demonas

Demonas sergėtojas

Statybos, darbai, vaikai... Taip nejučia prabėgo beveik du metai nuo paskutinės dalies parašymo, kurią rasite šiame puslapyje. Viso apsakymo pradžia yra čia.

---

„Pagaliau... Kad ir kas tai būtų buvę, pagaliau tai liovėsi“ - su palengvėjimu atsiduso Kūrėja. Tarsi blogą sapną norėjo ji pamiršti tuos ledinius žodžius, skrodusios jos sielą, tačiau viskas veltui. Ji žinojo... Ne - nujautė, jog už viso to slypėjo šešėlis, jau keletą pasaulių sėlinęs jai iš paskos. Ir ši nuojauta ėmė bauginti Kūrėją – paskutiniai įvykiai nė iš tolo nepriminė tarsi šiltais pūkais švelniai apgaubiančios pirmapradės tamsos, tai buvo tuo pat metu stingdanti į ledą ir svilinanti iki pelenų kančios, neapykantos, pagiežos bei skausmo lavina. Net ir neturėdama fizinio kūno, Kūrėja vis dar vos galėjo suvaldyti drebulį. Panašų siaubą ji jau buvo patyrusi Naikintojams niokojant ankstesnius pasaulius, tačiau tie prisiminimai nė iš tolo neprilygo toms, regis, amžinybę trukusioms kelioms minutėms.

„Naikintojai taip pat, atrodo, ne juokais sukruto po to, kai šešėlis ten, apačioje atvėrė tuos pragaro vartus. Reikia kuo greičiau rasti naują kūną“, - bergždžiai vaikydama slogius prisiminimus, Kūrėja bergždžiai „šukavo“ Gajos virpesių vandenyno gijas, ieškodama tos vienintelės tapačios jos sielai. Delsti ilgiau nebuvo galima ir artimiausiu metu neradus tapačios sielos, teks rizikuoti.