Aži Dahaka
Pokalbiui su Sargonu Mestoras išsirinko patį tinkamiausią metą – ankstyvą rytmetį, kai karys imdavosi treniruočių bei po jų sekančio ginklų šveitimo. Nors šių šių užsiėmimų metu Sargonas būdavo paniręs į gilią meditacijos būseną, tačiau kaip ir tikėjosi Mestoras, kario reakcija buvo audringa:
– Tu tikriausiai pakvaišai?! Arba vis dar esi apsvaigęs nuo to sarmatų midaus – jis tikrai gerai trenkia į galvą. Nepakako Magų Gildijos bausmės, tai dar ant savo galvos nori užsitraukti dar ir Karių Gildijos nemalonę?
– Nurimk! – tildė jį Mestoras. – Visų Gildijų įstatuose aiškiai uždrausta verstis svetimos gildijos amatu, tačiau niekur neuždrausta jį mokėt. Ar ne?! Aš tikrai abejoju, jog gavęs kelis kardo valdymo pradmenis, sugebėsiu iškopti į Karių Gildijos aukštumas ir savo sugebėjimais išgąsdinti jūsų tarybą bei užsitraukti jos nemalonę. Tuo labiau, kad ji likusi už keleto tūkstančių lygų ir nepamatys manęs dar ne vienerius metus.
– Gerai, galbūt aš imsiuosi tavo mokymo... Aš pasakiau – galbūt! – pakėlė toną Sargonas, išvydęs sužibusias jaunojo pirklio akis. – Tačiau pirma tu turėsi man paaiškinti, kodėl tu to nori, nes, sutik, prašymas neeilinis ir gana dviprasmis. Tavo tėvas mane pasamdė tave saugoti, o ne toliau vesti iš pirklio kelio.
Gerai..., – atsiduso Mestoras – manau tu puikiai pameni tą dvikovą su sarmatų genties vadu, nors puikiai suprantu, jog mielai norėtum ją pamiršti. Tačiau tos dienos kovos negaliu pamiršti ir aš pats. Kažkokia rakštis įstrigo mano sieloje, tarsi vidinis balsas pradėjo kuždėt, jog aš bandau eiti ne savo keliu. Tuo metu, kai judu su Kovu sukot ratus prieš mano nosį, žvangindami kardais – staiga išvydau regėjimą.
Aš stovėjau mūšio lauke, nusėtame kritusiųjų kūnais – tiek saviškių, tiek priešų. Mūšis buvo pralaimėtas ar bent jau aš taip suvokiau situaciją, tačiau aš vis vien džiūgavau puikia kova, – jaunuoliui pasakojant, Sargonas toliau melancholiškai susikaupęs šveitė savo kalaviją. Ginklų priežiūra jam buvo tapusi savotiška malda karo Dievams, kurios metu aplinkinis pasaulis Sargonui nustodavo egzistavęs, tad atrodytų pasakojimas jam ėjo pro vieną ausį ir išėjo per kitą. Tokiu kario susikaupimu niekas nesistebėjo, nes net ir apkiautusiam pirkliui buvo aišku, jog laisvą minutę nepastebėtas smulkus įtrūkimas ant ašmenų, kovos įkarštyje gali baigtis sulūžusiu kardu ir nuo pečių skriejančia galva.
– Priešais mane stovėjo keletas priešo karių, – tęsė savo pasakojimą Mestoras, – ir nors užnugaryje stovinčių aš nemačiau – galėjau aiškiai girdėti jų sunkų alsavimą. Tą akimirką laikas atrodytų sustojo, o oras pasidarė tirštas, nors imk ir pjauk peiliu – visus buvo sukausčiusi nenusakoma įtampa. Kairės rankos nykščiu lėtai palenkiau į priekį prie diržo makštyse kabantį kardą ir šiek tiek pritūpiau, akimis atsargiai sutelkęs dėmesį į kairiau esantį priešininką, kuris lėtai pasuko savo kardo ašmenų lanką į mane. Visų judesiai buvo labai atsargūs ir lėti – niekas nenorėjo atsiskleisti dar prieš prasidedant kovai.
Mano dešinė ranka atsargiai palietė kardo rankeną, kurios galą puošė ugnimi žėrinčių brangakmenių akimis inkrustuota juoda drakono galva, – iki tol iš kruopščiai kardo ašmenis šlifavusi Sargono ranka sutingo, vos tik Mestoras ištarė šiuos žodžius. – Vos prilietus drakono žvynais papuoštą rankeną, ranką užliejo maloni šilumos banga ir aš jau žinojau, kur žengsiu ir kaip kirs mano kardo ašmenys. Ne, aš netgi ne žinojau – aš mačiau savo būsimąjį kovos kelią. Mano kūną užliejusi šilumos banga tapo mano kovos kelvedžiu, rodančiu, kur reikės žengti ir kada mostelėti kardu.
Nykščiu spragtelėjau drakono sparnus vaizduojančią gardą ir su būdingu metalo žvangesiu iš makštų ėmė slysti keistas kardas. Aštrūs, tarsi skustuvas, apatiniai ašmenys buvo išmarginti vingiuotomis bangelėmis, kardo šonus puošė drakono žvynus vaizduojantys raižiniai, o viršutinėje kardo dalyje vietoje ašmenių pūpsojo drakono nugaros dygliai, – savo kardo ašmenys Sargonui jau neberūpėjo. Karys įdėmiai klausė kiekvieno pirklio sūnaus žodžio ir sulig kiekvienu jų, kario akys vis labiau apvalėjo. – Už manęs buvusio priešininko aš nemačiau, tačiau man to ir nereikėjo – žingsnis atgal dešinėn, staigus judesys atgalia ranka ir ištraukto kardo rankeną su traškesiu įsikirto į mane puolusio kario gerklę. Visu korpusu staiga sukausi kairėn ir tuo pat metu plačiu mostu smeigiau kardą į tą pačią pusę. Link manęs bėgęs priešininkas išleido duslų gargaliuojantį šūksnį ir pasigirdo būdingas pjaunamos mėsos garsas – kiek lenktas mano kardas giliai susmigo į priešininko krūtinę, o jo kardo ašmenys praskriejo pro mano kairį šoną.
Vis dar laikydamas įsmeigtą kardą, – Mestoras pats nepajuto, kaip jo rankų kumščiai susigniaužė, o kaktą išpylė smulkūs prakaito lašeliai, – žengiau kairėn, sukdamas persmeigtą priešininką į dešinę, prisidengdamas juo, kaip skydu. Prireikė vos akimirkos ir priartėjęs kitas priešininkas buvo pasitiktas kardo mostu, atvėrusiu jo kaklo arteriją. Pranėręs pro kraujo fontaną, staiga sustojau ir mečiausi dešinėn, smogdamas kardu iš apačios. Akies krašteliu pamačiau, kaip skrieja į šalį kardas su jį laikiusia ranka bei atsiveria krūtinės ląsta – mano dėmesys jau buvo sutelktas į besileidžiantį kito priešininko kardą, kuris su žvengesiu atsirėmė į bukąją mano kardo briauną. Šalia gardos esantys drakono dygliai puikiai tiko sulaikyt priešininko kardui bei trupinti jo ašmenis – nedidelis kardo suktelėjimas ir nemažas ašmenų gabalas nuskriejo į šalį. Spyris krūtinėn ir tolyn nuskriejo suskilusį kardą laikęs priešininkas. Staigiu judesiu pasisukęs dešinėn, pusmėnulio formos kardo smaigaliu pasitikau pirmąjį oponentą, kurio gerklė buvo artimai susipažinusi su kardo rankena. Dar vienas kardo mostas, šilti kraujo purslai švelniai nugula man ant veido ir … priešais mano akis vėl sukatės judu, sukryžiavę kardus.
Baigus pasakojimą, įsivyravo tyla, kurią trikdė tik vos girdimas smilgų šnarėjimas – Mestoras su nuostaba žvelgė į Sargoną, kuris, regis, tuoj pamirš, jog reikia kvėpuoti.
- Aš.., - buvo bepradedąs kažką sakyti Mestoras, kai jį pertraukė švokščiantis kario balsas, - IŠ KUR?! Kaip?.. Jei dar kam nors pasakojai tai, ką ką tik išgirdau aš – tu JAU turi problemų su Karių Gildija. Ir jei nelaikysi liežuvio už dantų, tai tos problemos tik didės. Jei nepažinočiau tavęs nuo vaikystės, tai rimtai pagalvočiau nudėti tave tiesiog čia ir dabar. Bet kuris kitas Karys taip būtų padaręs dar tau nebaigus pasakojimo! - Sargono balsas netikėtai ėmė skambėti taip grėsmingai, jog jaunasis pirklys nejučiom susigūžė.
- Aš neįsivaizduoju kaip tu tai sužinojai, tačiau tai, ką man nupasakojai yra griežčiausiai saugomos mūsų Gildijos paslaptys, atskleidžiamos tik išrinktiesiems. Už jų atskleidimą nepašvęstiesiems, o tuo labiau ne Gildijos nariams baudžiama mirtimi – tiek atskleidusius, tiek ir paslaptis sužinojusius asmenis, nes tik taip galima išsaugoti Gildijos paslaptis. Patikėk, aš tai žinau, nes pats turėjau pašalinti pernelyg smalsų karį, - dabar jau Mestorui atėjo eilė išpūsti akis.
- Įsikalk į galvą tai, ką tau pasakysiu dabar. Nuo to priklausys ar namo grįši pasibaigus tremčiai ar tavo kūną pargabens anksčiau, - nors Sargono balsas ir buvo kiek aprimęs, tačiau Mestoras nė neketino abejoti kario žodžių rimtumu. - Minėjai, jog kažkas sieloje tau kužda, kad bandai eiti ne savo keliu. Ką gi, galiu tau garantuoti, jog priėjai kryžkelę, tačiau aš tikrai nežinau, kuriuo keliu tau teks eiti. Žinau tik tai, jog privalėsiu susisiekti su Karių Gildijos Taryba ir tuomet jau ji spręs tavo likimą, nes tavo pasakojime pernelyg daug tikslių detalių, jog tai būtų tik atsitiktiniai sutapimai. - pasakodamas Sargonas kruopščiai susidėjo ginklus ir apsidairė, ar daugiau nieko nėra šalia, kas galėtų išgirsti jų pokalbį.
- Kardas, kurį tu nupasakojai yra Aži Dahaka – Dievų ginklas, kurį valdyti gali tik Dievų palytėtas Deivės Ninanos tarnas. Jo atvaizdas bei pavojingos kovos technikos aprašymas yra iškalti magijos pagalba ant skydo, kuris saugomas Karių Gildijos saugykloje. Taip, tau nepasigirdo, tačiau Magų Gildija čia niekuo dėta – anot mūsų pačių legendų, skydą užkeiktais užrašais išmargino pati Ninana, ten pat išpranašavusi galingo kario atėjimą. Kario, kuris suvienys karo meną ir magiją.
Aš labai rizikuoju pasakodamas šias paslaptis, tačiau tu pats jau papasakojai pakankamai, kad nebeturėtum kelio atgal. Tu ne tik tiksliai nupasakojai, kaip atrodo Ugnies kardas. Tavo nupasakota kova gana tiksliai atitinka slaptą techniką, iškaltą ant Ninanos skydo. Pasitelkęs ją greičiausiai be vargo būčiau įveikęs tą sarmatų karį, tačiau mums griežčiausiai uždrausta naudoti šią kovos techniką kitų akivaizdoje. - Sargonas atsistojo visu ūgiu ir pažvelgė į pirklio sūnų.
- Aš imsiuosi mokyti tave, nes tvirtai tikiu jog tu tikrai nesi eilinis pirklio sūnus - tai ištaręs karys geraširdiškai nusišypsojo ir ištiesė savo plačią plaštaką Mestorui.