Demonas sergėtojas
Perskaičius vieną kitą dešimtį sci-fi bei fantasy stiliaus romanų ar peržiūrėjęs ne mažesnį skaičių šių žanrų filmų, palengva ėmė kilti įvairių minčių. Kiek pakontempliavęs, t.y. „pasvajojęs“ kokį pusmetį, nusprendžiau, jog būtų visai įdomu jas užrašyti. Tad nusprendžiau, jog laikas sėsti prie kompiuterio ir apibendrinti tas padrikas mintis elektroniniame popieriuje. Iš pradžių kažkaip susiklijavo koks puslapis ar kitas gana padriko teksto, kuris nebuvo panašus, nei į apsakymą, nei į romaną. Tai buvo tiesiog įvairių minčių ir idėjų kratinys. Tačiau kelis kartus paskaitęs tas mintis ir prisiminęs senesnius kontempliavimus, pastebėjau, jog tos padrikos mintys ėmė nesunkiai jungtis į daugiau mažiau sklandų tekstą.
Taigi jūsų jūsų teismui pateikiu pradžią šio minčių srauto, kurį pavadinau „Demonas Sergėtojas“ („Drasiaširdį“ su lietuvišku vertimu pamačiau tik po to, kai sugalvojau šį pavadinimą).
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 14906
Pagaliau pavyko pabaigti dar vieną antrojo skyriaus dalį - „Prakeiksmas“. Ankstesnę dalį rasite čia, o patį pirmąjį skyrių - nuorodoje „Susiję“. Užbėgant įvykiams už akių, visas antrasis skyrius bus laisvos įvairių istorinių (realių ir nelabai) įvykių interpretacijos, užlenkiant jas į savo pusę. Taigi malonaus, skaitymo, nors tekstas ir nežada būti malonus, kaip ne kaip, o antrasis skyrius vadinasi - „Brendant kraujo upe“.
Prakeiksmas
Įšventinęs mokinius, Jėzus negaišo veltui laiko ir išsyk atnaujino piligrimystę, skelbdamas Tiesos žodį bei padėdamas visiems įsiklausiusiems. Deja, Kūrėjos skelbiamos tiesos apie pasaulio sandarą, nors ir supaprastintos bei pritemptos iki primityvios civilizacijos lygio, buvo priimtinos ne visų ausims. Dažnas tiesiog nesuprato Jėzaus lūpomis skelbiamų Kūrėjos tiesų.
(Jn 8) Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“.
Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“
Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“.
Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“
Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau!Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.
O buvo ir tokių, kuriuos Kūrėjos bandymai parengti žmones ateisiantiems su Gajos galiomis paprasčiausiai siutino. Tai jos nestebino – daugeliui tautų Kūrėjai neretai pasirodydavo pernelyg kitokie ir sunkiai suvokiami, nekalbant jau apie pasirodymą tikruoju pavidalu.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 14719
Pasąmonės srautas nesibaigė, tik, deja, dabartiniu metu yra kur kas mažiau laisvo laiko jo dešifravimui ir perteikimui daugiau mažiau lietuvių kalba. Tad antrojo skyriaus pirmajai daliai (ar antrosios dalies pirmajam skyriui - čia kaip kam labiau patinka) prireikė gerokai daugiau laiko. Visgi naujasis mažasis direktorius dykaduoniaut, t.y. užsiimti kūrybine veikla, nelabai leidžia. Nepaisant to, pavyko išpešti šiek tiek laiko ir tęsti pradėtą apsakymą.
2 skyrius: Brendant kraujo upe
Mesijas
Skausmas nesiliovė jau keletą tūkstantmečių ir nors anapus ribos laiko tėkmė gerokai skyrėsi nuo įprastinio trimačio pasaulio, tačiau rodėsi, jog ji taip pat pakluso Ayaos prakeiksmui ir kiekvieną kartą nukentėjus Kūrėjo įsikūnijimui, tėkmė sulėtėdavo, sukeldama papildomas kančias. Tiesa tai, ką dabar jautė nemirtingasis – buvo tik lengvas dilgčiojimas, palyginus su ta akimirka, kai akinantis grynos energijos spindulys perplėšė pusiau Ninanos šventyklos bokštą. Tą pačią akimirką nemirtingajam pasirodė, jog jį kažkas sudraskė į tūkstančius gabalėlių, kiekvieną jų apipylė rūgštimi ir persmeigę adata, paliko juos skrusti ant žarijų. Jis taip pat galėjo prisiekti beveik fiziškai pajutęs, kaip skilo ir trupėjo jo sielos ginklo ašmenys. Ir nors tokios kančios negalėjo nužudyti nemirtingojo, antraip Ayaos prakeiksmas būtų netekęs prasmės, tačiau kiekvienas toks nuotykis iš pagrindų susilpnindavo nemirtingojo galias. Pastarąsias jis atgauti galėjo tik vieninteliu būdu – sugrįždamas prie savo tikrosios esybės. Ir nors nemirtingasis nelabai norėjo to daryti, tačiau puikiai suvokė, jog netrukus nelabai turės iš ko rinktis, ypač jei jį ištiks dar viena panaši nesėkmė.
Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, jis suvokė, jog negalėjo sau leisti dar kartą prarasti Kūrėjos inkarnatės. Vien jau todėl, jog tokios nesėkmės sudrumsdavo įprastinę Gajos energijos tėkmę, o šių įvykių raibuliai neretai nuvilnydavo toli už pasaulio ribų. Ir nors Teros kalną pažadinęs dar nepabudusio jaunuolio šūvis nė iš tolo neprilygo jo rankoje nušvitusios Angelo Rankos blyksniams, kurių vienas yra suskaldęs ištisą planetą, tačiau net ir toks šnipštelėjimas galėjo nelikti nepastebėtas. Ypač, jei Naikintojų šnipai buvo jau buvo kur nors netoliese. Tiesa, pastarųjų godumas beveik garantavo, jog jie bent kelis tūkstantmečius neskubės atverti vartų į Antarį bei pranešti Namtar apie savo radinį, o godžiai sprogs šviežieną patys. Tačiau sutrupėję sielos ašmenys, kurių jis dar nė nesusirado ir kažkur jūros dugne palaidota Angelo ranka, visai nekėlė noro, rizikuoti susidurti akis į akį su tais pragaro išperomis. Net, jei tą pragarą kadaise jis pats ir buvo užkūręs, jis vis dar tebebuvo paskutinis iš Andajų, žinantis Naikintojų taip geidžiamas Uždraustųjų Žodžių paslaptis. Dėl jų tas, kurio vardas buvo uždraustas, visų Naikintojų buvo medžiojamas netgi labiau, nei Kūrėjai su jų gyvybės kupinais pasauliais, mat kiekvienas Naikintojas tikėjosi užvaldęs šias galias, mesti iššūkį Namtar ir Asag. O pastarieji su Andajų palikuoniu dargi turėjo ir asmeninių sąskaitų dėl jų bendro Ialdagorto žūties per Didįjį Vaymą.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 11672
Pagaliau atėjo laikas paskutiniajam pirmosios dalies skyriui. Ankstesnę dalį skaitykite čia: „Sielos akmenys“. Nenustebkite, jei kūrinyje pamatysite pažįstamų detalių, juk, kaip ir rašiau pačioje pradžioje, šio kūrinio atsiradimą sąlygojo iki šiol matyti sci-fi ir fantasy filmai bei perskaityti romanai. Tad natūraliai savo kūrinyje pasiskolinau keletą labiausiai į akį kritusių objektų. Galų gale, jus šis pasaulis sukurtas iš ... meilės ir taikos!!!! This world is made of.... Love and Peace!!! :D
Angelo ranka
Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, nemirtingasis aiškiai jautė Kūrėjos artumą ir nors kol kas negalėjo tiksliai nusakyti jos buvimo vietos, tačiau vien jau žinojimas, jog tai ji, Kūrėjo paieškas darė kur kas malonesnėmis. Tiesa, tai taip pat didino riziką prisiminti Aya'os prakeiksmus, kurių niekaip neleisdavo pamiršti Dingir ženklo dilgčiojimas. „Dabar svarbiausia pabusti pačiam ir užbaigti įsikūnijimą – mintyse pratarė nemirtingasis – o jau paskui bus galima eiti ieškoti pupyčių“.
Vos peržengus Karių Gildijos slenkstį, Mestorui išsyk atsivėrė kelias į pačias giliausias ir slapčiausias gildijos menes, į kurias galėjo patekti tik Tarybos nariai ir didžiųjų meistrų rato žmonės. Nereikia stebėtis, jog atsirado nemažai priešiškai nusiteikusių gildijos narių, kurie slapčia ar netgi atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, jog po ilgų metų varginančių treniruočių pasiekiamos paslaptys buvo atvertos vos gildijos slenkstį peržengusiam pašaliečiui. Tačiau nemaža dalis nepatenkintųjų, vos jiems teko proga pabendrauti su Mestoru, labai greitai pakeitė nuomonę apie jaunuolį. Juos apžavėdavo jaunuolio ryžtas, užsispyrimas, gabumai, o svarbiausia – iš pasąmonės gelmių palaipsniui, tarsi atoslūgio išnyrantis nemirtingojo įsikūnijimų sukauptas žinių lobynas. Neretai būdavo netgi taip, jog neturėdamas atsakymo į užduotą klausimą tą pačią dieną, po savaitės ar kitos Mestoras jau turėdavo subrandintą mintį. Jaunuolis netgi skatino užduoti klausimus – kuo daugiau ir įvairesnių klausimų jam būdavo užduodama, tuo gilesnius pasąmonės žinių klodus pavykdavo atidengti Mestorui. Kapstydamasis po kitų savo gyvenimų prisiminimus, jaunuolis mokė atlantus kovos menų, karybos, strategijos, politikos, neaplenkdamas net ir tokių dalykų, kaip religija bei magija. Tiesa, paskutiniu klausimu buvo keletas išimčių – įvykiai Ugarito uoste bei su jais susijusi sielos magija buvo tos žinios, apie kurias jis niekam ir niekuomet neužsiminė. Ir nors jis dar neprisiminė kodėl, tačiau tvirtai žinojo, jog šios žinios aplinkiniams visuomet buvo tabu, visuose gyvenimuose.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 11278
Na šį sykį tai jau tikrai turėtų būti priešpaskutinis pirmosios apsakymo dalies skyrius. Tiesiog, kaip apetitas atsiranda bevalgant, taip ir mintys kyla, jas rašant. Todėl rašant buvo išsiplėsta kiek daugiau, nei tilptų į vieną skyrių. Šeštajame skyriuje išvengęs būti palaidotas gyvas, Mestoras pagaliau sugrįš namo, tačiau kaip jį sutiks gimtoji Atlantida?
Sielos akmenys
Senųjų ginklas, regis, iš tiesų spartino sielų susiliejimą – jaunuolis akiaizdžiai tobulino savo Chaoso galių valdymo įgūdžius. Ir nepaisant to, kad iki nemirtingojo gebėjimų jam buvo toli, kaip iki pėsčiomis iki Antario, netgi sąmoningai nevaldydamas dalies savo gebėjimų, jaunuolis akivaizdžiai buvo visa galva aukštesnis už daugumą geriausių atlantų Magijos Gildijos meistrų. Žinoma, tik savoje destruktyviosios magijos srityje. Kita vertus, dėl tos pačios pažangos nemirtingasis šiek tiek nerimavo, jog jo įsikūnijimas beveik visuomet segėjo kito Kūrėjo dovanotąjį Senųjų ginklą. Jis būtų buvęs kur kas ramesnis dėl savo inkarnato, o tuo pačiu ir savos ateities, jei tame upės dugne po ranka būtų pakliuvusi Aži Dahaka, o ne Angelo ranka. Deja, kad ir kaip to norėjo, nemirtingasis negalėjo kontroliuoti kaip ir kur atsidurs jo vardiniai ginklai, pirmą sykį įžengiant į pasirinkto pasaulio srovę Chaoso vandenyne.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 11380
Dar vienas gabalas pasąmonės minčių srauto, užrašyto mums įprastos kalbos sakiniais. Tiesa, kaip ir rašant ankstesnę dalį, minčių vėl gavosi daugiau, nei galvota iš pradžių, todėl anksčiau planuotas paskutinis šeštasis skyrius „Angelo ranka“ taps septintuoju. O priešpaskutinį šeštąjį skyrių skaitykite šiame puslapyje, tiesa, „Ilga kelionė namų link“ gavosi kiek ilgoka, tad ji padalinta į dvi dalis.
Ankstesnės apsakymo dalys:
Deja, septintosios dalies tikrai gali tekti palūkėti, man apart įprastinių darbų, dar reikia sugebėti susitarti su naujuoju mažuoju namų direktoriumi. Ir nepaisant, jog sakoma, jog tėvai augina vaikus - iš tiesų, tai gaunasi beveik atvirkščiai, ypač pirmaisiais mėnesiais.
Ilga kelionė namų link
„Tai ką, radai? Belieka tik džiaugtis, jog žaislas nebuvo užtaisytas, o užsispyręs žioplys netyčia nesužadino Senųjų palikimo – pats save erzino nemirtingasis – ieškok paskui naujo kūno. Tuo labiau, jog šis tikrai atrodo žadančiai – nesibaido užuominų, lavina savo sugebėjimus ir nebando jais piknaudžiauti. Juk jau dabar jis galėjo jei ne sudeginti, tai bent jau kaip reikalas apskrudinti tą peštuką ir išsaugoti sveiką nosį. Kita vertus, dar klausimas ar tuomet jis būtų iš upės dugno išsitraukęs Senųjų žaislą. Nors tai ir ne Dahaka, tačiau kaip ten bebūtų – reikalai nuo šiol paspartės ir taps gerokai įdomesni“ – nematerialų nemirtingojo veidą perkreipė piktdžiugiška grimasa.
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Tėvinė kategorija: Bacila
- Skaitytojų: 4637
Penktoji pasąmonės srauto, išreikšto sąlyginai rišliais sakiniais, dalis. Pirmąją ir antrąją dalis rasite čia, o trečiąją ir ketvirtąją rasite čia. Skyrius gavosi kiek ilgesnis ir minčių srauto registracija truko ilgiau, nei planavau. Paskutinis šeštasis pirmosios apsakymo dalies skyrius „Angelo ranka“ greičiausiai pasirodys tik po gero mėnesio - artimiausiu metu manęs laukia labai svarbus įvykis ir tuomet tapsiu labai užimtas. Nors gali būti, jog pavyks pabaigti pirmąją dalį šio apsakymo, kurį norėjau skirti man artimai Kūrėjai.
Keistas radinys
Slinko dienos, jas keitė savaitės, o pastarąsias – mėnesiai. Atlantų pirkliai toliau sėkmingai tęsė savo ekspedicijas sarmatų bei vikingų žemėse – plukdydami naujas ginklų bei kitų prekių siuntas į Šiaurės kraštus ir parsiveždami pilnus triumus midaus, elektrono ar šiaurės žvėrių kailių. Tačiau kiekvieną kartą sugrįžtant namo, Mestorui tekdavo palikti laivą ir išlipti kuriame nors uoste prie Heraklio Stulpų ar, geriausiu atveju, pas Sikulus ar Sikanus. Tremtis, kuriai Magų Gildija pasmerkė Mestorą, buvo ne šiaip žodinis draudimas sugrįžti namo.