…
Jis su pasimėgavimu giliai suleido dantis į sultingą mėsos gabalą ir beveik urgzdamas sučiaupė žandikaulį, tuo pačiu sukteldamas galvą. Kiek rausvos mėsos skaidulos ėmė plyšinėti ir nosį užkuteno žolelių ir dar šiltas šviežiai keptos sultingos mėsos aromatas:
- Ts storulis tikrj nemmmmlavo, - pilna burna čiaumodamas sumurmėjo nemirtingasis, - tai tikrmmm skaniausmmm kepsnmmms apylnmmmkėj.
Žinoma, mėsšmotį jis galėjo susipjaustyti į nedidelius gabalus, tačiau dabar jam paprasčiausiai panižo dantis ir norėjosi kasti ir plėšyti tą sultingą pečiuje iškeptą ėriuko koją. Tiesiog buvo tokia nuotaika, tad jis toliau su pasimėgavimu dantimis draskė mėsą ir šviežios duonos kepalą, prisėdęs ant didelio pakelės riedulio miestelio pašonėje – toliau nuo smuklės šurmulio. Aplink tvyrojusi palaiminga rudens popietės ramybė su kaupu atpirko iš nebylaus pilko dangaus vis smarkiau krentančią šaltą dulksną. Sočiai prisikimšęs dar garuojančios keptos mėsos ir šviežios duonos, nemirtingasis atsistojo ir nusikratęs trupinius, nužvelgė nuo vėlyvo rudens lietaus įmirkusius javų laukus, prie lūpų pakeldamas ožkeną su šviežiu alumi. Salstelėjęs skystimas skalsiai nukliuskėjo žemyn gomuriu, palikdamas paskui save gaivinantį kartumą. Šio Lombardijos regiono valstiečiai nuolat dėkojo Dievui už gausų derlių, dosniai aukojo bažnyčiai, nė neįtardami jog jais besirūpinanti dievybė gyveno čia pat pašonėje ir ją nemirtingasis buvo pasišovęs netrukus aplankyti.
Greitai susirinkęs savo mantą, Andajus užsimetė ant pečių gobtuvą ir tvirtu žingsniu žengęs į platų vieškelį, neskubėdamas pasuko tolumoje dunksančio miško link.
...
Kojos sunkiai kėblino nelygiu akmenuotu keliu. Nuotaika – subjurusi, ne mažiau, nei iki kaulų gelmių besiskverbianti lapkričio orų dargana. Nors po paskutinių dviejų savaičių klampojimo nuo rudens lietaus ištižusiais Lombardijos girių takais tai turėjo pasirodyti beveik palaima, tačiau didelio džiaugsmo tvirtas kelias neteikė. Į permirkusį apsiaustą susisukęs keliautojas suvokė, jog kelias tiesiog nuves juos iki artimiausios smuklės, kur jis ir Gidonas užsipirks maisto ir jie vėl grįš atgal į miškus, ieškoti tos superstos raganos.
„Jei ne ordino surinkti įrodymai, imčiau galvoti, jog mėnulio laukymės kerėtoja tėra kaimuose sklindantis gandas. Ir tai būtų ne pirmas kartas, kai tamsūs vargingi žmonės susigalvoja kažkokią jų niūrius gyvenimus praskaidrinančią istoriją. Prasidėjus karui, tokie padavimai jiems tapo vieninteliu vilties spinduliu. Spinduliu, kurį jiedu jau gerą pusmetį vaikosi užgesinti ...“ - vandenyje išmirkęs audinys niekaip nenorėjo laikytis ant pečių ir vos keliautojas pakėlė ranką, pasitaisyti smunkantį apsiaustą, nuo praskydusios kepurės už apykaklės degindamas nudardėjo beveik ledinio vandens šliūkšnis:
- Velnias! Aš tą raganą pragaran savomis rankomis nutrenksiu!
- Renatai! Nepiktažodžiauk! - antrasis keliautojas buvo ne mažiau pavargęs, tačiau kažkaip vis dar sugebėjo tvardytis, - taip ir aš pats norėčiau nudaigoti tą raganą, tačiau prisimink ordino įsakymą! Mums reikia jos gyvos. Žinoma, jei tik leis galimybės.
- Taip, taip, - numykė Renatas, akivaizdžiai nepatenkintas tuo, ką priminė jo partneris.
Pokalbis nesirišo ir buvo aišku, jog burnos aušinti nevertėjo. Taip tylomis įveikę dar kelis kelio vingius, jie išsuko į niūroje popietės prieblandoje skendinčią pamiškės vieškelį. Jei ryte vartytas žemėlapis nemelavo – iki šilto maisto bei alaus buvo likę maždaug trys keturios valandos kelio ir šią naktį jiems nebereikės miegoti lietuje.
Šios mintys kaip mat pakėlė ūpą ir kojos pačios kilo, įveikdamos jardą po jardo palengva į kalvą kylančio kelio. Pavargusios Renato akys vėl žvitriau dairėsi po vakarėjančias laukymes, tikintis išvysti horizonte kokią ugnelę ar kylančią bažnyčios smailę. Bent jau tai įsivaizdavo Renatas, pilkšvame dangaus fone išvydęs tamsų siluetą. Tačiau jau po kelių akimirkų tapo aišku, jog tai tiesiog vienišas keliautojas, žingsniuojantis tuo pačiu vieškeliu.
Kažkoks nesuvokiamas nerimas apėmė Renatą, lyg kas ledine žvyro pilna šalta plaštaka imtų gniaužyti jo vidurius. Artėjant gobtuvu apsigobusiai figūrai šis keistas jausmas tik stiprėjo. Ordino kariai jau galėjo girdėti sunkius žlegsinčius žingsnius, kuriuos retsykiais pakeisdavo čaižus kaustyto pado džergžtelėjimas į purve kyšojusį stambesnį akmenį. Tamsiam siluetui įgavus plačiapečio vyro išvaizdą, nerimas staiga peraugo į kaulus kiaurai smelkiantį šaltą siaubą. Iš po akis dengiančio gobtuvo kyšantis kampuotas tvirtas smakras tikrai nebuvo besišypsančio draugiško veido dalimi – abiejų rankos nesąmoningai palindo po permirkusiais apsiaustais ir sustingo ant prie juostos kabėjusių kardų rankenų. Dar keli žingsniai ir Renatas pro varvančiais lietaus lašais pasipuošusios skrybėlės kraštą galėjo stebėti, kaip žvilgsnį žemyn nudelbęs keliautojas be jokių emocijų prasilenkė su Ordino kariais. Jis tiesiog praėjo, kairės rankos pirštais už peties užkabinęs didžiulį sunkų ryšulį.
Sielą kaustantis ledinis siaubas palengva ėmė slūgti, tačiau vis dar liko dilgčiojantis nerimo jausmas. Jausmas, tarsi jiedu būtų praleidę ir nepastebėję kažko labai svarbaus. Nelėtindami žingsnio, ordino kariai žengė tolyn, tačiau netrukus susizgribo, nebegirdį paslaptingojo keliautojo žingsnių. Pastarieji tiesiog išnyko lietaus šnarėjime, nors artėjant, keliautojo žingsniai buvo girdimi iš tolo.
Nenumaldomo noro pažvelgti atgal genamas, Renatas pasisuko per petį ir po apsiaustu tabaluojantis ordino medalionas nugulė ant plaštakos, vis dar sugniaužusios kardo rankeną – žvarbiame lapkričio ore sustingusią ranką ėmė šildyti šiltas metalas.
- Medalionas! - sušuko Renatas, pakeldamas varvančias apsiausto klostes.
Po permirkusiu apsiaustu tabaluojantis medalionas vis dar pulsavo aiškiai matoma žalsva šviesa, sklindančia iš keistu balzganu skysčiu užpildyto stiklinio buteliuko, įsprausto į metalinius medaliono apkaustus. Daugiau aiškinti nereikėjo – abu kaip vienas griebė kardus ir išlupę juos, pasiruošė gintis nuo … tuščios permirkusios laukymės. Vienintelis vakaro prieblandoje ryškesnis dalykas buvo vienišas ąžuolas augantis šalia į nuokalnę besileidžiančio pažliugusio vieškelio, kuriuo jie ir užkilo į kalną. Sutiktas keliautojas tiesiog ištirpo lietuje.
- Kaip manai, jis suprato, kas mes tokie? - paklausė Gidonas, vis dar įtariai besidairydamas aplinkui.
- Nežinau, tačiau būčiau linkęs tuo tikėti. Antraip ko gi jam staiga išnykti, - išspaudė ne ką mažiau susijaudinęs jo bendrakeleivis, - keista kita. Kodėl tuomet jis nepuolė? Net ir nebūdamas kerėtoju, jis greičiausiai būtų galėjęs mus sudoroti.
- Reikės pašniukštinėti artimiausiame miestelyje, gal pavyks ką išsiaiškinti, - kardą į makštis gražindamas pratarė vyresnysis ordino karys, - vargu ar toks milžinas galėjo likti nepastebėtas. Nebent miestelį jis apsuko šonu...
...
- Ordino šunys!.. - sušnypštė andajus, nutolęs pakankamai, kad jo neišgirstų. Ordino smogikai jam nebuvo naujiena, tačiau tai buvo jau kelintas kartas, kai tie skalikai jį užuodė. Ordinas kažkaip išmoko pajusti Gają valdančius ir tai nebuvo geros žinios, nors dėl savęs jis jaudinosi mažiausiai. Susimąstęs ir paskendęs savo mintyse antarietis toliau žingsniavo siauru šelmiškai vingiuojančiu keliuku vedė gilyn į mišką ir neklysdamas artėjo tikslo link. Iš ko ne meditacinio transo jį pažadino gerai pažįstamas garsas. Per ilgus jo gyvenimo amžius sausą metalinį pertraukiamos spynos ar atlaužiamo gaiduko trekštelėjimą, įkraunamo spinduliasvaidžio kondensatoriaus zyztelėjimą, tempiamos templės braškėjimą ar iš makštų atsargiai traukiamų ašmenų džergžtelėjimą jis turbūt išgirstų net ir siautėjant uraganui. Tai buvo garsai, į kuriuos jis įprato reaguoti instinktyviai ir negalvodamas.
- Kas gi čia toks?! Ar tik nebus koks frankų šnipas? - iš už medžių išniro keletas vyrų, kurių įtempti lankai ir pakelti kardai neleido suabejoti jų ketinimais.
- Taip, tu teisus Tomai. Šis šiaurietiškas snukis tikrai primena frankų šnipą, - nenuleisdamas įtempto lanko, vienas plėšikų atsargiai keitė poziciją, siekdamas švarios šūvio linijos, - kaip manai, verta jį pristatyti Desiderijaus vyrams? Gyvą...
- Ne, - trumpai pratarė Tomu pavadintas vyriškis, prieš puldamas aukštai pakeltu kardu tą vietą, kur ką tik stovėjo gobtuvu apsigaubęs keliautojas. Į tuščią vietą dusliai žvangtelėjo didelis odinis ryšulys, jau pervertas keleto taikliai paleistų strėlių, kurias tyliai šlamėdamas užklojo besileidžiantis apsiaustas.
- Kur jis, po galais, pasidėjo?! - lankininko balse suskambo panikos gaidelės. Jis karštligiškai dairėsi, kairėn ir dešinėn sukaliodamas lanką su jau templėn įsprausta strėle. Aplink buvo tik tušti, lapus beveik numetę krūmynai, - Kas nors jį ma...
Sakinį pabaigti lankininkui sutrukdė gerklę perskrodę kardo ašmenys. Ilgiau, nei trumpą akimirką ten neužsibuvę, su sausu kaulo trekštelėjimu ir garuojančiu kraujo purslų fontanu, jie išlėkė pasitikti artėjančios kito plėšiko krūtinės. Pašokęs aukštyn, antarietis smeigė plėšikui tarp raktikaulio ir pirmųjų slankstelių ir besiremdamas ant įsmeigto kardo nuskriejo link lanką keliančio jo sėbro. Tarsi plėšraus paukščio nagai, antariečio pirštai susmigo į žmogaus krūtinę, nusidažydami purpuriniu švytėjimu. Vos pamatę šį vaizdą, plėšikai sustingo ir stojusioje tyloje buvo girdimas tik sunkus alsavimas, ištraukiamo kardo šnirkštelėjimas ir susmunkančių kūnų šlumštelėjimas.
- Rrragganius... - išlemeno kažkuris iš likusių gyvųjų. Daugiau sakyti nereikėjo – tarsi vištos išvydusios vanagą, plėšikai spruko į šalikelės krūmus.
- Nee taaaip greitai, - šušnypštė antarietis, - pagru pakkuru!
Nemirtingojo ranka iššovė dūmą primenančio balzgano šešėlio šydą, akimirksniu padengusį visą kelio vingį ir aplink augusius krūmynus, kur suakmenėję sustingo iš kelio sprukę Lombardijos girių karaliai. Juodas mirtį nešantis šešėlis šmėkštelėjo šen bei ten ir jau po kelių akimirkų ant žemės šlumštelėjo paskutinis susitraukęs ir sudžiūvęs plėšiko kūnas. Antarietis neskubėdamas priėjo prie numestos mantos, apsisiautė gobtuvą ir užsimetęs ant peties ryšulį, pasuko į girios tankmę – tikslas buvo jau netoli.
Nepalytėtas Gajos turbūt net nebūtų bandęs ieškoti žynės greta beveik nuolatinės plėšikų stovyklos, tačiau antarietis nebuvo paprastas keliautojas. Tad ta stipri iliuzija, neperregima nei valstiečiams, nei kariams, kurie buvo tiesiog paklaidinami šioje girioje, nė kiek nestabdė Andajaus. Paėjėjęs gilyn gerą mylią, jis įžengė į jaukią medžiais apsuptą laukymę, kurioje, akivaizdžiai, negaliojo metų laikai. Čia vis dar vešliai žaliavo žolė ir krūmai, o ir oras buvo gerokai šiltesnis, nei aplinkui girioje. Visa savo esybe nemirtingasis juto laukymėje pulsuojančią gyvybę. Jis pagrįstai čia jautėsi svetimu, tad sėlino tyliau už grobio tykantį katiną, tarsi nenorėdamas sugriauti šio trapaus stebuklo. Deja giliai krūtinėje įsprausto Dingir ženklo ramybė neleido abejoti, jog tai tebuvo tik dosniai Gajos palytėta paprasta žiniuonė, dovanojanti gyvybę ir klestėjimą visai apylinkei. Tačiau joje vis vien buvo kažkas artimo ir mielo, kas traukė nemirtingojo akį.
Skvarbus antariečio žvilgsnis sekė, kaip išsilenkia grakščios kūno linijos, į skaidrų šaltinio vandenį panyrant dailios rankos laikomam ąsočiui. Jis staiga susigriebė sekantis šiais siluetais nuo lengvu apavu apautos pėdos kulniuko aukštyn, akimis palydėdamas iš po lengvo suknelės audinio besiveržiantį blauzdos linkį ir kaskart sustojąs ties šlaunį užbaigiančio riesto užpakaliuko pusmėnuliu. Andajus sustingo likus vos keletui jardų iki žynės – jis jau galėjo užuosti jos kūno kvapą. Žynė krūptelėjo ir nepakeldama galvos tyliai paklausė:
- Neklausiu, kaip tu radai šią vietą. Tai akivaizdu. Tu nužudysi mane, kaip ir tuos žmones kelyje? Galiu paprašy...
- Tu nekeli man grėsmės, tad nėra reikalo atimti tau gyvybę, nors, pripažinsiu, iš tavęs gautųsi puikus sielos akmuo, - pertraukė ją antarietis, - aš čia atėjau sužinoti apie kitus Gajos galias valdančius. Neaušinant burnos be reikalo - mane domina kalvis, kurio protėviai atsikraustė į Lombardiją iš Romos priemiesčio. Gal kartais žinai, kur jis įsikūrė?
- Laikai dabar neramūs, sklinda kalbos, jog ne tik kerėtojus, bet ir paprasčiausius žolininkus kažkas medžioja tarsi žvėris. Taigi nenuostabu, jog niekas iš mūsų tarpo nenori skelbtis apie savo gebėjimus, - žynė gan niūriai pabandė nukreipti pokalbį kita linkme, - ypač tokiam, iš kurio trykšta tamsa, pyktis ir pagieža, - pabaigė ji atsigręždama į Andajų.
- Sssuprantu tavo nerimą ir nekaltinu, - nemirtingasis sutriko, išvydęs merginos veidą, - neslėpsiu – galėčiau tai pasiimti jėga, nes nujaučiu, jog žinai, kas tas kalvis, tačiau to nedarysiu. Jei visgi čia atsivers pragaro vartai, tai man, o tuo pačiu ir visam pasauliui, pravers kiekvienas, nors kiek jaučiantis Gajos tėkmę.
Merginos veidas tarsi skaudus karštas durklas smeigė į antariečio širdį. Sustingusi šilta ir tyra mirštančios antarietės, kuriai jis tebėra dėkingas už išsaugotą gyvybę, šypsena kadaise tapo degtuku, įžiebusiu pragarą Antaryje. Laikas ir uždraustųjų žodžių liepsnos nusinešė jos vardą, tačiau veidas įstrigo Andajaus atmintyje amžiams. Mergina, kaip du vandens lašai priminė tą, kuri nepabūgo Namtar paskelbto Didžiojo Valymo įsako ir savo kalnų užuovėjoje priglaudė paklaikusį sužeistą jaunuolį. Apsiblaususiomis akimis antarietis jau buvo besisukąs atgal į girią, kai jo ausis pasiekė žynės balsas:
- Palauk! Įtikinai. Ieškok senojo Gregorijaus, tik jis turėtų būti įsikūręs kažkur į šiaurę nuo Veronos, - šūktelėjo mergina įsistebeilijusi į besigręžiantį antarietį, - Neklausk kodėl persigalvojau. Pati nežinau... Gal pasivaideno, tačiau tavyje įžvelgiu kažką daugiau, nei tamsą, šaltį ir pagiežą. Pasilik, paviešėk kiek. Kažkodėl panorau tave labiau pažinti, nors kiek nuraminti tavo skausmą, nes tavųjų žaizdų išgydyti nevalios joks žmogus.
- Ačiū! Tiek už žinias, tiek už žodžius. Kartais jau imu užsimiršti, kodėl darau tai, ką darau, tačiau tokie žodžiai yra kone geriausias raginimas tęsti tai, ko nespėjo pradėti mano tėvai, - lėtai atsigręždamas ištarė Andajus, kurio veidą papuošė taip retai pasirodanti šypsena, - diena kita kelių šimtmečių šešėlyje neturėtų nulemti šio pasaulio baigties.
…
- Aš tau sakiau, kad ji turi būti kažkur čia. Ne veltui ir tas milžinas čia trainiojosi! - sušnypštė Ordino žvalgas. Neretai čia pražygiuojantiems Desiderijaus kariams pakelėje griovyje besivoliojantys laukinių žvėrių pagraužti kūnai nesukėlė didesnio įtarimo – maža kas gali nutikti girioje keliautojams, net ir ginkluotiems, šiais neramiais laikais. Tačiau Ordino sargybiniai matė daugiau, nei eiliniai ietininkai – sudžiuvę žmonių kūnai nebuvo būdingi mirus įprasta mirtimi šiuo laikotarpiu. O prie viso to abiejų Ordino karių medalionai ėmė silpnai, tačiau juntamai pulsuoti, prisiartinus prie lavonų.
- Tai kur jos ieškosim? Čia pati girios glūduma, kur nuolat kas nors pasiklysta, - jaunesnis sargybinis žvalgėsi aplink į lapus numetusių medžių tankmę.
- Būtent! Ir kaip ar aš apie tai nepagalvojau! Tau neatrodo keista, jog būtent šioje vietoje pasiklysta ne tik svetimšaliai keliautojai, bet ir patyrę apylinkių medžiotojai. Netgi pėdsekiai šunys negelbsti, - susijaudinęs bėrė Gidonas, - duodu ranką nukursti, tačiau šioje girios vietoje mums turėtų pasisekti. Hm... Gal visgi bus naudos iš tų rūsio žiurkių, nepakeliančių galvų nuo senovinių pergamentų, - pabaigė ne vieną žilą plauką barzdoje turintis Ordino sargybinis, pakėlęs į besibaigiančio rudens dienos šviesą silpnu spindesiu pulsuojantį medalioną.
Susižvalgę, kariai tyliai pasuko girios tankmėn, tykiai sėlindami, vienoje rankoje laikydami paruoštus kardus, o kitoje – vis smarkiau pulsuojančius medalionus.
...
Žynės draugija gerokai prasklaidė niūrias antariečio nuotaikas – jau kelis tūkstantmečius jis nesijautė grįžęs namo. Tad nenuostabu, jog po tų keleto dienų, nors ir gerokai pažvalėjęs, tačiau šiaurės link jis iškeliavo nenoriai. Žengiant pro žynės trobelės slenkstį jį apėmė tamsus nešimas, jog ir šį skaistų veidą jis mato paskutinį kartą. Tačiau vos peržengus jaukių žynės iliuzijos kerų ribą, Andajų vėl užvaldė medžioklės azartas. „Procesas, dažnai būna ne mažiau įdomus, nei galutinis rezultatas“, - pats sau mintyse numykė andajus, uosdamas, nors tai buvo labiau mechaninis įprotis, nei poreikis, aplinką. Tai, ką juto nemirtingasis – užvedė, neramino ir glumino tuo pat metu. Per pastarąsias kelias dešimtis metų jis aiškiai buvo pajutęs ne vieną naikintoją, du jų paklojo ką tik pabudęs, tačiau šis pasaulis vis dar klestėjo palaimingoje nežinioje, tryško gyvybe ir nepanašėjo į Naikintojų ordų nuniokotą dykynę. Taigi, nors M'Nagalah, kuris vis dar kažkur sėkmingai slapstėsi, ir geras tuzinas kitų naikintojų akivaizdžiai darbavosi ne vieną šimtmetį – jie nepersistengė niokoti šį pasaulį ir, tuo labiau, nesistengė verti vartų į Antarį.
„Punta, bjaurybės ir kažką rezga“ - toliau mintyse dėliojo margaspalvį galvosūkį nemirtingasis.
Vieną, tiksliau dvi galimas tokios elgsenos priežastis jis žinojo ir neketino leisti Naikintojams prie jų prikišti savo nagus. Tačiau tam ne tik reikėjo pirmam rasti Kūrėjus, bet dar ir kažkaip pašalinti Naikintojus. O pastarųjų medžioklei, kuri dargi tapo asmenine, reikėjo gerų ginklų, kurių jis vis dar neturėjo. Per šiuo dešimtmečius be Kūrėjų ir Naikintojų, jis vaikėsi dar ir gandus apie kalvius, galinčius nukaldinti dievams tinkančius ginklus, mat savuosius jis buvo laikinai praradęs.
Kelionių metu darėsi akivaizdu, jog nuo paskutinio jo apsireiškimo čia daug kas pasikeitė ir aiškiai ne į gerąją pusę – tas nelemtas karštakošiškas šūvis Magijos Gildijoje paleido pasaulį strimgalviais ridentis į prarają. Uoliai Gają valdančiųjų gretas retinantis Sargybos ordinas nuolat paspirdavo jį, dar pagreitindamas procesą. Jie tapo gerokai daugiau, nei šiaip įkyria rakštimi subinėje – su užsidegimu nesąmoningai pjaudami šaką, ant kurios sėdėjo drauge su visu pasauliu, buvę Karių Gildijos palikuonys tapo realia kliūtimi nemirtingojo planams. Giliai pogrindyje išsislapstę Gajos adeptai tikrai neketino lįsti viešumon ir padėti juos sunaikinti grasinančiam, tegul ir vargstančiam pasauliui.
Žynės duotas siūlo galas labai padėjo ieškant ginklakalio, nors patį kalvį rasti nebuvo itin sunku. Geras meistras buvo plačiai žinomas dėl savo gebėjimų, mat geri ginklai visais laikais buvo einama prekė, o tuo labiau karui gresiant. Antariečiui tereikėjo sužinoti, jog būtent Gregorijus ir yra tas kalvis, kurio jam reikia. Tačiau dabar, kaip ir aną kartą Romoje, regis kažkas jį laikė ir neleido žengti vidun.
- Tu ten šaknis ketini įleisti ar visgi užeisi vidun? - nepakeldamas galvos pašaipiai paklausė kalvis.
Nebylia statula anapus durų stovėjęs Asmundas, pagaliau peržengė atlapotas kalvės duris ir neskubėdamas ant žemės nuleido ginklų ryšulį:
- Man reikia kalavijo.
- Hmm, taaaip..., - sumykė kalvis, akimis nužvelgdamas ginklų glėbį. Priėjęs prie ryšulio, išsitraukė ant diržo kybojusį peilį ir perpjovė ryšulio virvę - ant kalvės grindinio pažiro meistrų darbo rinktinio plieno kalavijai, jataganai ir kardai. Iš ginklų arsenalo, kurio pakaktų skyriui ar dviem, kalvis pakėlė savo paties nukaltą kardą, - Sprendžiant iš to, kad nei vienas šių puikių ginklų tau neįtiko – manęs laukia bus daug ir įdomaus darbo. Senokai jau tokio neteko daryti... Kada nors tu turėjai sugrįžti, kaip, kad ir sakė mano protėviai. Nujaučiu, ką ketini medžioti. Uždaryk duris, reikia pasikalbėti.