Kadangi nepasigirdo kurtinančių švilpimų, tai nusprendžiau pratęsti savo sapaliones pasaulio bei pasaulių sukūrimo tema. Jūsų teismui trečiasis ir ketvirtasis skyriai. Likusių teks palūkėti, nes didžioji jų turinio dalis kol kas vis dar tebėra mano makaulėje.
Taigi, smagaus, tikiuosi, skaitymo...
Atlantidos tremtinys
Audringoje Šiaurės platumų jūroje ant bangų suposi keistas laivas, kurio laivagalį gaubė balzganas melsvas švytėjimas. Nors laivo burės buvo visiškai suskleistos, tačiau kažkokia nematoma jėga palengva ginė jį prieš vėją, kranto link. Uždaras laivo denis buvo visiškai tuščias ir jei ne prie vairaračio stovintis vienišas vairininkas – galima būtų pamanyti, jog tai laivas vaiduoklis. Tačiau tas pats vaiduokliškas švytėjimas, sklindantis nuo virš kompaso kybančio rutulio, aiškiai rodė laivo kilmę. Šis laivas į šiaurės platumas atplaukė iš tolimos pietų šalies, globojamos šviesos deivės. Atlantus gerbė ir jų prisibijojo vis kaimynai – helėnai, asirai, chaldėjai, persai, tačiau čia, Šiaurėje jų galios nebuvo žinomos ir Atlaso palikuonys autoriteto neturėjo. Čia jau atlantams teko skaitytis su gal kiek primityviomis, tačiau karingomis, išdidžiomis ir garbingomis vikingų bei sarmatų tautomis. Magijos užnugarį turėję atlantų kariai jiems nepadarė jokio įspūdžio, tad atlantams beliko tik džiaugtis, kad šie blyškiaveidžiai gyveno už keleto tūkstančių lygų, jų laivyba daugiausia apsiribojo vietinių jūrų teritorijomis, o pačios gentys nebuvo vieningos bei nerodė didelio noro agresyviai plėsti savo įtakos sferas. Tolimi Šiaurės kraštai atlantus viliojo ne vien elektrono, garbinto ir puošeivų, ir magų, gausa. Sarmatai ir vikingai turėjo gerų kailių ir virė puikius gėrimus, o mainais už juos mielai imdavo geležinius ir ypač plieninius ginklus ar kitus gaminius, neįkandamus kitoms tautoms, nepasiekusioms atlantų aukštumų. Tad ir šis laivas buvo gausiai prikrautas tokių turtų.
...Koncentrinėmis gatvėmis išraižytas Aukso Vartų miestas, kurio centre puikavosi auksinis šviesos spinduliuose žaižaruojantis Saulės deivės Ninanos šventyklos bokštas. Stovėdamas gimtųjų pirklių gildijos namų balkone galėjau gėrėtis šiuo žvilgsnį prikaustančiu vaizdu, žinodamas, jog kažkur ten, toje šventykloje yra Inin. Aš kiekvieną minutę ilgėjausi jos švelnaus balso, raminančio tarsi upokšnio čiurlenimas, gilių tamsaus mėlio akių, į kurias pažvelgęs galėdavau pamiršti net ir savo vardą. Vien pagalvojus apie Inin aš užuosdavau švelnų slyvų žiedų aromatą.
Staiga šią saulėtą idilę sutrikdė akinantis šviesos stulpas, kylantis iš Ninanos šventyklos bokšto. Iš ten, kur ką tik stovėjo viso Aukso Vartų miesto pasididžiavimas, manęs link ritosi ugnies lavina, pasiglemždama vieną po kito šimtmečius stovėjusius pastatus, paminklus, fontanus ir žaliavusias medžių alėjas. Dar po akimirkos šis ugnies gaivalas pasiekė mane ir aplink likusius griuvėsius pradėjo laižyti iš visur lendančios liepsnos. Traškėdami liepsnojo ne vien šimtamečiai medžiai ir pastatai, liepsnų liežuviai kilo iš akmenimis grįsto gatvių grindinio plyšių, įsukdami pragarišką ugnies viesulą. Pažvelgiau žemyn – ūždamas liepsnojo net ir marmurinis balkono turėklas, tarsi būtų pagamintas iš aliejuje mirkytos pušies, o ne akmens. Šuoliu atplėšiau rankas nuo turėklo ir drebančiu žvilgsniu pažvelgiau į delnus – jie taip pat liepsnojo. Tačiau vos pažvelgus į juos – paniką ir siaubą kažkodėl palengva ėmė keisti netikėtas lengvumo jausmas. Aplink siautėjant ugnies uraganui, jaučiausi jaukiai, tarsi sėdėdamas šalia namų židinio, o tarp pirštų šokinėjančios liepsnelės tiesiog hipnotizavo, švelniai glostydamos delnus, tarsi slystančios brangaus rytų šilko gijos. Sustingęs stebėjau šį kerintį vaizdą, kai akies krašteliu pastebėjau sušmėžavus kažką pažįstamo bei išsiskiriančio iš šio ugnies siautulio – nevalingai pakėliau žvilgsnį.
Liepsnojančiais Pirklių Gildijos gatvės griuvėsiais link manęs sunkiai ėjo iš pažiūros matytas sukumpęs žmogus, kurio pečius gaubė liepsnų pradegintas melsvas apsiaustas, vilkintis kažkada prabangų, o dabar apdriskusį ir apdegusį kaftaną. Kiekvienas sunkus žingsnis giliai įsispausdavo į akmeninį grindinį, tarsi gatvė būtų nudrėbta iš šviežio molio, o palikti pėdsakai žioravo ir smilko. Kairės rankos delne degė ugnies kamuolys, o išskėsti pirštų galai skrodė orą ir tarsi liesdami vandens paviršių, paskui save paliko raibuliuojančias kraujo raudonumo banguojančias brydes. Iš dešinės rankovės buvo likę tik keletas draiskalų virš peties, o nuoga ranka spaudė keistą sidabro spalvos daiktą. Tarsi pajutęs prikaustytą žvilgsnį, nepažįstamasis sustojo ir pažvelgė aukštyn – man į akis įsistebeilyjo demonas liepsnojančiomis akimis. Ir tik tuomet suvokiau, kodėl jis man iš pat pradžių pasirodė toks pažįstamas – demonas ne tik dėvėjo mano šventinius rūbus, jis dar ir pasisavino mano paties veidą, kurį bjaurojo gilus ugnimi žėrintis randas ant dešinio skruosto...
Šalto prakaito išpiltas Mestoras pabudo ir pašokęs nuo gulto, žiebė galva į aukščiau esantį gultą. „…Brr... Ir vėl liepsnos, ir vėl tas demonas. Kodėl jis turi mano veidą? Ką visa tai galėtų reikšti?..“ – sumurmėjo jaunuolis, trindamas viršugalvį, ant kurio akivaizdžiai iškils nemažas gumbas.
–Vėl nesimiega, kamuoja blogi sapnai?, – iš viršaus sududeno žemas Sargono balsas.
– Deja..., – niūriai pritarė jaunuolis, – labiausiai baugina tai, jog panašias liepsnas esu matęs ne vien sapnuose ir tu tai puikiai žinai.
– Tik nepradėk vėl..., – prabilo raumeningas karys. Tačiau nespėjus jam pabaigti sakinio, jaunuolis jį pertraukė:
– O ką čia pradėti?! Mane tiesiog ištrėmė, nes išsigando ir pavydėjo man Dievų suteiktos dovanos. Ir neverta įtikinėti nei manęs, nei savęs tuo jų melu. Jei ne liepsnelės šokančios ant mano delno – nereikėtų mums šalti šioje geldoje, plaukiančioje į Šiaurę nežinia ko ir kur.
Atsisėdęs ant gulto krašto jaunuolis susimąstė – „Gyvenimas pasiturinčio pirklio šeimoje atrodytų garantavo ir laimingą bei nerūpestingą vaikystę. Jis galėjo mokytis toje pačioje mokykloje, kaip ir aukščiau save statančios Magų Gildijos vaikai. Tačiau tokia lygybė buvo daugiau teorinė, nes kąstų sistema buvo giliai įsišaknijusi ir remiama senolių įstatymų. Nei vienas Gildijos narys negalėjo savarankiškai imtis kitai Gildijai priklausančios veiklos, tad burtai ir karo menas pirkliams buvo tabu, kaip, kad prekyba ar karyba Magams. Bet kas norintis užsakyti gerą orą derliaus nuėmimui, rasti vandens gyslą ar apsauginiais burtais užkeikt savo laivą, turėjo kreiptis į Magų Gildiją ir užsakyti norimą užkeikimą sau, savo laivui ar dar kam nors. Lygiai taip pat, teisė vežti nematytas užjūrio prekes į Aukso Vartų miestą priklausė tik Pirklių Gildijos nariams, o karyba užsiimti galėjo tik priklausantys Karių Gildijai.
Tiesa, tuose pačiuose senųjų įstatymuose, kuriuos, pasak legendų, altlantams perteikė pati deivė Ninana, yra numatyta, jog labai gabūs ir imlūs vaikai gali būti priimti kitos Gildijos globon, jei tik tam pritars Gildijos taryba. Deja, būti pernelyg imliu magijai gali būti dar blogiau, nei būti kurčiam Gajos šnabždesiams, ypač, jei netyčia kam nors stosi skersai kelio. Viskas greičiausiai būtų susiklostę visiškai kitaip, jei būčiau gimęs Magų Gildijos šeimoje, jei į akį nebūtų kritusi Inin arba pasipūtėlis Magų Gildijos tarybos nario sūnelis sau būtų išsirinkęs kitą merginą. Deja yra, kaip yra ir nors ta likimo dovana kartais ima darytis panašesnė į prakeikimą, kaip nors išgyvensiu tuos dešimt metų ir dar sugrįšiu namo. Tik su Magų Gildija šį kartą teks elgtis atsargiau, nes ir vėl juos išgąsdinsiu liepsnomis savo rankose, tuo labiau, kad per pastaruosius keletą metų šios liepsnos išaugo...“
–Žemė! Mes pasiekėm krantą! – Mestoro prisiminimus nutraukė skardus vairininko šūksnis.
–Pagaliau!.., – garsiai atsiduso Sargonas. – Pagaliau galėsiu normaliai ištiesti kojas ir pasimankštinti, nes šioje dėžutėje galutinai sumedėsiu.
–Tik neprisiprašyk, – kandžiai šyptelėjo Mestoras, – pats žinai, jog sarmatai mūsų Karių Gildiją ne tik išdrįso velniop pasiųst, bet prikūlė, kaip reikalas.
–Hm... O tu gerą mintį pasiūlei, – atrėžė milžinas, – reikės patikrinti ar tarp tų sarmatų iš tiesų yra nors vienas dėmesio vertas karys.
–Tu ką? Proto netekai?! – beveik vienbalsiai sušuko vos ne visi, pažadinti eilinio Sargono ir Mestoro pasikapojimo žodžiais, – Mes čia prekiauti, o ne kariauti atvykom!
–Nustokit spirgėti ir šnypšt, tarsi vandens lašas ant karštos keptuvės. – Emė tildyti keliautojus Sargonas. – Jei tie sarmatai iš tiesų yra nors kiek panašūs į pirklių pasakojimus – niekas mums negresia. Kaip niekas kitas, jie turėtų vertint garbingą kovą ir iššūkius. Manau, jog sarmatų kariai džiugiai priims garbingos dvikovos pasiūlymą, ypač pasiūlius laimėjimą nugalėtojui.
–Vadinasi bus varžybos? Įdomu... – garsiai pamąstė Mestoras. – gerai, einam ant denio, ne vien tu nerimsti įkvėpti gryno oro ir žengti ant tvirtos žemės.
Kaip ir tikėjosi Pirklių Gildijos nariai, sarmatai graibstė audinius ir ginklus, dosniai už juos skirdamiesi su elektronu ir midumi. Tačiau Mestorą sužavėjo, ne vien auksaspalvis medaus gėrimas. Ne ką mažesnio susižavėjimo sulaukė ir vietinių auksakalių dirbiniai, nors ir dėl natūralaus aukso trūkumo šiuose kraštuose, jie rinkosi mažiau taurius metalus. Šie papuošalai turėtų turėti nemažą paklausą tarp Aukso Vartų puošeivų, išsiilgusių kažko naujo. Mestoras gana nesunkiai primetė, jog tokiais tempais, tremčiai pasibaigus jis bus sukaupęs gana apvalią sumą, kuri tikrai padės įsitvirtinti Aukso Vartų visuomenėje.
Milžinas Sargonas sulaukė savo troškimo išsipildymo ir jam pavyko surengti dvikovą su vienu iš sarmatų. Tiesa pats jis nelabai norėjo prisiminti tos dvikovos dienos. Nukentėjo ne vien milžino savimeilė – vietinės genties vadui atiteko vienas labiausiai mėgtų Sargono kalavijų. Kita vertus, anot Sargono, pastarasis atiteko į tikrai geras rankas. Tačiau iš arti stebėdamas šių dviejų patyrusių karių kovą, Mestoras staiga pajuto kažkokį keistą, anksčiau nejustą, tačiau atrodytų labai pažįstamą jausmą. Pamatęs saulės šviesoje sublizgusių kardo ašmenis, išgirdęs jų zvimbimą brėžiant lankus ore, žvangėjimą, susiremiant ašmenims į ašmenis, pirklio sūnus pajuto tarsi kažkas būtų trūkę jo viduje.
„Kas man darosi?.. Kodėl pamačius saulės šviesoje sublizgusius kardo ašmenis, krūtinę apėmė šis virpulys, panižo delnai, kraujas užplūdo veidą?.. Ne, tai ne baimė. Matydamas kardu užsimojantį Sargoną, aš kažkodėl matau save, keistu vienašmeniu kardu brėžiantį gracingus lankus kovos lauke. Jokios baimės, tik šviesus protas, akyla akis, mikli ranka ir ore kybantis apsunkęs salstelėjęs kraujo kvapas“ – Mestoras prisiminė net nusipurtęs, taip netikėtai jį užplūdo šie kovos lauko vaizdiniai. Tačiau šie vaizdiniai lygiai taip pat greitai išsisklaidė, kaip ir pasirodė ir Mestoras susivokė toliau stebįs dviejų patyrusių kariūnų karo šokį. Nepaisant to, šis potyris giliai įstrigo jaunojo pirklio atmintyje ir jo galvoje užgimė mintis pasikalbėti apie tai su Sargonu.