Na šį sykį tai jau tikrai turėtų būti priešpaskutinis pirmosios apsakymo dalies skyrius. Tiesiog, kaip apetitas atsiranda bevalgant, taip ir mintys kyla, jas rašant. Todėl rašant buvo išsiplėsta kiek daugiau, nei tilptų į vieną skyrių. Šeštajame skyriuje išvengęs būti palaidotas gyvas, Mestoras pagaliau sugrįš namo, tačiau kaip jį sutiks gimtoji Atlantida?
Sielos akmenys
Senųjų ginklas, regis, iš tiesų spartino sielų susiliejimą – jaunuolis akiaizdžiai tobulino savo Chaoso galių valdymo įgūdžius. Ir nepaisant to, kad iki nemirtingojo gebėjimų jam buvo toli, kaip iki pėsčiomis iki Antario, netgi sąmoningai nevaldydamas dalies savo gebėjimų, jaunuolis akivaizdžiai buvo visa galva aukštesnis už daugumą geriausių atlantų Magijos Gildijos meistrų. Žinoma, tik savoje destruktyviosios magijos srityje. Kita vertus, dėl tos pačios pažangos nemirtingasis šiek tiek nerimavo, jog jo įsikūnijimas beveik visuomet segėjo kito Kūrėjo dovanotąjį Senųjų ginklą. Jis būtų buvęs kur kas ramesnis dėl savo inkarnato, o tuo pačiu ir savos ateities, jei tame upės dugne po ranka būtų pakliuvusi Aži Dahaka, o ne Angelo ranka. Deja, kad ir kaip to norėjo, nemirtingasis negalėjo kontroliuoti kaip ir kur atsidurs jo vardiniai ginklai, pirmą sykį įžengiant į pasirinkto pasaulio srovę Chaoso vandenyne.
Tiesa sakant dėl savo ateities nerimavo ir pats Mestoras – tiek dėl paslaptingų persekiotojų, medžiojančių valdančius Gajos galias, tiek dėl to, kas laukia ateityje. Tik apsisukus ir pradėjus kelionę namų link – jaunuolis suvokė, jog tremties užkeikimas iš tiesų artėja prie pabaigos, o likusius mėnesius jis jau galėjo suskaičiuoti rankų pirštais. Dar kiek ir jis vėl galės žengti Atlantidos žemėmis. Dar daugiau, jis galės įžengti į Ninanos šventyklą ir išvysti Inin. Jis galėjo tik įsivaizduoti, kaip per tuos dešimtį metų pasikeitė Inin ir tikėtis, jog tąsyk šventykloje duotą priesaiką ji taip pat uoliai saugojo savo širdyje. Prieš daugiau nei dešimtį metų virpančiu balsu duota priesaika buvo vienas tų pamatinių akmenų, ant kurių visą šį laiką ir laikėsi Mestoras. Dešimtmetį puoselėta neapykanta Daianu, pasmerkusiam jį šiai tremčiai, tapo kitu kertiniu akmeniu.
Šie jausmai, kartais besiveržiantys per kraštus, neliko nepastebėti. Jie retsykiais užkliūdavo ir Sargonui, nepraleidžiančiam progos duoti geraširdišką ar, priešingai, kandesnę susitvardymo pamoką, ir, tuo labiau, jausmų proveržiai neliko nepastebėti pačio nemirtingojo. Aiškiai jausdamas karštą jaunuolio širdį, aklai vedančią pirmyn ir jausdamas Kūrėjos artumą, jis negalėjo neprisiminti Ayaos prakeiksmų. Tai, jog per paskutinius tūkstantmečius jam neteko išpildyti pikčiausių jos prakeiksmų, dar nereiškė, jog pastarieji buvo atšaukti. Deja, to padaryti negalėjo niekas, net ir pati Aya buvo tapusi savo paties prakeiksmo auka – to karto jis būtų linkęs neprisiminti, jei ne skruostą deginantis randas, laikas nuo laiko persiduodantis net ir inkarnatams. Laikui bėgant šių negyjančių sielos randų tik daugėjo ir nemirtingasis visai netroško skubinti šio proceso, tad skatindamas jaunuolio pažangą, jis stengėsi neužkabinti tamsiųjų savo ir jaunuolio sielos kertelių. Tačiau per ilgą savo gyvenimą jis ne sykį turėjo progos įsitikinti, jog kartais pasirinkimo nebūna.
Tai nutiko likus keletui savaičių iki išplaukiant namo. Sargonas ir Mestoras įsijautė, švęsdami Akitu šventę ir atsipalaidavo gerokai daugiau, nei derėtų esamomis aplinkybėmis. Nors svečiuodamasis įvairiose šalyse, jaunuolis spėjo susipažinti ir su tų šalių gėrimais, tačiau šįsyk tai buvo pirmasis tikras vyriškas atitrūkimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tad nenuostabu, jog jaunuolis smarkiai pervertino savo galimybes ir nakčiai vos spėjus įpusėti, jau sunkiai vartė liežuvį. O toks klientas yra tikros aukso kasyklos visokio plauko neaiškiems tipeliams, juolab, kad atvykę į Ugarito uostą abu kariai ne itin slėpėsi, tad greičiausiai kažkam užkliuvo jų segimi brangūs ginklai bei grynakraujai ristūnai bylojantys, jos keliautojai nėra skurdžiai. Ugarite Sargonas nusprendė, jog jaunuolis sugebės susitvarkyti pats ir paleido iš akių Mestorą, o pastarąjį girta ir kvaila galva užnešė į abejotinos reputacijos užeigą, miesto pakraštyje. Iki soties prisisiurbęs vyno su linksma dainuojančia kompanija, Mestoras išsvirduliavo pro šios smuklės duris ir pasuko, jo manymu, link užeigos, kur jiedu buvo įsikūrę.
– Oj... O kkur nnamai? – sumurmėjo Mestoras, vietoje skersgatvio su pažįstama smukle išvydęs apgriuvusius namus ir tamsų akligatvį, – regis ne ten pasukau...
– Nepasakytume, jog ne ten. Netgi priešingai – nuklysdamas čia, išvadavai mus nuo papildomų rūpesčių, – už nugaros pasigirdo pašaipus balsas, – jei nespirgėdamas dosniai mus apdovanosi savo kapšo turiniu bei kitais gerais daiktais, tai, žiūrėk, rytoj gal vėl galėsi tęsti Akitu linksmybes. Ir jei mums pasiseks – mes vėl susitiksim...
– Nna, tto jua peer daug! – užvirė jaunuolis ir kiek galėdamas staigiau pasisuko per petį, griebdamas prie diržo kabėjusį kardą... tik didžiai Mestoro nuostabai jo ten nebuvo.
– Ohoho, ar kartais ne šito ieškai? – beveik atvirai tyčiojosi plėšikų penkiukės vadeiva, rankose vartydamas Sargono dovanotą kardą, – prisriaubei tiek, kad pamiršai prisisegti ginklą... Taip, tikras karys!
Reikalai sparčiai krypo blogąja linkme, tai suvokė net ir nuo vyno apsvaigusios jaunuolio smegenys. Iš pykčio Mestoras rodos tuoj užsidegs pats, tačiau lemiamu momentu rankos liko šaltos, tarsi būtų įmerktos į ledinę kalnų šaltinio srovę – ugnis niekaip nenorėjo jam paklusti. O plėšikai laukti neketino – pasigirdo traukiami ašmenys. Nors ir būdamas visiškai girtas, Mestoras visgi sugebėjo nukreipti dūrį peiliu ir dešinės rankos plaštaka smogti plėšikui į gerklę – skersgatvyje nuaidėjo trupančios kremzlės garsas.
– Nudėsiu! – sustaugė vadeiva, pamatęs už gerklės susiėmusį gargaliuojantį bendrą ir puolė Mestorą, rankoje sugniaužęs jo paties kardą.
Svirduliuojantis jaunuolis anaiptol nebuvo lengvas taikinys – per dešimtmetį įgyti įgūdžių ir sunkiai nuspėjamų nekoordinuotų judesių derinys plėšikus mušė iš vėžių. Nepaisant to, alkoholis padarė savo ir išsisukęs nuo eilinio gana nemokšiško vadeivos mosto kardu, Mestoras pajuto deginantį skausmą kairiajame šone. Tarsi kvėpuotu ne oru, o verdančią alyva. Judėti tapo vis sunkiau, kairė ranka nusviro ir prieš akis jaunuolis išvydo įtūžio perkreiptą snukį:
– Na, ką prisišokinėjai?! Dvėsk!
Mestoras aiškiai pajuto, kaip plėšiko rankose laikomas jo paties kardas pervėrė krūtinę – deginantis skausmas užliejo visą kūną. Pasaulis ėmė suktis ir jaunuolis pajuto, prarandantis valią savo kūnui. Rūko užpiltos akys pamatė lėtai, tačiau savaime kylančią dešiniąją ranką, o iš lūpų nevaldomai išsiveržė:
– Pagru pakkuru! – plėšikai sustingo...
– Napištu nadanu aiaši annurig, napištu nadanu aiaši annurig, – tebekylančią rankos plaštaką ėmė gaubti raudona švytinti migla, pro kurią sunkėsi raudonų siūlų švytėjimas, – Napištu nadanu aiaši annurig, – plūsdamas krauju Mestoras stebėjo, kaip plačiai išskėsti jo rankos pirštai, gaubiami vis stiprėjančio švytėjimo, prisilietė prie sustingusio plėšiko krūtinės … ir sulindo vidun. Ranka tarsi paniro į vandenį.
– NAPIŠTU NADANU AIAŠI ANNURIG! – sugargaliavo mirštantis kūnas ir plėšiko krūtinėje nušvito raudonos linijos, pereinančios į Mestoro ranką. Dalis pulsuojančių švytinčių siūlų laisvai vijosi ore, lyg vandens srovės plaikstomi plaukai, tačiau didžioji jų dalis tarsi kraujagyslės, sujungė abu kūnus.
…Tą pačią akimirką, kai ranka paniro plėšikui į krūtinę, kūną užliejo šilumos banga, tirpdanti skausmą tarsi skaisti saulė pavasario sniegą. Pojūtis buvo toks, lyg pirštai būtų panirę į sraunų šilto vandens upelį ir tamprios vandens gijos palengva ėmė vytis aukštyn ranka, apipindamos plaštaką, dilbį, žastą bei galiausiai šiltai susirangydamos krūtinėje. Ranka liečiau pulsuojančias karštas svetimos gyvybės audinio gyvasties gijas ir jas tereikėjo truktelėti į save. Tai pasirodė taip paprasta, tarsi gerti brangų vyną iš auksu tviskančios taurės. Ir taip pat gera...
Kardo smūgyje sustingusį plėšiko kūną nušvietė raudonos gyslos, kuriomis, tikrąja to žodžio prasme, tekėjo jo siela. Sielai paliekant kūną, plėšiko veidą perkreipė skausmo grimasa – per keletą akimirkų iš vyro pačiame jėgų žydėjime jis virto sukriošusiu senu. Jo veido oda tiesiog akyse raukšlėjosi ir tempėsi džiūdama ant skeleto, kol pasigirdus švokščiančiam atodūsiui, tapo aišku, jog gyvybė paliko šį kūną. Krestelėjęs dešine ranka, Mestoras nupurtė plėšiką, tarsi tuščiavidurę iškamšą, kuriai nukritus, pasigirdo sausas kaulų barškesys. Jaunuolis neskubėdamas išsitraukė vis dar styrantį iš krūtinės kardą – iš gilios kiaurinės žaizdos išlašėjo vos keletas kraujo lašų. Jei būtų galėję, plėšikai būtų išsilakstę, kur akys mato, tačiau Senųjų kerai juos laikė prikaustę prie grindinio. Jie galėjo tik bėjėgiškai stebėti, kaip sėbrų gyvastį siurbia vos prieš kelias akimirkas užkabintas girtutėlis jaunuolis, staiga virtęs demonu švytinčiomis raudonomis akimis ir laukti savo eilės. Pragaro išpera atvirai mėgavosi sielų puota ir ištraukęs gyvastį iš vieno plėšiko, ėmėsi kito – žaizdos visiškai užsitraukė dar siurbiant antrąjį, o jis jau žengė link penktojo. Dešinės rankos mostu, tarsi skeldamas antausį, jis plačiai išskėstais pirštais smogė plėšikui į krūtinę:
– Abnu ši! – skaisčiai sušvitusi plaštaka prasmego kūne ir demonui einant pro sustingusį žmogų, išlindo per nugarą. Paskui driekėsi trūkinėjantys švytintys tvinkčiojantys siūlai, o sugniaužtame kumštyje tarp pirštų tamsaus purpuro šviesa spindėjo brangakmeniai. Plėšikas susmuko vietoje.
Po keleto minučių viskas buvo baigta. Mestorą apėmė sunkiai nusakomas, tačiau tuo pat metu lyg ir gerai pažįstamas pojūtis, kiek primenantis po sočių pietų apimantį jausmą. Tik kitaip, nei prisikirtus mėsos ir duonos, kūnas nebuvo apsukęs, netgi priešingai – jaunuolis jautėsi kupinas jėgų. Vyno sukeltą svaigulį taip pat tarsi vėjas būtų nupūtęs...
Tačiau greta to energijos antplūdžio, regis galinčio jį nuskraidinti iki pat žvaigždžių, buvo dar kažkas. Kažkas labai svarbaus. Per tas keletą minučių kažkas radikaliai pasikeitė. Mesto ras dar kelias minutes stebeilijosi į tysančias ant žemės iškamšas, dar prieš kelias minutes buvusias gyvais žmonėmis, į spindinčius brangakmenius spaudžiančią savo ranką, taip lengvai atėmusią priešininkų gyvybes, į kruviną skylę drabužiuose, po kuria jau buvo galima užčiuopti sveiką odą. Jaunuolis giliai uodė orą, žiūrėjo į mėnesienos nušviestas apgriuvusias namų sienas – viskas atrodė taip pat, tačiau tuo pat metu viskas buvo pasikeitę. Jis dar kartą pabandė prisiminti, kas nutiko. Prisiminė, nors ir miglotai, kaip išsvirduliavo iš užeigos, kaip užnugaryje išgirdo plėšikų balsus, iš naujo pajuto deginantį skausmą krūtinėje ir vos mintyse pasiekė tą lemtingą akimirką, kai iš jo lūpų išsprūdo užkeikimai, jį tarsi žaibu trenkė...
Mestoras staiga aiškiai suvokė savo lūpomis ištartus žodžius – užkeikimai buvo dalis to šešėlio, iš kurio jis vis sėmėsi savo magijos galių, kuris nuolat bandė prisibelsti į jo sąmonę. Viskas ėmė stoti į savo vietas – prisiminimų nuotrupų mozaikos virto ankstesnių gyvenimų vaizdais, o jaunuolio galvą užplūdo gluminanti žinių lavina. Jis net susvyravo, į pasaulį pažvelgęs kito žmogaus akimis. Nors jis tebebuvo Mestoru, tačiau tuo pat metu jis jau nebebuvo tas antrąjį dešimtmetį perkopęs ištremtas atlantų jaunuolis. Galvoje aidintis tūkstančio balsų chaosas palaipsniui peraugo į galingą unisoną, aiškiai pasakojantį apie jo vietą šiame pasaulyje.
Mestoras iš užančio išsitraukė sarmatų upės dugne rastą ginklą, su kuriuo nesiskyrė nė dienos, ir atidžiai pažiūrėjo į Angelo Ranką. Nors ginklo veikimas jam vis dar buvo miglotas, tačiau dabar nutuokdamas jo galią, jaunuolis žinojo, jog nuo šiol su ginklu elgsis kur kas pagarbiau, nei su aštriausiu kardu. Mestoras iš naujo suvokė ir iki šiol praktikuotus ugnies bei ką tik išmoktus sielos kerus, aiškiai suprasdamas, jog tai tik ledkalnio viršūnė. Ir nors akyse nebuvo matęs jūrą vagojančio ledkalnio, kitų jo gyvenimų patirtis akivaizdžiai nupasakojo šio teiginio prasmę – jis suvokę jog teks dar labai daug ko išmokti arba prisiminti. Tačiau pirmiausia reikia sugrįžti namo.