Demonas sergėtojas
Statybos, darbai, vaikai... Taip nejučia prabėgo beveik du metai nuo paskutinės dalies parašymo, kurią rasite šiame puslapyje. Viso apsakymo pradžia yra čia.
---
„Pagaliau... Kad ir kas tai būtų buvę, pagaliau tai liovėsi“ - su palengvėjimu atsiduso Kūrėja. Tarsi blogą sapną norėjo ji pamiršti tuos ledinius žodžius, skrodusios jos sielą, tačiau viskas veltui. Ji žinojo... Ne - nujautė, jog už viso to slypėjo šešėlis, jau keletą pasaulių sėlinęs jai iš paskos. Ir ši nuojauta ėmė bauginti Kūrėją – paskutiniai įvykiai nė iš tolo nepriminė tarsi šiltais pūkais švelniai apgaubiančios pirmapradės tamsos, tai buvo tuo pat metu stingdanti į ledą ir svilinanti iki pelenų kančios, neapykantos, pagiežos bei skausmo lavina. Net ir neturėdama fizinio kūno, Kūrėja vis dar vos galėjo suvaldyti drebulį. Panašų siaubą ji jau buvo patyrusi Naikintojams niokojant ankstesnius pasaulius, tačiau tie prisiminimai nė iš tolo neprilygo toms, regis, amžinybę trukusioms kelioms minutėms.
„Naikintojai taip pat, atrodo, ne juokais sukruto po to, kai šešėlis ten, apačioje atvėrė tuos pragaro vartus. Reikia kuo greičiau rasti naują kūną“, - bergždžiai vaikydama slogius prisiminimus, Kūrėja bergždžiai „šukavo“ Gajos virpesių vandenyno gijas, ieškodama tos vienintelės tapačios jos sielai. Delsti ilgiau nebuvo galima ir artimiausiu metu neradus tapačios sielos, teks rizikuoti.
…
„Kas nutiko? Kur?.. Kas aš?!..“, - aplink vilnijo ir raitėsi visom spalvom švytinčios gijos, prasidedančios ir išnykstančios kažkur begalinėje tamsoje. Joje buvo apstu visko, išskyrus pačios tamsos – erdvė virė ir kunkuliavo, tik pradėjusią gilyn į tamsą nirti bangą, čia pat jau sėmė kelios kitos, besiraitydamos tarsi gyvačių gniutulas. Buvo keista liesti tuos švytinčius siūlus, besivijančius aplink...
„Aplink ką, po galais, aš gi neturiu, nei rankų, nei kojų.. Kodėl aš čia? Ką daryti?“, - klausimai ritosi vienas paskui kitą, tarsi tos švytinčios įvairiaspalvės vilnys. Jis jautėsi tuščias bei išsunktas ir vienintelis dalykas, ką jis instinktyviai tegalėjo padaryti – nedaryti nieko ir leistis nešamam tų keistų bangų. Lygiai taip pat instinktyviai jis kažkuo ėmė čiupinėti tas vilnis, leisti joms liestis ar net sruventi kiaurai. Jis tarsi kažko ieškojo, tačiau pats nežinojo ko.
...
… išsiveržęs ryškesnis, nei saulė ugnies stulpas visiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus nedidelį stabmeldžių kaimelį. Anot liudininkų, iš dangaus kritę degantys akmenys, uždegė dar keleto aplinkinių kaimų šiaudinius namų stogus. Jie taip pat sakė, jog demonai prakeikė tas žemes ir užleido siaubingas ligas jų kovą mačiusiems keletui nelaimėlių, kurie mirė baisiose kančiose. Jau kitą dieną jie pradėjo klejoti, vėmė ir triedė, juos purtė drugys, kūną nusėjo šlykščios votys, ėmė luptis oda, nuslinko plaukai. Beveik visi jie visi mirė anksčiau, nei mūsų vyrai spėjo su jais pasikalbėti. Vienintelis liudininkas, kurį pavyko prakalbinti buvo gretimo kaimelio berniūkštis, tačiau jis nuolat vapėjo apie nelabąjį, kuriam neva lemta sunaikinti mūsų šlovingojo Viešpaties pasaulį. Jis ir dalis aplinkinių kaimų žmonių pabėgo iš tos prakeiktos vietos, prieš prasidedant kovai. Jie dar ilgą laiką nedrįs kelti kojos atgal, todėl mūsų Viešpaties tarnams niekas nekliudė iššniukštinėti ten viską aplink.
Pranešame jūsų Šviesybei, jog nepavyko aptikti jokių apčiuopiamų demonų pėdsakų. Greičiausiai jie abu žuvo dvikovoje. Mes, savaime aišku, toliau uoliai ieškosime …
Ordino magistras toliau nebeskaitė ir akivaizdžiai patenkinto žmogaus gestu mestelėjo pergamento lakštą į šoną. Be jokio papildomo raginimo sekretorius tylomis pasilenkė ir paėmęs laišką, padėjo į svarbios korespondencijos dėžutę. Visas jos turinys bus kruopščiai užregistruotas specialioje knygoje ir padėtas į Iskarijoto skyriaus archyvus.
„Niekada nežinai, kada gali praversti žinios apie kadaise nutikusius įvykusius“, - tylomis sau pagalvojo sekretorius, ištiesdamas dar vieną pergamentą:
- Tai ne vienintelė gera žinia šiandiena, jūsų Šviesybe. Mums pavyko sučiupti dar kelis raganautojus ir juos iškvosti. Dalis jų, tiesa, išleido paskutinį kvapą, bet pasitelkus archyvus, jų suteiktos žinios padės geriau apsaugoti ir apginkluoti mūsų karius.
- Hmm..., - patenkintai sumurmėjo Magistras, akimis greitai bėgiodamas negrabia rašysena išmargintu pergamentu, - tu teisus. Perduok viską į gamybos skyrių ir tegul jie ten pasiskubina!
…
- Tai buvo kaip reta šilta ir drėgna diena, kaip prieš lietų, nors danguje nebuvo nė debesėlio. Taigi vakare saulės įkaitintuose namuose buvo tikra pirtis ir po keleto valandų bergždžių bandymų sudėti bluostą, aš nusprendžiau pasivaikščioti sode, - pradėjo pasakoti Rišeldis de Faverše, su nuostaba prieš save matydama ne tik savo Valšingamo parapijos kleboną bet ir patį Elmhamo vyskupą Ėtelmaerį. Dar daugiau klausimų kėlė dvi vyskupą lydėjusios nekalbios žmogystos, juodais, tarsi vienuolių, abitais.
- Aš suprantu, jog mano luomo moteriai nederėtų vienai naktį slampinėti sode, tačiau mirus mano vyrui, amžiną atilsį jam duok Viešpatie, tai buvo mano sodas ir aš tiesiog norėjau pasimėgauti nakties tyla ir vėsa. Tad be didesnių apmąstymų užsimečiau apsiaustą ir basomis kojomis nušlepsėjau žemyn, tyliai išsmukdama pro šoninį išėjimą. Mėnesienos nušviestas vasaros nakties sodas buvo tik šiek tiek vėsesnis už perkaitusius namus, tačiau lengvas vėjelis gaivino ir leido mėgautis tyru oru, - toliau tęsė jaunoji našlė, akies krašteliu stebėdama kitapus stalo sėdinčius svečius. - Kurį laiką neskubėdama ėjau sodo takeliu, apsupta aukščiau takelio augančių medžių, gėrėdamasi sidabrinėje šviesoje mirgančiais medžių lapais. Nuėjau kelias dešimtis žingsnių, kol suvokiau, jog kiek tolėliau augusias obelis apšvietė ne danguje kybojęs Mėnulis, o iš už pačių medžių sklidusi šviesa. Priėjusi arčiau ir palypėjusi ant takelio šone buvusio kauburio, sustingau iš nuostabos, išvydusi švytinčios auros apgaubtą moterį. Nuo jos sklidusi ryški šviesa, kaip bebūtų keista, neakino ir buvo labai maloni akims. Aš stovėjau sustingusi ir negalėjau atplėšti akių nuo jos nežemiško grožio, - vos paminėjus sodo svečią, vyskupo palydovai akivaizdžiai sukluso ir ausis ištempę, ėmė klausyti moters žodžių.
„Viešnia švelniai rankomis glostė išdžiuvusios obels kamieną ir tąnakt buvo taip tylu, jog galėjau girdėti trupančios sausos žievės šnarėjimą. Turbūt išgirdusi mano sunkų alsavimą, ji neatsisukdama ištarė: „Nesibaimink, aš esu šviesa tavo kūnui ir sielai. Jei kada pasiligos bet kuris jų – ateik prie šios obels ir prisimink mane. Visi čia ieškantys mano užtarimo neliks nuskriausti“, - prisiminė jauna moteris“.
- Ar ji dar ką nors sakė? Ar minėjo Dievą Tėvą, Jo Sūnų ir Šventąją Dvasią? - vyskupo palydovai akivaizdžiai buvo ne juokais susidomėję šia istorija, - gal būtų galima pamatyti tą obelį.
- Taip, ji pasakojo apie paskutinę vakarienę, kaip švenčiausias Jo sūnus Jėzus skaudančia širdimi ryžosi paaukoti savo mylimiau...
- Gal visgi parodytumėte mums tą obelį, - su užsidegimu pradėtą moters sakinį griežtai nutraukė vienas palydovų, atsistodamas ir rankos gestu parodydamas duris, - mes visi esame dori krikščionys ir gerai žinome Šventąjį Raštą.
- Bet juk Šventąjame Rašte visai ne taip parašyta, - pradėjo prieštarauti vyskupas, tačiau išvydęs įsakmų juodaskvernio žvilgsnį, kaip mat nutilo. Buvo akivaizdu, jog tai vyskupas buvo anuodviejų palydovas, o ne atvirkščiai. Kambaryje stojo nejauki tyla ir nepratarę daugiau nė žodžio visi išsliūkino pro duris. Tylomis paėjėjus sodo takeliu, Rišeldis mostelėjo ranka apkerpėjusio sauso medžio link:
- Tai nutiko štai ten...
Abu juodaskverniai nieko netarę pasilypėjo aukštyn ir priėję prie medžio, ėmė žiūrėti į kažką, išsitrauktą iš po skverno. Net ir ištempusi ausis, Rišeldis negalėjo dorai girdėti, apie ką šnabždėjosi paslaptingi vyriškiai. Ji teišgirdo, kaip vienas jų tylomis pratarė:
- … amuletas net karštas, tokį pėdsaką galėjo palikti tik demonas...
- Arba angelas, - dar tyliau jį nutraukė antrasis ir stodamasis, vos pastebimu vangiu rankos gestu mostelėjo per kelias dienas žaliais lapų pumpurais sprogstančių išdžiuvusios obels šakų pusėn. Tylomis pasisukęs, jis neskubėdamas žengė link sodo takelyje tebemindžikavusios trijulės, jam iš paskos nusekė ir kitas juodaskvernis. Paslaptingi palydovai nestodami tiesiog burbtelėjo, praeidami pro šalį:
- Tai, kas čia nutiko – greičiausiai buvo apreiškimo stebuklas, tačiau tai dar turės patvirtinti Bažnyčios taryba. Kol kas geriau per daug apie tai nepasakoti.
Daugiau nepratarę nė žodžio, abu užsimetė abitų gobtuvus ir nužingsniavo takeliu prie sodo pakraštyje kartkartėmis prunkštelinčių žirgų.
…
Ilgo koridoriaus vingyje kabantis vienišas deglas blausia mirkčiojančia šviesa vargiai apšvietė patį posūkį, nekalbant jau apie tolyn besitęsiantį pelėsiais, ekskrementais ir dejonėmis persmelktą požemį. Tiesa, nosį riečiantis tvaikas atrodė nė kiek neveikė ilga plevėsuojančia mantija apsigobusios figūros, sparčiai pražygiavusios šį posūkį ir pasukusios koridoriumi gilyn į požemius, iš kur sklido trūkčiojantys klyksmai ir aimanos. Pastarieji garsai ir vos įžiūrimi šviesos likučiai, prasiskverbiantys pro sunkių durų plyšius buvo vieninteliai orientyrai ko ne aklinoje tamsoje. Tvirtu žingsniu praspardęs šen bei ten šmirinėjusias žiurkes ir pasiekęs duris, juodaskvernis siluetas nė nesustodamas jas stumtelėjo – sunkios metalu kaustytos durys stebėtinai lengvai ir tyliai pasidavė tvirtos rankos stumtelėjimui. Vos prasivėrus, žmogaus šnerves galutiniai užgulė tvokstelėjęs karštas šlapimo ir išmatų tvaikas, kiaurai persmelktas slogiu kraujo ir svylančios mėsos kvapu.
Žengęs dar vieną žingsnį, augalotas vyriškis sustojo tarpduryje, žvelgdamas į blausiai spingsinčių fakelų liepsnų sukeltą fantasmagorišką šešėlių šokį. Šioje pekloje tarp virvėmis suraišiotų ir grandinėmis sukaustytų kūnų besisukiojantis kuprotas senis buvo taip pasinėręs į savo veiklą, jog nė nepastebėjo svečio. Pamišėlio šypsniu pasidabinęs paišiną suprakaitavusį veidą, kuprius neskubėdamas ištraukė iki raudonumo įkaitusią banguotą smeigę iš nedidelio stumdomo žaizdro:
- Na ššštai, mes dabar pasikalbėsime apie tai, kaip tu piktažodžiavai prieššš Dievą... Išpažink savo nuodėmes ir mes jas apvalysime ugnimi...
Pašaipiu tonu toliau kažką murmėdamas sau po nosimi, senis smeigė vis dar raudoną nuo karščio smeigę greta kabėjusiai nelaimėlei tarp šonkaulių. Iš lėto stumiant šnirpščiančią geležtę gilyn, požemio garsų kakofoniją papildė dar vienas duslus kriokimas – ant grandinių pakabinto kūno burna buvo apdairiai užkišta skuduru ir perrišta virve. Vėpsodamas į grandines žvanginančią, konvulsijose besitąsančią auką, kuprius akivaizdžiai mėgavosi procesu:
- Ne, ne, ne... Ne taip greitai, aššš nesupratau, ką ten tu sakei...
Apskurusią pirštinę mūvinčia ranka jis jau siekė antrosios smeigės, kai staiga suvokė esąs akylai stebimas tarpduryje stovinčio juodo silueto.
- Aaaa, kažkas teikėsi užsukti į mano kuklią buveinę, - pakeldamas vienintelę sveiką akį, piktdžiugišku tonu prabilo kuprius, - retas, kas čia užsuka savo noru. Che, che, che...
- Apart to, kad bliauna ne savais balsais, jie pasako ką nors naudingo? - abejingu balsu žengdamas artyn paklausė inkvizitorius, mesdamas žvilgsnį į konvulsijose besitąsantį kažkada gražų buvusį kūną.
- Du prisipažino piktažodžiavę prieš Dievą, dar viena garbino netikrus... - staiga pasikeitusiu balsu senis buvo bepradedąs berti savo pasiekimus, kai įsakmus inkvizitoriaus rankos mostas nedviprasmiškai nurodė užsičiaupt.
- Palik savo pagyras jo Šventenybės kardinolams ar Didenybės gvardiečiams! Negaišink manęs, puikiai žinai, jog mane domina ne šie smulkūs išsišokėliai, - sausai jį nutraukė inkvizitorius, tiesdamas ranką link kankinimo rakandais gausiai nukrauto masyvaus stalo.
- Bet jūsų ekscelencija, jūs net nepasakėte, ko jų klausti?! Kaip jie gali pasakyti, ką nors naudinga, jei aš nežinau...
- Tu vėl gaišini mane! Nereikia klausti, tau tik reikia labiau pasistengti daryti tai, ką geriausiai sugebi. Ir jei tikrai nuoširdžiai pasistengsi - jie patys panorės išsilieti iki pat tamsiausių savo sielos užkaborių. Papildomi klausimai tik įves sumaišties ir paklydusį protą gali nukreipti neteisinga linkme, - sarkastiškai pamokslavo inkvizitorius, susidomėjusiu žvilgsniu tyrinėdamas tarpi pirštų vartomą banguotą smeigę, - taigi, dar kartą klausiu – ar jie papasakojo ką nors svarbaus man?
Išgirdęs inkvizitoriaus pabrėžiamą sakinio pabaigą ir taip neaukšto ūgio kuprius susigūžė kone dvilinkas bei trūkčiojančiu balsu pralemeno eidamas link požemio sienos:
- Vienas jų kažką minėjo apie Kūrėją. Pasak jo, Kūrėjas keliavo į Doverį, o iš ten per Kalė, turėjo vykti tolyn į Europos šiaurės rytus, - budelio balse neliko nė gaidelės ne taip seniai skambėjusios arogancijos.
- Na va, tai jau šis tas. O dar abejojai, jog jie gali papasakoti, ką nors įdomaus. Tęsk! MAN reikia daugiau žinių. Ir primygtinai siūlau nepamiršti, kaip čia atsidūrei, - įsakmus inkvizitoriaus tonas neleido suabejoti, kam reikėjo perduoti gautas žinias. Taip sarkastiškai pamokslaudamas, jis sekė seniui iš paskos, tarp pirštų tebesukdamas mažo kriso ašmenis primenantį kankinimo įnagį.
Susigūžęs budelis paspaudė vieną sienos akmenų ir dusliai girgždėdama sausais akmenimis, dalis sienos pradėjo slinkti gilyn, atverdama slaptą požemio kambarį. Nukabinęs deglą, jis žengė vidun, blausiai apšviesdamas nedidelę patalpą, kurioje stūksojo silpną žalią šviesą skleidžiančiais rutuliais apstatytos keturios kankinimo kėdės. Vienoje jų, pajutęs ateinančius kankintojus, ėmė vangiai muistytis vienas tų, kuriuos inkvizitorius vadino svarbiais šaltiniais. Žengęs kelis žingsnius, inkvizitorius sustojo plyšyje ir tarsi kažko ieškodamas, ėmė atidžiai apžiūrinėti savo auką. Vos tik jo žvilgsnis pasiekė iš stovo išriedėjusį rutulį, vyriškis keliais greitais žingsniais ko ne pribėgo prie jo ir mikliai pakėlęs žalsva šviesa švytinčią sferą, atsargiai įstatė ją atgal į greta stovėjusį trikojį laikiklį:
- Tu, regis nesiklausai! Aš tau jau sakiau, kad saugotum šiuos rutulius labiau, nei savo vienintelę akį. Jie stovi čia ne šiaip sau - nuo jų tiesiogiai priklauso kur kas daugiau, nei tik tavo paties gyvybė!
Baugiai susitraukęs žmogelis stebėjo, kaip į vietą padėjęs rutulį, juodaskvernis nužingsniavo prie tebesimuistančio tvirtai pririšto jauno žmogaus. Iš pirmo žvilgsnio buvo sunku nusakyti jo lytį - genitalijas slėpė drabužių likučiai, o krūtinė buvo kruopščiai nupjaustinėta po gabaliuką, čia pat prideginant žaizdas. Priėjęs, inkvizitorius nužvelgė kėdėje pririštą gyvą mėsos gabalą, kuris, rodės, jei ne virvės ir grandinės, tai ims ir iškris iš kėdės.
- Žinai, tikrai buvo gaila tave čia nukišti – esi puikus šaltinis. Bet tu esi niekas, palyginus su ta, kuri tave visko išmokė. - vos prabilus inkvizitoriui, tvankiame rūsyje staiga dvelktelėjo nežinia iš kur kilusio vėjo gūsis, o aplink kėdes sustatyti rutuliai nušvito ryškiai žalia šviesa, nušviesdami įsiūčio perkreiptą jaunuolio žvilgsnį. - Oi ne, nesivargink! Žinai, mes irgi veltui laiko neleidome bei išmokome elgtis su tokiais, kaip tu! Tad pataupyk jėgas – tau tikrai dar jų prireiks, bendraujant su mūsų žaviuoju nykštuku. O čia, kad ilgiau prisimintum mūsų susitikimą!
Juoda mantija apsigaubęs vyriškis kaire ranka tvirtai prispaudė nelaimėlio galvą prie dygliuoto kėdės atlošo, o dešinėje tvirtai suspaudęs tebelaikomą smeigę, greitu mostu dūrė į akį. Patalpą užliejo trūkčiojantis gargaliuojantis staugimas. Trumpas trūktelėjimas ir inkvizitorius mąsliu žvilgsniu stebeilijosi į žmogaus akį, mūvinčią ant rankoje laikomos smeigės, o rūsio sienas drebinęs kriokimas staiga liovėsi – kėdėje sėdėjęs kūnas sudribo, netekęs sąmonės.
Slaptojo ordino narys neskubėdamas pasisuko slaptų durų link ir pasiekęs jas, pasisuko į rankose deglą tirtinusį budelį. Tarp pirštų pirmyn ir atgal sukiodamas smeigę su regos nervo likučiais tabaluojančia akimi, jis lyg tarp kitko užsiminė:
- Nepamiršk, vienakis budelis vis dar gali puikiai atlikti savo darbą, aklas – ne. A ir dar, jo minėtas Kūrėjas yra Kūrėja, nors, tiesa sakant, nesu tikras ar apskritai ji yra žmogus.
Tai taręs, tokiu pat staigiu mostu prismeigė tarp pirštų sukiotą gelžgalį su pakibusia ant jo akimi prie durų staktos ir išsmuko pro duris į koridoriaus tamsą.
...
Tamsa tekunkuliavo švytinčiomis bangomis, užliejančios erdvę iš visų pusių, nors čia nebuvo galima pasakyti, kur yra viršus, o kur apačia. Jis be jokio aiškaus tikslo plaukiojo šiose keistose vilnyse ištisą amžinybę, kuri truko tik kelias akimirkas, nors lygiai taip pat užtikrintai buvo galima teigti ir atvirkščiai – čia nebuvo galima suvokti net ir laiko tėkmės.
„Man reikia kažko... Tik ko?“, - jis karštligiškai tebebandė iš chaotiškų vaizdinių, prisiminimų ir žinių nuotrupų susidėlioti mozaiką, tačiau detalės niekaip netiko viena prie kitos.
Šiame šviesų chaoso sūkuryje kai kas patraukė jo dėmesį – viena vilnis buvo kažkokia kitokia, ji neišsiskyrė iš kitų, nei spalva ar švytėjimu, nei ji buvo šiltesnė ar šaltesnė. Banga tiesiog buvo kažkokia kitokia ir nežinia kodėl tai viliojo. Savo beforme ir beranke esybe jis ėmė sklisti artyn tos vilnies, kuri kaip tolimos pakrantės švyturys, kvietė bekraščiame vandenyne pasiklydusį keliautoją.
- Hmm... Iš kur aš žinau apie keliones vandenynu..., - tik tiek jis tespėjo pagalvoti, prisiliesdamas prie tos keistos vilnies. Tą pačią akimirką viskas visas šis šviesų chaosas susitraukė į sparčiai artėjantį akinantį tašką, tarsi būtų lėkęs ilgos olos išėjimo link. Vos tik šviesai priartėjus, dešinį krūtinės šoną pervėrė deginantis skausmas.
…
Ramios besileidžiančios vakaro saulės nušviesta lygumų upe neskubėdama slinko penkių knorų vilkstinė, kurią vedė ir lydėjo kariniai langskipai, pasipuošę riestomis drakonų galvomis. Vedančiojo laivo priekyje, kaire ranka apsikabinęs drakono galvą, ant borto stovėjo jaunas karys ir žvaliai dairėsi aplinkui. Lengvais odiniais šarvais vilkintis jaunuolis žvaliai dairėsi aplinkui ir buvo nepanašu, jog jis būtų ieškojęs priešų. Buvo labiau panašu, jog šiaurietis tiesiog grožėjosi pro šalį slenkančiais krantais. Jaudintis nebuvo pagrindo – jiedu su broliu čia buvo atvykę prekiauti, o ne plėšti ir, reikia pripažinti, prekyba iš pietų atplukdytomis gėrybėmis nusisekė puikiai. Kita vertus, pilni prekių triumai buvo gardus kąsnelis visokio plauko plėšikams, tad visiškai užsimiršti nebuvo galima, net ir atrodytų tokiam draugiškame krašte. Būtent dėl tokių nenumatytų atvejų jis dabar ir plaukė viename iš langskipų.
- Mintyse jau skaičiuoji mūsų laimikį, broli? - iš užnugario nuskambėjo entuziastingas jaunatviškas balsas, kurio savininkas netruko atsistoti ant laivo borto, kitoje drakono galvos pusėje. Jaunuolis pasisuko į greta atsistojusią savo šviesiaplaukę kopiją.
- O tavęs jis ką, nedžiugina, Gungeirai? Juk tai buvo gerokai paprasčiau, smagiau ir mažiau pavojinga, nei mojuoti kardu ar smaigstyti ietimi. Na, išskyrus tuos kartus, kai savo nuosava ietimi taikei mergoms tarp kojų – nusijuokė jaunuolis, ranka tapšnodamas broliui per petį.
- Cha! Na taip, tu teisus Kasparai, ypač apie mergas, - apsikabinę per pečius, dabar broliai jau juokėsi kartu.
Palengva temstant, vilkstinė toliau lėtai plaukė pasroviui, kol už nedidelio dešiniojo upės vingio tarp palengva nuo pakrančių kylančios miglos jau buvo galima įžiūrėti artėjančią santaką, kai skvarbų Kasparo žvilgsnį patraukė iš gilumos kylantis švytėjimas. Iš tamsių upės vandenų kilo blanki raudona šviesa, tarsi kas po vandeniu būtų užžiebęs fakelą.
- Žiūrėk! - Kasparas mostelėjo ranka švytėjimo link, - kaip manai, kas ten? Gal koks didelis brangakmenis?
- Tau, žiūriu, rūpi tik turtai, - šyptelėjo brolis, užsiversdamas ragą.
- Na, tu kaip nori, o aš pažiūrėsiu! - valiūkiškai atšovė Kasparas, sparčiai nusimesdamas, šarvus, - Vairininke! Sukam kairėn, arčiau santakos ir metam inkarą. Nakvosim čia!
- Ar tu iš proto išėjai, nardyt tamsoje?! Turtai tau visai makaulę susuko! - Gungeiras bandė atkalbėt brolį, bet tas, išsivadavęs iš varžančių drabužių jau nėrė per bortą.
Kaip reta šilto ankstyvo rudens vanduo kutenančiomis srovelėmis greitai apgaubė visą kūną, smagiai gurgėdamas pro ausis. Smarkus šuolis, padedamas energingų rankos mostų, greitai nunešė Kasparo kūną upės gelmėn. Kiekvienas yris gramzdino jį vis gilyn, artyn taip viliojančio raudono žiburio, tačiau sulyg kiekvienu yriu atrodė jog jis vis tolsta, užuot artėjęs. Dar keli mostai ir Kasparas jau juto, jog ėmė trūkti oro – kilo nenumaldomas noras įkvėpti, ausyse pradėjo spengti, širdis daužėsi. Dar kelios akimirkos ir instinktai nugalėjo – jaunuolis nevalingai siurbtelėjo vandens, o krūtinę perrėžė deginantis skausmas. Paskui pirmąjį nevalingą kvėptelėjimą vandeniu, sekė antra konvulsija, trečia ir Kasparas aiškiai suprato, jog ėmė skęsti. Nesąmoningai vandenį taškanti dešinė ranka spėjo atsitrenkti į kažką kieto ir plaštaka kaip mat susigniaužė į akmeninį kumštį, kai kažkieno geležiniai gniaužtai sugriebė vandenyje atramos ieškojusią kairiąją plaštaką ir ėmė ją traukti aukštyn. Paskui viskas aptemo...
- …ėk, nu atsipeikėk, kvaily tu neraliuotas! - kelias atgal buvo sunkus ir skausmingas. Krūtinę plėšė skausmas – rodės, kad dar truputį ir plaučiai iškris ant grubaus laivo denio. Šiaip ne taip praplėšus akis, prieš nosį išdygo persikreipęs šlapias brolio veidas, - Gal kitą kartą pagalvok, prieš ką nors darydamas? Jei jau taip nebenori matyti mano snukio, tai gal bent jau prisimink tą, dėl kurios tu ir aš susiruošėm į šią kelionę?
- Ahrr, a. khe kre krr, - upės likučiai nenorėjo geruoju palikti jaunuolio plaučių, - arr man pavyko? Ar rraddau? - šiaip ne taip išspaudė Kasparas.
- O tu tikrai dar ne savas! - nusijuokė Gungeiras, - nors jei tau jau ėmė rūpėti turtai, vadinasi viskas bus tvarkoje. Taip, tau tikrai pasisekė, tokio daikto aš akyse neregėjau. Vos pavyko tave su juo ištraukti.
Jaunuolis lėtai pervertė galvą dešinio šono link ir visiškai nutirpusioje rankoje išvydo neregėto grožio kalaviją. Maždaug poros uolekčių ilgio šiek tiek lenkti ašmenys buvo saugiai paslėpti kietose makštyse, kaustytose įmantriais metaliniais raštais, dalis kurių buvo sukurta iš akiai gerai pažįstamo geltono metalo. Įgudusiose nežinomo ginklakalio rankose, kaustytos kardo makštys virto žvynuotu išsirietusio dygliuoto drakono kūnu, pradedančiu skleisti tvirtus kardo gardos sparnus. Viską vainikavo smulkių sidabro metalo žvynų raštais apipinta juodo metalo rankena, besibaigianti stambia iššiepusia drakono galva švytinčiomis raudonomis brangakmenių akimis. Kruopščios ginklakalio rankos iškalė kiekvieną žvynelį, išpuošdamos kiekvieną jų skirtingais raštais. Dar daugiau dėmesio atiteko nasrus iššiepusiai drakono galvai, kuri regis tuoj ims ir atgijusi, spjaus ugnies pliūpsnį. Jei ne subyrėję ašmenys, tai rodėsi, jog kalavijas būtų buvęs nukaldintas vakar – ginklas tebeturėjo išsaugojęs smulkiausias puošybos detales. Tačiau tuo pat metu buvo akivaizdu ir tai, jog iki subyrėdamas jis tikrai nusinešė ne vieną gyvybę.
Dar sykį turiningai atsikrenkštęs, Kasparas lėtai atsistojo, nerangiai pasiremdamas naujai įsigytu stebėtinai sunkiu, kaip tokio dydžio, kalaviju – dešinė ranka tebebuvo gan smarkiai nutirpusi ir nelabai norėjo klausyti. Rankoje tvirtai sugniaužtos makštys keistai šildė delną – tarsi jose būtų slypėję karšti ginklo ašmenys. Vis dar svirduliuodamas, jaunuolis išsitiesė ir norėdamas atkurti kraujotaką, ėmė sukinėti ir lankstyti dešinę ranką, tvirtai spausdamas per vargus surastą ginklą. Galiausiai jis staigiu judesiu permetė sunkų ginklą į kairiąja ranką:
- Na ką, pats laikas pamatyt, koks brangakmenis slėpėsi upės dugne! - jau beveik žvaliai šūktelėjo Kasparas, tvirtu mostu griebęs dešiniąja už išsišiepusia drakono galva papuoštos rankenos ir … sustaugęs, šveitė staiga užsiliepsnojusius ašmenis į šalį. Tiksliau ant denio plačiai pažiro metalo šipuliai, deganti kardo rankena su neilga geležtės nuolauža ir iš skausmo susirietęs jaunas karys, - Uskit'r! Fy faen! Ddegina!..
- Mesk čionai savo šalmą, greitai! - pačiupęs sviestą šalmą, Gungeiras mikliu mostu jį prisėmė ir šliūkštelėjo ant teberūkstančios brolio plaštakos. Metęs šalmą į šalį, jis pagriebė brolio ranką ir kone išversdamas jį per bortą, drauge užmerkė rankas į upės vandenį.
Lėtai sruvenantis vanduo, nors ir šiltas, tačiau maloniai vėsino žaizdą ir skausmas palengva ėmė slūgti. Vis dar apimti šoko, jaunuoliai pasisuko į keistą radinį – ant sutrupėjusio kalavijo rankenos staiga žybtelėjusios liepsnos lygiai taip pat staiga ir nuslūgo, tačiau drakono akių brangakmeniai vis dar žibėjo pikta raudona šviesa. Gungeiras neskubėdamas atsistojo ir priėjęs arčiau, atsargiai palietė ant denio išbyrėjusius ginklo šipulius – kaip ir reikėtų tikėtis, metaliniai ašmenys buvo šalti. Lygiai taip pat atsargiai pirštu jis brūkštelėjo per kardo rankeną – metalas buvo šiltas, tačiau ne daugiau, nei buvo galima tikėtis, mačius, kaip ji liepsnojo vos prieš kelias akimirkas. Kairės rankos pirštais suėmęs nutrupėjusius ir suskeldėjusius kalavijo ašmenis, Gungeiras pakėlė tai, kas buvo likę iš ginklo – nors ašmenys buvo negailestingai sudaužyti, didingo ginklo likučiai visa dar liudijo užburiantį meistro darbą. Prieblandoje spragsinčio fakelo liepsnose buvo galima matyti raibuliuojančius raštus iki veidrodinio spindesio nupoliruotuose ašmenų likučiuose. Atrodė, jog neįprastai tamsus ginklo metalas yra gyvas – tamsesni ratilai persiliejo šviesesniais ir nyko vienas kitame. Skustuvo aštrumą išlaikę ašmenų likučiai ėmė skandinti Gungeiro žvilgsnį ir traukti gilyn į kone obsidiano juodumo metalo veidrodį. Ginklas tarsi kvietė – „paimk mane“. Viršutinė kardo ašmenų dalis nebuvo užgaląsta ir turėjo nukaldintus dyglius, atkartojančius išriestos drakono nugaros motyvą, tokį patį, kaip ir ant ginklo makštų. Negalėdamas atplėšti akių nuo tobulai išlenktų linijų, jaunuolis suvokė, jog kvietimas netruko tapti galvoje tvinksinčiu įsakymu – dar kiek ir galutiniai užvaldysiančiu jo kūną.
Tarp pirštų tebelaikydamas kardo ašmenis, jaunuolis ėmė atsargiai tiesti ranką, siekdamas kardo rankenos ir dar nespėjus sugniaužti rankos, vos tik plaštaka prisilietė prie šiurkštaus metalo ornamento, jis pajuto deginančią karščio bangą. Nenorėdamas pakartoti brolio nuotykio, Gungeiras visgi sugebėjo kaip mat atitraukti ranką ir išvengė nudegimų – sąmonę temdęs kvietimas išsisklaidė taip pat staiga, kaip ir liepsnos ant kardo rankenos. Tebelaikydamas kardo ašmenis kaire ranka, jis sunkiai prisivertė tapštelėti rankeną dešinės rankos pirštu – didžiai jo nuostabai metalas ir vėl buvo vos vos šiltas.
Atrodė, jog ginklas ieškotų savo šeimininko ir neprisileistų, paimamas į svetimas rankas. Akivaizdu buvo ir tai, jog nepaisant apgailėtinos bendros būklės, kalavijo geležtės likučiai tebebuvo aštrūs lyg skustuvas. Ir kaip dažnai nutinka su aštriais ašmenimis – apie žaizdą sužinai tik pamatęs krauju paplūdusią žaizdą. Taip nutiko ir šį kartą, mosuodamas ranka, Gungeiras nė nepajuto, kaip smarkiai įsipjovė kairės rankos pirštus. Tačiau užuot pamatęs per pirštus tekantį kraujo upelį, tyškantį ant denio, Gungeiras su nuostaba pamatė, kaip iš žaizdos besisunkiantis raudonas kraujas dingsta suskeldėjusiame metale, tarsi vanduo, papiltas ant perdžiūvusio pakrantės smėlio. Kraujas čia pat rudavo, džiuvo ir trupėdamas, dulkėmis byrėjo nuo ginklo. Jaunuolis beveik galėjo prisiekti, jog vos prieš keletą akimirkų vienas iš geležtės įtrūkimų buvo pastebimai ilgesnis ir didesnis, nei jis matė dabar. Atsitokėjęs, su pasišlykštėjimu, tarsi kokį nešvarų daiktą, Gungeiras numetė kalavijo nuolaužą ant denio:
- Vardan Odino, visų Dievų tėvo, kas per burtai?! - ir pasisukęs į brolį paklausė, - Kaip tavo ranka, ar dar tebeturi ją?
Skausmo perkreiptas Kasparo veidas ir pajuodusi plaštaka buvo daugiau, nei akivaizdus atsakymas į brolio klausimą:
- Vis dar dega! Nežinau ar dar galėsiu kada nors pakelti kardą. Bent jau dešine ranka.
- Iki šiol galvojau, jog tai tik legendos, kuriomis mūsų senis Olafas apžavėdavo vaikus. Tačiau dabar supratau, jog žilagalvis mums pasakodavo tikras istorijas, tik mes buvome pernelyg kvaili, jog suprastume jų esmę. Tai Dievų ginklas – pakelti jį gali tik vertas jo, - į brolių pokalbį staiga įsijungusio pusamžio kario veidas net ir gelsvoje fakelo liepsnos šviesoje buvo aiškiai perbalęs.
- Ir ką mums siūlai daryti, Rinkrai? - pro dantis iškošė Kasparas.
- Surinkti nuolaužas ir atiduoti žyniams, lai jie randa šio ginklo vertą karį , - sausai atsakė karys, tarp pirštų vartydamas sunkią, tarsi švininę, kalavijo ašmenų nuolaužą, - kaip ir jo verta ginklakalį.