu aiaši annurig! - mikliai vengdamas pabaisos energijos botagų kirčių, nemirtingasis keletu šuoliu pribėgo ir įsmeigė savo gyvastį siurbiančius nagus į drakono krūtinę. Tą pačią akimirką pabaisa ėmė rangytis ir trauktis, kol netruko pavirsti akinančios energijos gniutulu andajaus rankoje. Dar po kelių akimirkų pats nemirtingasis ėmė težti ir virto piktai švytinčia sraunia versme, tai pasislepiančia, tai vėl ištrykštančioje kažkur beformėje tamsoje. Energijos srautas sparčiai artėjo link tamsoje pasislėpusių Naikintojų ir šie netruko pasijusti skęstantys švytinčioje energijos pelkėje. Kiek „pamirkę“ švytinčioje baloje tiedu pašaipiai mestelėjo:
- Nusprendei mus užliūliuoti ir užkutenti šiltoje baloje?
- Anaiptol, - iš kažkur ramiu balsu atsiliepė nemirtingasis, - baloje gyvena pelkinės niambos – parazitai iš vieno mano lankytų pasaulių. Įgėlę , apsigyvena aukos pilve ir netrukus ima sparčiai daugintis. Tuomet belieka tik paleisti sau kulką į kaktą, nes per parą milijonai šių mielų padarėlių iš jūsų kūnų paliks tik drebučių pilną odos maišą, kuris netrukus irgi pratrūksta bei išleidžia visą košę lauk.
Sulyg tais žodžiais abu Naikintojai pašoko tarsi nuplikyti ir puolė kepurnėtis iš švytinčios klampynės. Tačiau tai buvo gerokai sunkiau, nei atrodė iš pradžių. Vos pasiekus tamsos lopinėlį, „krantas“ staiga išskysdavo ir jame išsiliedavo švytinčios energijos bala. Šiaip ne taip išslydę iš andajaus iliuzijų gniaužtų, jiedu išsivertė ant menamo kranto ir tuoj pat ėmė čiupinėtis bei apžiūrinėti savo pilvus. Pasirinkimo neliko – abiem teko susigalvoti aštrius peilius ir griebus juos, prapjauti ant pilvo staiga iškilusius gumbus. Sukandę dantis, Naikintojai krapštėsi giliose žaizdose, kažko ieškodami – iliuzijos buvo kuo tikriausios, įskaitant ir žaizdos vidurius slepiantį per pirštus plūstantį lipnų kraują bei kiaurai veriančius skausmo priepuolius. Ant žemės nukrito pirmasis putpelės kiaušinio dydžio gleivių kamuoliukas, paskui jį antras, dar po kurio laiko ir trečias bei ketvirtas, tačiau Naikintojui spėjusiam pasigauti net tris parazitus, niekaip nesisekė rasti paskutinio kokono. Kol jis keikdamas visą pasaulį, bandė kažką užčiuopti, iki krumplių sukišęs pirštus sau į pilvą, gleivių kamuoliukai ėmė pleišėti. Iš praplyšusių kokonų ėmė lįsti grūdo dydžio balzgani beformiai gyviai.
- Išlįsk tu, baily, - sustaugė Naikintojas, supratęs, jog reikalas ėmė smarkiai smirdėti. Užmetę tinklą, abu nemirtingieji staiga suprato, patys pakliuvę į spąstus, iš kurių buvo sunku rasti išėjimą. Kurį laiką tvyrojo aklina tyla, kurią trikdė tik Naikintojų šnopavimas – tik pelkės lopinėliai ėmė blėsti ir trauktis kažkur gilyn. Toldamos nuo Hrėrėko ir Sigeiro, švytinčios balutės telkėsi į vieną tašką, šis plėtėsi ir augo, kol iš augančio švytinčio rutulio ėmė keltis ir tiestis į žmogų panaši būtybė. Ji turėjo dvi rankas ir kojas, tačiau buvo akivaizdu, jog tai ne žmogus. Tuo neleido abejoti virš galvos iškilę didžiuliai sparnai, papuošti aštria kauline atauga, bei aplink kojas besivyjanti tvirta uodega, pasibaigianti panašiu kauliniu nagu. Pasirėmusi kairės rankos vietoje išdygusiu sudėtingais mechanizmais apaugusiu vamzdžiu, besibaigiančiu plunksnas primenančiomis ilgomis ataugomis, būtybė neskubėdama išsitiesė ir tvirtu žingsniu ėmė artėti link Naikintojų, lėtai statydama žvynų šarvais apgaubtas kojas ant nematomos žemės. Žvynų, kaulinių plokščių ir aštrių ataugų egzoskeletas dengė visą jos kūną, tačiau nepaisant to, buvo galima kuo aiškiausiai matyti po juo pasislėpusių galingų raumenų vingius bei gumbus. Priartėjusi prie nemirtingųjų, būtybė pirštu parodė į vieną Naikintoją ir įsakmiu griaudėjančiu balsu ištarė:
- Dabar tu mano!
- Ššeb Ttetch! - unisonu išspaudė Naikintojai. Buvo akivaizdu, jog jiedu ne iš pasakojimų pažinojo prieš juos stojusį milžiną ir ta pažintis nebuvo pati maloniausia.
Dabar atėjo laikas sustingti Andajui. Šis vardas sukėlė dar vieną seniai pamiršų prisiminimų bangą ir, anaiptol, ne pačią maloniausią:
- Taip, vadino mane ir taip. Bet jei jau žinote šį vardą, tuomet taip pat turėtumėte žinoti, jog jūsų pačių labui būtų geriau nesisklaidyti šiomis žiniomis mano akivaizdoje. Jei jau taip trokštate prisiminti Antarį – prašom! - nugriaudėjo demonas, skleisdamas milžiniškus sparnus.
- Mes ne.. - broliai kažką bandė sakyt, tačiau nespėjus pradėti, teko užsičiaupti ir greitai sprukti šalin, mat ten, kur jie stovėjo, sparčiai leidosi dešinėje milžino rankoje suspindęs ugninis kalavijas. Kova mentalinėje plotmėje buvo akivaizdžiai pralaimėta ir sąlygas dabar čia diktavo nuo grandinės nutrūkęs Andajus. Išsiritusios menamos niambos vis labiau plito vieno iš Naikintojų vaizduotėje, ribodamas jo galimybes priešintis. Net ir neužkrėstas jo brolis nebegalėjo taip imti ir nutraukti judviejų sukurto sapno, mat dabar jį valdė įvykius Antaryje prisiminęs nemirtingasis. Nors žodis valdė šiuo atveju nelabai tiko, mat pasitelkęs prisiminimus, Andajus šį sapną tiesiog draskė į gabalus.
Didžiuliu šuoliu jis užsimojęs liepsnojančiu kardu, smogė į stovėjusius Naikintojus. Pastarieji vos spėjo šokti į šalis ir išvengti kirčio. Pakeldamas kibirkščių ir ugnies debesį, kalavijas su didžiuliu trenksmu trenkėsi į žemę, palikdamas gilų liepsnojantį randą. Akimirksniu išlupęs kardą, Andajus juo užsimojo šonu, ketindamas perkirsti besiruošiantį gintis Naikintoją pusiau. Jo rankoje suspindęs kardas atrėmė smūgį, ko nepasakysi apie gerą dešimtį žingsnių šalin nuskriejusį patį Naikintoją. Platų kardo mostą lydėjo ošiantis ugnies lankas, degančiais gniutulais nusėjęs iliuzijų pasaulį. Išnaudojęs savo smūgio inerciją, Andajus taip pat atšoko į šalį ir tuoj pat užsimojo į kitą pusę, pasitikdamas jo link skubantį kitą Naikintoją. Ašmenų susidūrimą palydėjo kibirkščių debesis, o platų andajaus kardo mostą vėl palydėjo ugnies jūra. Naikintojai gynėsi kaip įmanydami – jiems reikėjo vengti ne vien siautėjančio nemirtingojo kardo kirčių, bet ir mostus lydinčių besiplaikstančios ugnies rimbų bei kaire ranką svaidomų mirtinų spindulių. Sulyg kiekvienu nauju jo mostu, iliuzija vis labiau skeldėjo ir aižėjo. Dar vienas mostas ir trijulė sugrįžo į ankstyvo rytmečio šviesos nušviestą vidinį pilies kiemą, pilname zujančių ginkluotų karių ir kitų pilėnų.
Akimirkai stojusią tylą, kol išmuštruota sargyba laukė vis dar neatsikvošėjusių savo vadų komandos, nutraukė vikingo vietoje pabudusio berserko staugimas. Keliais žaibiškais žingsniais jis pasiekė artimiausią sargybinį ir plačiu mostu smogė į šarvais bei grandijomis apsaugotą kaklą. Šaižus metalinis džeržgesys, lydimas duslaus trakštelėjimo bylojo, jog smūgio būta stipraus – krauju pasruvusiomis akimis berserkas nė nebandė jo išsitraukti. Bėgdamas pro šalį, jis tiesiog sugriebė kariui iš rankų sprūstantį kardą ir išsyk juo bedė į jau spėjusio jo link pasisukti kito sargybinio krūtinę. Vėl pasigirdo metalinis džeržgimas, kuriam įkandin sekė kraujo pilnų plaučių gargaliuojantis švokštimas. Naują šeimininką radusi alebarda kaip mat pradėjo siautulingą mirties šokį – siautėjantis vikingas nesivargino pasiimti priešininko kūne įstrigusio ginklo.
Pritariant ritmą užduodančiam stūgavimui, alebarda brėžė mirtį nešančius puslankius, pasiimdama tai, ko nepasiekė gyvastį sugerianti demono ranka. Apie alebardos kotą apsivijusi dešinė berserko ranka pradėjo dar vieną platų mostą, pasiųsdama krauju pasruvusią geležtę eilinio Hrėrėko ir Sigeiro kario link. Vos pradėjusių leistis plačių ašmenų kelyje pasipainiojo nuo pilies kieme užvirusių skerdynių sprunkanti paklaikusi pilėnė, dešine ranka prie krūtinės prispaudusi kūdikį, o kaire nesąmoningai įsikibusi į pintinę su maistu ir kažkokiais skudurais. Susitikimas su nešarvuotu kūnu buvo trumpas ir ašmenys toliau skriejo savo keliu, kario link. Didžioji dalis pilėnės iš inercijos taip pat judėjo ankstesniu keliu, ko nepasakysi apie kūdikio galvą tebelaikančią viršutinę torso dalį, kurį taškydamasi kraujais skriejo kiek kita kryptimi. Nė nestabtelėjęs berserkas nušuoliavo dar stovinčių sargybinių grupės link.
- Nudėkit jį pagaliau! - rūmų kieme nuaidėjo pavėluota atsikvošėjusio Naikintojo komanda. Tie, kurie iki šiol dar dvejojo, ką daryti, žinodami, jog neįtikus valdovų įgeidžiams, garantuotai netektų galvos – šoko pirmyn, pasitikti neišvengiamos lemties, mosuojančios alebarda.
- Gallū tabritu! - išsiviepė vikingas, staigiu šuoliu į šalį išvengdamas nuo sienų viršaus pasipylusios strėlių lavinos. Dar vienu šuoliu jis tiesiog peršoko jo link artėjusius karius ir puolė atsiimti didžiojo prizo – mentalinės atakos sukaustyto Naikintojo. Pradėjęs panikuoti jo bendras, nė nemanė ginti savo bendražygio ir paprasčiausiai pasipustė padus.
„Garbės neturintis šliužas“ - beveik balsu pasišlykštėjo Andajus. Jam dar nė nenusileidus, iš kairės rankos iššovusios švytinčios gijos susmigo į sustingusį Naikintoją. Po akimirkos suakmenėjusį Naikintoją apipynusios besirangančios šviesos gyvatės akmenimis grįstą pilies kiemą užliejo ryškia šviesa. Akinantis šviesos srautas bei kažkokia nepaaiškinama jėga naikintojo link lėkusius sargybinius išblaškė po pilies kiemą tarsi staiga pūstelėjęs vėjo gūsis šapus. Deginanti šviesos lavina tetruko keletą akimirkų ir jai nuslūgus, pilies kiemo šone išryškėjo vienišas galingo stoto siluetas, šalia kurio kojų gulėjo sukniubusi sudžiuvusi mumija. Tokia ji buvo ne vienintelė – akmeninis grindinys buvo nusėtas šen bei ten besimėtančiais išdžiuvusių žmonių kūnais.
DAR! - nuaidėjo ištuštėjusiuose pilies skliautuose. Sunkūs ir lėti berserko žingsniai netruko peraugti į beprotišką šuoliavimą ir kraujo purslus taškančių plieno ginklų bei gyvastį iš žmonių kūnų siurbiančių švytinčių čiuptuvų viesulas iš vidini o pilies kiemo peršoko pilies gilumo. Keletą valandų pilyje aidėjo ginklų žvangėjimas ir laikas nuo laiko pasigirstantys žmonių klyksmai, kurie vis retėjo. Staiga ankstyvą ryto saulę beveik nustelbė galingas šviesos žybsnis ir griaustinis, sklindantis iš vienoje pilies menių. Šimtmečius išstovėjusios akmeninės pilies sienos suvirpėjo ir ėmė aižėti nuo sudrebėjusios žemės. Aukštasis pilies bokštas iš pradžių vos vos, o paskui vis greičiau ėmė svirti į šoną, kol galiausiai su dusliu trenksmu plojosi ant pačių rūmų. Griūvančios sienos pakėlė didžiulį dulkių debesį, kuris neskubėdamas pleveno žemyn staiga nuščiuvusio ankstyvaus ryto ore. Po keleto minučių iš besisklaidančio dulkių tumulo išniro tamsi figūra, žengdama sunkiais žingsniais.
Peržengęs pilies vartų likučius, nemirtingasis sustojo ir pažvelgęs į tuščią dešinės rankos delną, lėtai ją sugniaužė į plieninį kumštį:
- Mes nesame dievai. Negana to, kad mūsų galios yra ribotos, likimas kartais mus priverčia tapti pačiu Velniu, - tyliai pradėjo murmėti Andajus, - nežinau kas tai pasakė, tačiau pataikė, kaip pirštu į akį. Ir man visai patinka būti savimi! M'Nagalah, šį sykį viskas bus kitaip! - griaudėjančiu balsu surikęs, nemirtingasis kaire ranka tarsi žabų ryšulį per petį persimetė surinktų kardų pundą ir neskubėdamas ėmė leistis nuo kalno. Kelias žadėjo būti netrumpas. Iki susitinkant su slogiu vaikystės prisiminimu, jam reikėjo susistyguoti savo prisiminimus, nekalbant jau apie tai, jog reikėjo rasti ginklakalį, galintį nukalti kalaviją, išlaikysiantį būsimą dvikovą – ieškoti savo subyrėjusio sielos ginklo paprasčiausiai nebebuvo laiko.
…
Vos spėjusi įžengti į ankstyvo rytmečio kupiną pilies kiemą, ji sustingo. Ką tik vaiskios ryto šviesos užlietas kiemas, paskendo sunkiai suvokiamoje tirštoje tamsoje – ji vos galėjo įžiūrėti savo ištiestą ranką. Staiga iš tamsos išniro didžiulė letena, ginkluota degančiais geležiniais nagais bei besiplaikstančiais ugniniais botagais. Akimi vos įžiūrimu mostu ašmenys susmigo giliai į krūtinę – dusinantis skausmas ėmė spausti paskutinius krūtinėje užsilikusius oro likučius. Visi bandymai ištrūkti buvo bevaisiai ir iš tamsos išniręs letenos savininkas taršė ją tarsi skudurinę lėlę. Ji pajuto, kaip smarkiai krestelėjęs, demonas plačiu mostu išplėšė jos sielą, sugniaužęs švytinčią gyvasties esybę savo geležiniame kumštyje. Ji dar spėjo pamatyti, kaip tapęs nereikalingu jos tuščias kūnas sudrimba ant akmeninio grindinio bei pajuto, kaip plačiai pražiotoje burnoje įstrigo skausmo šūksnis:
- Neeaaa!!! - Ankstyvo rytmečio ramybę perskrodė jaunos merginos riksmas.
- Ir vėl Gaila aplankė? - pavargusiu gergždžiančiu balsu paklausė senyvo amžiaus moteriškė, pasisukusi į prakaito išpiltą merginą.
Vis dar sunkiai alsuodama, Dargvilė atsisėdo savo pataluose ir žvelgdama kažkur anapus rastinės trobelės sienos tyliai drebančiu balsu pratarė:
- Tamsa vėl nužengė mūsų žemėn. Kaip ir anuomet, ji ištroškusi kraujo, tačiau šis troškulys nublanksta prieš jūra pykčio ir pagiežos, kuriais ji yra persismelkusi. Ji pasiglemž bet ką, kas tik pasipainios jai po kojom. Aš bijau...
Pasiremdama savo krivule, sena vaidilutė priėjo prie merginos lovos ir prisėdusi šalia, švelniai paglostė jai galvą. Pabudusi nuo sielą stingdančios vilnies, ji puikiai suprato apie ką kalbėjo jaunoji aiškiaregė.