„Tik nuo tavęs priklauso, iškeliausi ar ne. Rinktis tau“, - galvoje staiga nuskambėjo gerai pažįstamas balsas, o neperregimoje tamsoje nušvito ugninis siluetas, tiesiantis kariui ranką.
- Oodinnass?.. - vangiai sumurmėjo karys, bandydamas sukoncentruoti dėmesio likučius į staiga išvystą viziją.
„Odinas?! Vargu bau... Jei jau taip, tai gal greičiau Lokis“, - netikėtai grįžusiame balse girdėjosi gerai pažįstamos pašaipios gaidelės, - nori viską baigti čia ir dabar bei, gal būt, nukeliauti pas Odiną, ar nori žengti toliau, nei gali įsivaizduoti? Lengvo gyvenimo tikrai neprižadu, tačiau niekas taip nedžiugina sielos, kaip sunkiai iškovotos pergalės. Ir prižadu, jog pasiekti jas tikrai nebus lengva, tačiau jei įsileisi mane, tai pats suvoksi, jog laimėti yra būtina.
- Kką?.. Kkką mmann drryt?, - vargais negalais pro stingstančius dantis išspaudė Asmundas.
„Nieko, visiškai nieko. Viską darysiu aš, o tu tiesiog nesipriešink. Svarbiausia nebijok ir leisk srovei nešti tave tolyn“, - monotoniškas balso tonas ramino, skausmas pamažu plaukė šalin ir traukėsi, o kūną kausčiusį šaltį ėmė keisti maloni šiluma. Nakties dangų su mėnesienos nusidabruotais debesimis užliejo keistas švelnus švytėjimas ir žvaigždėtas dangus išskydo, tarsi pakrantės smėlio piešinius būtų nuplovusi atūžusi banga. Viskas aplinkui ėmė suktis vis sparčiau ir vikingas matė, kaip susidaręs milžiniškas sūkurys traukė į save skriejančias žvaigždes, debesis, sidabrinį mėnulį, jūrą ir pilį su ant jos sienos atbrailos paliktu pačiu sužeistu Asmundu.
Pasaulis sparčiai nyko godaus sūkurio nasruose ir visai netrukus Asmundas pasijuto skendintis tirštoje aklinoje tamsoje, tarsi būtų nugrimzdęs į šiltą pelkę. Jis negalėjo pasakyti kiek tai truko, nes atrodo, jog drauge su visa pasaulio šviesa ir garsais tuo pačiu išnyko ir laikas. Staiga kažkur tolumoje sužibo ryškus taškas, kuris augo bei plėtėsi, o kario ausis pasiekė pirmieji šnabždesiai. Tačiau jau po keleto akimirkų švytintis taškas virto banguojančios ir besiplaikstančios šviesos srautu, kuris ošdamas sparčiai artėjo kario link. Dar kelios akimirkos ir Asmundas pajuto, kaip jį palietė pirmosios šviesos srovelės. Jų vis daugėjo ir stiprėjanti srovė ėmė negailestingai talžyti ir skaudžiai skrosti vikingo kūną, kuris vis dar tebebuvo ištirpęs kažkur švytinčių šviesos gijų varstomoje tamsoje.
„Svarbiausia nesipriešink ir leisk srovei nešti tolyn“ - prisiminė karys ir įsivaizdavęs, jog įkrito į sraunią upę, pabandė išsitiesti, atmetęs į šalis menamas rankas. Akimirksniu skausmingi liepsnojančių gijų dūriai virto švelniu kutenimu, lydimu pro šalį dundančios ir riaumojančios šviesos lavinos. Pasijutęs sparčiai plukdomas kažkur tolyn, Asmundas nusprendė atsiduoti srovės malonėn, savo išnykusių rankų pirštais švelniai veldamas per rankas slystančias šviesos gijas ir jausdamas, kaip jos įšskysta ir susigeria į delnus. Lėkdamas velniai žino kur, Asmundas pamatė kažką stovintį skersai šios lavinos. Tolumoje stovinti ugninė figūra sparčiai artėjo ir vikingas jau galėjo įžiūrėti tvirtą jos stotą bei jį puošiančius suskleistus milžiniškus sparnus. Karys nevalingai ištiesė milžinui ranką, srovė tėškė jį tiesiai į įvairių spalvų ugnimi liepsnojančią pabaisą... ir viskas staiga išnyko, o jis suvokė sėdįs ant pilies sienos atbrailos bei klapsėdamas akimis, spoksąs į ištiestą savo dešinės rankos delną.
Ir čia pat pasijuto naujai gimęs – kūną buvo apėmęs neįtikimas lengvumas, o iki tol dusinęs pilvo žaizdos skausmas tiesiog išgaravo drauge su pačia žaizda. Vis dar netikėdamas tuo, kas ką tik nutiko, Asmundas čiupinėjosi sveikutėlę dešinę juosmens pusę ir staiga sustingo, pažvelgęs į brėkštančios aušros apšviestą jūros horizontą. Jis vargiai galėjo atpažinti pasaulį, į kurį sugrįžo iš nebūties. Išplėtęs akis, jaunuolis stebėjo spalvingoje brėkštančio ryto aušroje lūžtančios bangos keteros purslus, nepaisant to, jog iki jų buvo ne mažiau trijų – keturių šimtų pėdų. Ausis glostė žaismingas nedidelės įlankos bangų mūšos šniokštimas, lydimas čiurlenančio atskirų purslų tekšnojimo, o nosį kuteno nuo jūros atsklindančių jūros lašelių, dumblių ir kitokių aromatų kokteilis. Šie ryškūs vaizdiniai drauge su nežinia iš kur užgriuvusiais prisiminimais plėšte plėšė vikingo galvą ir prireikė keleto ilgų minučių viską sustyguoti į savas vietas.
- Pagaliau! Kaip aš pasiilgau šio jausmo! - patenkintu tonu suniurzgė nemirtingasis, išsitiesdamas visu ūgiu bei plačiai išskėsdamas rankas, - taaaip, iš čia tikrai nebus lengva pasprukti, - besidairydamas, garsiai mąstė ką tik su vikingo sąmone susivienijęs Andajus. Kokių septynių pėdų pločio balkonas, geras penkias pėdas išsikišantis iš pilies išorinės sienos buvo kone idealus kalėjimas, į kurį belaisvius nuleisdavo keltuvu. Tai akivaizdžiai buvo vienintelis kelias gyvam palikti šią vienišą ir niūrią vietą.
- O tas Hrėrėkas ir jo brolelis ne kvailiai, jei..., - pradėjo murmėti nemirtingasis ir staiga nutilęs, išsiviepė, - na dabar viskas stojasi į savo vietas. Heh, o jūsų čia daugiau, nei maniau. Ką gi, bus tik įdomiau... Tačiau pirmiausia reikia iš čia pasprukti, o tuomet pasiieškoti gero kardo, - aiškiai juntama Naikintojų kaimynystė puikiai paaiškino, kodėl tie du sugebėjo padaryti tai, ko nepavyko keliems būriams rinktinių karių, kuriuos Asmundas ištaškė į kairę ir dešinę.
Sparčiai brėško ir Andajus dairėsi išėjimo: „Šokti? Neee, be sparnų net ir man daugiau, nei skaudės, o sparnų tai dabar greit negausiu. Aukštyn taip pat neužsikeberosiu. Prasiveržti pro sargybą irgi nebūtinai geriausias sprendimas. Ypač jei pasipainios ir tie du... Kas gi čia?.. Hm?.. O jei imtis mirties linijų?“
Tarp pirštų sukaliodamas nedidelį durklą, kurio jo kalintojai nepastebėjo paslėpto už plataus kaustyto odinio diržo, nemirtingasis sumurmėjo keletą užkeikimų ir ranka perbraukė per sieną. Išoriniam stebėtojui pasirodytų, jog nieko nenutiko, tačiau andajaus akyse sienos akmenys pasipuošė marga linijų ir taškų raizgalyne.
„Štai čia“, - tyliai sumurmėjo karys ir bedė durklu į vieną iš keleto ryškių taškų, nušvitusių ant akmens. Pasigirdo duslus akmens dunkstelėjimas ir akmuo subyrėjo į šipulius. Dar keletas smūgių ir sienoje jau žiojėjo skylė, pakankama plačiapečiam vikingui pralįsti. Negaišdamas Andajus tyliai išnyko tamsioje landoje, vedančioje į pilies vidų. Pakeliui pasipainiojęs sargybinis nespėjo išleisti nė garso, kai jį užgriuvo juodas mirties šešėlis. Jis tiesiog lėtai prisiglaudė prie sienos ir be gyvybės ženklų bei ginklų nuslinko žemyn.
„Yra mūšiai kuriuos galima atidėti ir yra mūšiai, kuriuose būtina kautis“, - pagalvojo Andajus, užtikrintai skuosdamas link išėjimo, rankoje suspaudęs naujai įsigytą kardą. Jis buvo ketinąs šį syk išvengti konfrontacijos su Naikintojais, tačiau per naujai atgimusį kūną perbėgęs šiurpulys daugiau, nei aiškiai parodė, jog pastarieji buvo kiek kitokios nuomonės. Po tokio nedviprasmiško kvietimo pasirinkimo nebeliko – nemirtingasis tiesiog negalėjo sau leisti pasprukti po jam mesto iššūkio. Dar keli posūkiai ir jis jau buvo bekeliąs koją į pilies kiemą, kai galvą staiga ėmė spausti, tarsi kas būtų pradėjęs veržti geležinius pančius. Dar žingsnis ir akmenimis grįstas pilies kiemas ištirpo, o akmeninės pilies sienos ėmė tyliai griūti niekur. Kojos ėmė klimpti neperregimoje pelkėje – viską užliejo aklina tamsa.