Kadangi nepasigirdo kurtinančių švilpimų, tai nusprendžiau pratęsti savo sapaliones pasaulio bei pasaulių sukūrimo tema. Jūsų teismui trečiasis ir ketvirtasis skyriai. Likusių teks palūkėti, nes didžioji jų turinio dalis kol kas vis dar tebėra mano makaulėje.
Taigi, smagaus, tikiuosi, skaitymo...
Atlantidos tremtinys
Audringoje Šiaurės platumų jūroje ant bangų suposi keistas laivas, kurio laivagalį gaubė balzganas melsvas švytėjimas. Nors laivo burės buvo visiškai suskleistos, tačiau kažkokia nematoma jėga palengva ginė jį prieš vėją, kranto link. Uždaras laivo denis buvo visiškai tuščias ir jei ne prie vairaračio stovintis vienišas vairininkas – galima būtų pamanyti, jog tai laivas vaiduoklis. Tačiau tas pats vaiduokliškas švytėjimas, sklindantis nuo virš kompaso kybančio rutulio, aiškiai rodė laivo kilmę. Šis laivas į šiaurės platumas atplaukė iš tolimos pietų šalies, globojamos šviesos deivės. Atlantus gerbė ir jų prisibijojo vis kaimynai – helėnai, asirai, chaldėjai, persai, tačiau čia, Šiaurėje jų galios nebuvo žinomos ir Atlaso palikuonys autoriteto neturėjo. Čia jau atlantams teko skaitytis su gal kiek primityviomis, tačiau karingomis, išdidžiomis ir garbingomis vikingų bei sarmatų tautomis. Magijos užnugarį turėję atlantų kariai jiems nepadarė jokio įspūdžio, tad atlantams beliko tik džiaugtis, kad šie blyškiaveidžiai gyveno už keleto tūkstančių lygų, jų laivyba daugiausia apsiribojo vietinių jūrų teritorijomis, o pačios gentys nebuvo vieningos bei nerodė didelio noro agresyviai plėsti savo įtakos sferas. Tolimi Šiaurės kraštai atlantus viliojo ne vien elektrono, garbinto ir puošeivų, ir magų, gausa. Sarmatai ir vikingai turėjo gerų kailių ir virė puikius gėrimus, o mainais už juos mielai imdavo geležinius ir ypač plieninius ginklus ar kitus gaminius, neįkandamus kitoms tautoms, nepasiekusioms atlantų aukštumų. Tad ir šis laivas buvo gausiai prikrautas tokių turtų.
...Koncentrinėmis gatvėmis išraižytas Aukso Vartų miestas, kurio centre puikavosi auksinis šviesos spinduliuose žaižaruojantis Saulės deivės Ninanos šventyklos bokštas. Stovėdamas gimtųjų pirklių gildijos namų balkone galėjau gėrėtis šiuo žvilgsnį prikaustančiu vaizdu, žinodamas, jog kažkur ten, toje šventykloje yra Inin. Aš kiekvieną minutę ilgėjausi jos švelnaus balso, raminančio tarsi upokšnio čiurlenimas, gilių tamsaus mėlio akių, į kurias pažvelgęs galėdavau pamiršti net ir savo vardą. Vien pagalvojus apie Inin aš užuosdavau švelnų slyvų žiedų aromatą.
Staiga šią saulėtą idilę sutrikdė akinantis šviesos stulpas, kylantis iš Ninanos šventyklos bokšto. Iš ten, kur ką tik stovėjo viso Aukso Vartų miesto pasididžiavimas, manęs link ritosi ugnies lavina, pasiglemždama vieną po kito šimtmečius stovėjusius pastatus, paminklus, fontanus ir žaliavusias medžių alėjas. Dar po akimirkos šis ugnies gaivalas pasiekė mane ir aplink likusius griuvėsius pradėjo laižyti iš visur lendančios liepsnos. Traškėdami liepsnojo ne vien šimtamečiai medžiai ir pastatai, liepsnų liežuviai kilo iš akmenimis grįsto gatvių grindinio plyšių, įsukdami pragarišką ugnies viesulą. Pažvelgiau žemyn – ūždamas liepsnojo net ir marmurinis balkono turėklas, tarsi būtų pagamintas iš aliejuje mirkytos pušies, o ne akmens. Šuoliu atplėšiau rankas nuo turėklo ir drebančiu žvilgsniu pažvelgiau į delnus – jie taip pat liepsnojo. Tačiau vos pažvelgus į juos – paniką ir siaubą kažkodėl palengva ėmė keisti netikėtas lengvumo jausmas. Aplink siautėjant ugnies uraganui, jaučiausi jaukiai, tarsi sėdėdamas šalia namų židinio, o tarp pirštų šokinėjančios liepsnelės tiesiog hipnotizavo, švelniai glostydamos delnus, tarsi slystančios brangaus rytų šilko gijos. Sustingęs stebėjau šį kerintį vaizdą, kai akies krašteliu pastebėjau sušmėžavus kažką pažįstamo bei išsiskiriančio iš šio ugnies siautulio – nevalingai pakėliau žvilgsnį.
Liepsnojančiais Pirklių Gildijos gatvės griuvėsiais link manęs sunkiai ėjo iš pažiūros matytas sukumpęs žmogus, kurio pečius gaubė liepsnų pradegintas melsvas apsiaustas, vilkintis kažkada prabangų, o dabar apdriskusį ir apdegusį kaftaną. Kiekvienas sunkus žingsnis giliai įsispausdavo į akmeninį grindinį, tarsi gatvė būtų nudrėbta iš šviežio molio, o palikti pėdsakai žioravo ir smilko. Kairės rankos delne degė ugnies kamuolys, o išskėsti pirštų galai skrodė orą ir tarsi liesdami vandens paviršių, paskui save paliko raibuliuojančias kraujo raudonumo banguojančias brydes. Iš dešinės rankovės buvo likę tik keletas draiskalų virš peties, o nuoga ranka spaudė keistą sidabro spalvos daiktą. Tarsi pajutęs prikaustytą žvilgsnį, nepažįstamasis sustojo ir pažvelgė aukštyn – man į akis įsistebeilyjo demonas liepsnojančiomis akimis. Ir tik tuomet suvokiau, kodėl jis man iš pat pradžių pasirodė toks pažįstamas – demonas ne tik dėvėjo mano šventinius rūbus, jis dar ir pasisavino mano paties veidą, kurį bjaurojo gilus ugnimi žėrintis randas ant dešinio skruosto...
Šalto prakaito išpiltas Mestoras pabudo ir pašokęs nuo gulto, žiebė galva į aukščiau esantį gultą. „…Brr... Ir vėl liepsnos, ir vėl tas demonas. Kodėl jis turi mano veidą? Ką visa tai galėtų reikšti?..“ – sumurmėjo jaunuolis, trindamas viršugalvį, ant kurio akivaizdžiai iškils nemažas gumbas.
–Vėl nesimiega, kamuoja blogi sapnai?, – iš viršaus sududeno žemas Sargono balsas.
– Deja..., – niūriai pritarė jaunuolis, – labiausiai baugina tai, jog panašias liepsnas esu matęs ne vien sapnuose ir tu tai puikiai žinai.
– Tik nepradėk vėl..., – prabilo raumeningas karys. Tačiau nespėjus jam pabaigti sakinio, jaunuolis jį pertraukė:
– O ką čia pradėti?! Mane tiesiog ištrėmė, nes išsigando ir pavydėjo man Dievų suteiktos dovanos. Ir neverta įtikinėti nei manęs, nei savęs tuo jų melu. Jei ne liepsnelės šokančios ant mano delno – nereikėtų mums šalti šioje geldoje, plaukiančioje į Šiaurę nežinia ko ir kur.
Atsisėdęs ant gulto krašto jaunuolis susimąstė – „Gyvenimas pasiturinčio pirklio šeimoje atrodytų garantavo ir laimingą bei nerūpestingą vaikystę. Jis galėjo mokytis toje pačioje mokykloje, kaip ir aukščiau save statančios Magų Gildijos vaikai. Tačiau tokia lygybė buvo daugiau teorinė, nes kąstų sistema buvo giliai įsišaknijusi ir remiama senolių įstatymų. Nei vienas Gildijos narys negalėjo savarankiškai imtis kitai Gildijai priklausančios veiklos, tad burtai ir karo menas pirkliams buvo tabu, kaip, kad prekyba ar karyba Magams. Bet kas norintis užsakyti gerą orą derliaus nuėmimui, rasti vandens gyslą ar apsauginiais burtais užkeikt savo laivą, turėjo kreiptis į Magų Gildiją ir užsakyti norimą užkeikimą sau, savo laivui ar dar kam nors. Lygiai taip pat, teisė vežti nematytas užjūrio prekes į Aukso Vartų miestą priklausė tik Pirklių Gildijos nariams, o karyba užsiimti galėjo tik priklausantys Karių Gildijai.
Tiesa, tuose pačiuose senųjų įstatymuose, kuriuos, pasak legendų, altlantams perteikė pati deivė Ninana, yra numatyta, jog labai gabūs ir imlūs vaikai gali būti priimti kitos Gildijos globon, jei tik tam pritars Gildijos taryba. Deja, būti pernelyg imliu magijai gali būti dar blogiau, nei būti kurčiam Gajos šnabždesiams, ypač, jei netyčia kam nors stosi skersai kelio. Viskas greičiausiai būtų susiklostę visiškai kitaip, jei būčiau gimęs Magų Gildijos šeimoje, jei į akį nebūtų kritusi Inin arba pasipūtėlis Magų Gildijos tarybos nario sūnelis sau būtų išsirinkęs kitą merginą. Deja yra, kaip yra ir nors ta likimo dovana kartais ima darytis panašesnė į prakeikimą, kaip nors išgyvensiu tuos dešimt metų ir dar sugrįšiu namo. Tik su Magų Gildija šį kartą teks elgtis atsargiau, nes ir vėl juos išgąsdinsiu liepsnomis savo rankose, tuo labiau, kad per pastaruosius keletą metų šios liepsnos išaugo...“
–Žemė! Mes pasiekėm krantą! – Mestoro prisiminimus nutraukė skardus vairininko šūksnis.
–Pagaliau!.., – garsiai atsiduso Sargonas. – Pagaliau galėsiu normaliai ištiesti kojas ir pasimankštinti, nes šioje dėžutėje galutinai sumedėsiu.
–Tik neprisiprašyk, – kandžiai šyptelėjo Mestoras, – pats žinai, jog sarmatai mūsų Karių Gildiją ne tik išdrįso velniop pasiųst, bet prikūlė, kaip reikalas.
–Hm... O tu gerą mintį pasiūlei, – atrėžė milžinas, – reikės patikrinti ar tarp tų sarmatų iš tiesų yra nors vienas dėmesio vertas karys.
–Tu ką? Proto netekai?! – beveik vienbalsiai sušuko vos ne visi, pažadinti eilinio Sargono ir Mestoro pasikapojimo žodžiais, – Mes čia prekiauti, o ne kariauti atvykom!
–Nustokit spirgėti ir šnypšt, tarsi vandens lašas ant karštos keptuvės. – Emė tildyti keliautojus Sargonas. – Jei tie sarmatai iš tiesų yra nors kiek panašūs į pirklių pasakojimus – niekas mums negresia. Kaip niekas kitas, jie turėtų vertint garbingą kovą ir iššūkius. Manau, jog sarmatų kariai džiugiai priims garbingos dvikovos pasiūlymą, ypač pasiūlius laimėjimą nugalėtojui.
–Vadinasi bus varžybos? Įdomu... – garsiai pamąstė Mestoras. – gerai, einam ant denio, ne vien tu nerimsti įkvėpti gryno oro ir žengti ant tvirtos žemės.
Kaip ir tikėjosi Pirklių Gildijos nariai, sarmatai graibstė audinius ir ginklus, dosniai už juos skirdamiesi su elektronu ir midumi. Tačiau Mestorą sužavėjo, ne vien auksaspalvis medaus gėrimas. Ne ką mažesnio susižavėjimo sulaukė ir vietinių auksakalių dirbiniai, nors ir dėl natūralaus aukso trūkumo šiuose kraštuose, jie rinkosi mažiau taurius metalus. Šie papuošalai turėtų turėti nemažą paklausą tarp Aukso Vartų puošeivų, išsiilgusių kažko naujo. Mestoras gana nesunkiai primetė, jog tokiais tempais, tremčiai pasibaigus jis bus sukaupęs gana apvalią sumą, kuri tikrai padės įsitvirtinti Aukso Vartų visuomenėje.
Milžinas Sargonas sulaukė savo troškimo išsipildymo ir jam pavyko surengti dvikovą su vienu iš sarmatų. Tiesa pats jis nelabai norėjo prisiminti tos dvikovos dienos. Nukentėjo ne vien milžino savimeilė – vietinės genties vadui atiteko vienas labiausiai mėgtų Sargono kalavijų. Kita vertus, anot Sargono, pastarasis atiteko į tikrai geras rankas. Tačiau iš arti stebėdamas šių dviejų patyrusių karių kovą, Mestoras staiga pajuto kažkokį keistą, anksčiau nejustą, tačiau atrodytų labai pažįstamą jausmą. Pamatęs saulės šviesoje sublizgusių kardo ašmenis, išgirdęs jų zvimbimą brėžiant lankus ore, žvangėjimą, susiremiant ašmenims į ašmenis, pirklio sūnus pajuto tarsi kažkas būtų trūkę jo viduje.
„Kas man darosi?.. Kodėl pamačius saulės šviesoje sublizgusius kardo ašmenis, krūtinę apėmė šis virpulys, panižo delnai, kraujas užplūdo veidą?.. Ne, tai ne baimė. Matydamas kardu užsimojantį Sargoną, aš kažkodėl matau save, keistu vienašmeniu kardu brėžiantį gracingus lankus kovos lauke. Jokios baimės, tik šviesus protas, akyla akis, mikli ranka ir ore kybantis apsunkęs salstelėjęs kraujo kvapas“ – Mestoras prisiminė net nusipurtęs, taip netikėtai jį užplūdo šie kovos lauko vaizdiniai. Tačiau šie vaizdiniai lygiai taip pat greitai išsisklaidė, kaip ir pasirodė ir Mestoras susivokė toliau stebįs dviejų patyrusių kariūnų karo šokį. Nepaisant to, šis potyris giliai įstrigo jaunojo pirklio atmintyje ir jo galvoje užgimė mintis pasikalbėti apie tai su Sargonu.
Aži Dahaka
Pokalbiui su Sargonu Mestoras išsirinko patį tinkamiausią metą – ankstyvą rytmetį, kai karys imdavosi treniruočių bei po jų sekančio ginklų šveitimo. Nors šių šių užsiėmimų metu Sargonas būdavo paniręs į gilią meditacijos būseną, tačiau kaip ir tikėjosi Mestoras, kario reakcija buvo audringa:
– Tu tikriausiai pakvaišai?! Arba vis dar esi apsvaigęs nuo to sarmatų midaus – jis tikrai gerai trenkia į galvą. Nepakako Magų Gildijos bausmės, tai dar ant savo galvos nori užsitraukti dar ir Karių Gildijos nemalonę?
– Nurimk! – tildė jį Mestoras. – Visų Gildijų įstatuose aiškiai uždrausta verstis svetimos gildijos amatu, tačiau niekur neuždrausta jį mokėt. Ar ne?! Aš tikrai abejoju, jog gavęs kelis kardo valdymo pradmenis, sugebėsiu iškopti į Karių Gildijos aukštumas ir savo sugebėjimais išgąsdinti jūsų tarybą bei užsitraukti jos nemalonę. Tuo labiau, kad ji likusi už keleto tūkstančių lygų ir nepamatys manęs dar ne vienerius metus.
– Gerai, galbūt aš imsiuosi tavo mokymo... Aš pasakiau – galbūt! – pakėlė toną Sargonas, išvydęs sužibusias jaunojo pirklio akis. – Tačiau pirma tu turėsi man paaiškinti, kodėl tu to nori, nes, sutik, prašymas neeilinis ir gana dviprasmis. Tavo tėvas mane pasamdė tave saugoti, o ne toliau vesti iš pirklio kelio.
Gerai..., – atsiduso Mestoras – manau tu puikiai pameni tą dvikovą su sarmatų genties vadu, nors puikiai suprantu, jog mielai norėtum ją pamiršti. Tačiau tos dienos kovos negaliu pamiršti ir aš pats. Kažkokia rakštis įstrigo mano sieloje, tarsi vidinis balsas pradėjo kuždėt, jog aš bandau eiti ne savo keliu. Tuo metu, kai judu su Kovu sukot ratus prieš mano nosį, žvangindami kardais – staiga išvydau regėjimą.
Aš stovėjau mūšio lauke, nusėtame kritusiųjų kūnais – tiek saviškių, tiek priešų. Mūšis buvo pralaimėtas ar bent jau aš taip suvokiau situaciją, tačiau aš vis vien džiūgavau puikia kova, – jaunuoliui pasakojant, Sargonas toliau melancholiškai susikaupęs šveitė savo kalaviją. Ginklų priežiūra jam buvo tapusi savotiška malda karo Dievams, kurios metu aplinkinis pasaulis Sargonui nustodavo egzistavęs, tad atrodytų pasakojimas jam ėjo pro vieną ausį ir išėjo per kitą. Tokiu kario susikaupimu niekas nesistebėjo, nes net ir apkiautusiam pirkliui buvo aišku, jog laisvą minutę nepastebėtas smulkus įtrūkimas ant ašmenų, kovos įkarštyje gali baigtis sulūžusiu kardu ir nuo pečių skriejančia galva.
– Priešais mane stovėjo keletas priešo karių, – tęsė savo pasakojimą Mestoras, – ir nors užnugaryje stovinčių aš nemačiau – galėjau aiškiai girdėti jų sunkų alsavimą. Tą akimirką laikas atrodytų sustojo, o oras pasidarė tirštas, nors imk ir pjauk peiliu – visus buvo sukausčiusi nenusakoma įtampa. Kairės rankos nykščiu lėtai palenkiau į priekį prie diržo makštyse kabantį kardą ir šiek tiek pritūpiau, akimis atsargiai sutelkęs dėmesį į kairiau esantį priešininką, kuris lėtai pasuko savo kardo ašmenų lanką į mane. Visų judesiai buvo labai atsargūs ir lėti – niekas nenorėjo atsiskleisti dar prieš prasidedant kovai.
Mano dešinė ranka atsargiai palietė kardo rankeną, kurios galą puošė ugnimi žėrinčių brangakmenių akimis inkrustuota juoda drakono galva, – iki tol iš kruopščiai kardo ašmenis šlifavusi Sargono ranka sutingo, vos tik Mestoras ištarė šiuos žodžius. – Vos prilietus drakono žvynais papuoštą rankeną, ranką užliejo maloni šilumos banga ir aš jau žinojau, kur žengsiu ir kaip kirs mano kardo ašmenys. Ne, aš netgi ne žinojau – aš mačiau savo būsimąjį kovos kelią. Mano kūną užliejusi šilumos banga tapo mano kovos kelvedžiu, rodančiu, kur reikės žengti ir kada mostelėti kardu.
Nykščiu spragtelėjau drakono sparnus vaizduojančią gardą ir su būdingu metalo žvangesiu iš makštų ėmė slysti keistas kardas. Aštrūs, tarsi skustuvas, apatiniai ašmenys buvo išmarginti vingiuotomis bangelėmis, kardo šonus puošė drakono žvynus vaizduojantys raižiniai, o viršutinėje kardo dalyje vietoje ašmenių pūpsojo drakono nugaros dygliai, – savo kardo ašmenys Sargonui jau neberūpėjo. Karys įdėmiai klausė kiekvieno pirklio sūnaus žodžio ir sulig kiekvienu jų, kario akys vis labiau apvalėjo. – Už manęs buvusio priešininko aš nemačiau, tačiau man to ir nereikėjo – žingsnis atgal dešinėn, staigus judesys atgalia ranka ir ištraukto kardo rankeną su traškesiu įsikirto į mane puolusio kario gerklę. Visu korpusu staiga sukausi kairėn ir tuo pat metu plačiu mostu smeigiau kardą į tą pačią pusę. Link manęs bėgęs priešininkas išleido duslų gargaliuojantį šūksnį ir pasigirdo būdingas pjaunamos mėsos garsas – kiek lenktas mano kardas giliai susmigo į priešininko krūtinę, o jo kardo ašmenys praskriejo pro mano kairį šoną.
Vis dar laikydamas įsmeigtą kardą, – Mestoras pats nepajuto, kaip jo rankų kumščiai susigniaužė, o kaktą išpylė smulkūs prakaito lašeliai, – žengiau kairėn, sukdamas persmeigtą priešininką į dešinę, prisidengdamas juo, kaip skydu. Prireikė vos akimirkos ir priartėjęs kitas priešininkas buvo pasitiktas kardo mostu, atvėrusiu jo kaklo arteriją. Pranėręs pro kraujo fontaną, staiga sustojau ir mečiausi dešinėn, smogdamas kardu iš apačios. Akies krašteliu pamačiau, kaip skrieja į šalį kardas su jį laikiusia ranka bei atsiveria krūtinės ląsta – mano dėmesys jau buvo sutelktas į besileidžiantį kito priešininko kardą, kuris su žvengesiu atsirėmė į bukąją mano kardo briauną. Šalia gardos esantys drakono dygliai puikiai tiko sulaikyt priešininko kardui bei trupinti jo ašmenis – nedidelis kardo suktelėjimas ir nemažas ašmenų gabalas nuskriejo į šalį. Spyris krūtinėn ir tolyn nuskriejo suskilusį kardą laikęs priešininkas. Staigiu judesiu pasisukęs dešinėn, pusmėnulio formos kardo smaigaliu pasitikau pirmąjį oponentą, kurio gerklė buvo artimai susipažinusi su kardo rankena. Dar vienas kardo mostas, šilti kraujo purslai švelniai nugula man ant veido ir … priešais mano akis vėl sukatės judu, sukryžiavę kardus.
Baigus pasakojimą, įsivyravo tyla, kurią trikdė tik vos girdimas smilgų šnarėjimas – Mestoras su nuostaba žvelgė į Sargoną, kuris, regis, tuoj pamirš, jog reikia kvėpuoti.
- Aš.., - buvo bepradedąs kažką sakyti Mestoras, kai jį pertraukė švokščiantis kario balsas, - IŠ KUR?! Kaip?.. Jei dar kam nors pasakojai tai, ką ką tik išgirdau aš – tu JAU turi problemų su Karių Gildija. Ir jei nelaikysi liežuvio už dantų, tai tos problemos tik didės. Jei nepažinočiau tavęs nuo vaikystės, tai rimtai pagalvočiau nudėti tave tiesiog čia ir dabar. Bet kuris kitas Karys taip būtų padaręs dar tau nebaigus pasakojimo! - Sargono balsas netikėtai ėmė skambėti taip grėsmingai, jog jaunasis pirklys nejučiom susigūžė.
- Aš neįsivaizduoju kaip tu tai sužinojai, tačiau tai, ką man nupasakojai yra griežčiausiai saugomos mūsų Gildijos paslaptys, atskleidžiamos tik išrinktiesiems. Už jų atskleidimą nepašvęstiesiems, o tuo labiau ne Gildijos nariams baudžiama mirtimi – tiek atskleidusius, tiek ir paslaptis sužinojusius asmenis, nes tik taip galima išsaugoti Gildijos paslaptis. Patikėk, aš tai žinau, nes pats turėjau pašalinti pernelyg smalsų karį, - dabar jau Mestorui atėjo eilė išpūsti akis.
- Įsikalk į galvą tai, ką tau pasakysiu dabar. Nuo to priklausys ar namo grįši pasibaigus tremčiai ar tavo kūną pargabens anksčiau, - nors Sargono balsas ir buvo kiek aprimęs, tačiau Mestoras nė neketino abejoti kario žodžių rimtumu. - Minėjai, jog kažkas sieloje tau kužda, kad bandai eiti ne savo keliu. Ką gi, galiu tau garantuoti, jog priėjai kryžkelę, tačiau aš tikrai nežinau, kuriuo keliu tau teks eiti. Žinau tik tai, jog privalėsiu susisiekti su Karių Gildijos Taryba ir tuomet jau ji spręs tavo likimą, nes tavo pasakojime pernelyg daug tikslių detalių, jog tai būtų tik atsitiktiniai sutapimai. - pasakodamas Sargonas kruopščiai susidėjo ginklus ir apsidairė, ar daugiau nieko nėra šalia, kas galėtų išgirsti jų pokalbį.
- Kardas, kurį tu nupasakojai yra Aži Dahaka – Dievų ginklas, kurį valdyti gali tik Dievų palytėtas Deivės Ninanos tarnas. Jo atvaizdas bei pavojingos kovos technikos aprašymas yra iškalti magijos pagalba ant skydo, kuris saugomas Karių Gildijos saugykloje. Taip, tau nepasigirdo, tačiau Magų Gildija čia niekuo dėta – anot mūsų pačių legendų, skydą užkeiktais užrašais išmargino pati Ninana, ten pat išpranašavusi galingo kario atėjimą. Kario, kuris suvienys karo meną ir magiją.
Aš labai rizikuoju pasakodamas šias paslaptis, tačiau tu pats jau papasakojai pakankamai, kad nebeturėtum kelio atgal. Tu ne tik tiksliai nupasakojai, kaip atrodo Ugnies kardas. Tavo nupasakota kova gana tiksliai atitinka slaptą techniką, iškaltą ant Ninanos skydo. Pasitelkęs ją greičiausiai be vargo būčiau įveikęs tą sarmatų karį, tačiau mums griežčiausiai uždrausta naudoti šią kovos techniką kitų akivaizdoje. - Sargonas atsistojo visu ūgiu ir pažvelgė į pirklio sūnų.
- Aš imsiuosi mokyti tave, nes tvirtai tikiu jog tu tikrai nesi eilinis pirklio sūnus - tai ištaręs karys geraširdiškai nusišypsojo ir ištiesė savo plačią plaštaką Mestorui.