Laivas sparčiai plaukė Vidine jūra, ramiai teliūskuojamas palankaus vėjo – oras kaip reta buvo geras. Tačiau kai kurie keleiviai, o tuo labiau laivo kapitonas jau pradėjo nerimauti – Atlantida horizonte turėjo pasirodyti jau prieš keletą dienų, tačiau dangaus linija vis dar buvo tokia pat tuščia. Kapitonas jau kelis kartus matavo laivo greitį bei iš naujo skaičiavo maršrutą ir kaskart skaičiavimai rodė, jog jei ne pats Aukso Vartų miesto uostas turėjo būti jiems prieš nosis, tai bent jau horizonte turėjo matytis aukštai iškilusi Teros kalno viršūnė. Deja, apart žydros Vidinės jūros horizonto linijos akys nieko negalėjo užmatyti. Tačiau bene labiausiai nerimavo jaunas karys, puikiai žinojęs priežastį, kodėl plaukdamas gerai žinomu maršrutu, kapitonas sugebėjo paklysti idealiomis oro sąlygomis. Mestoras tiesiog negalėjo sau leisti laukti dar kelis mėnesius, kol į Aukso Vartų miestą išplauks kitas laivas, tad likus mažiau, nei mėnesiui iki tremties kerų pabaigos, jis sėdo į laivą, plaukiantį Atlantidos link. Galų gale, kas galėjo žinoti, jog pūs tokie palankūs vėjai, kelionę sutrumpinsiantys daugiau, nei savaite. Deja, kelionė truks tol, kol veiks Magų gildijos tremties kerai, tad jaunuoliui sunkiai sekėsi sudėti bluostą, žinant, jog jo paskaičiavimu, jie taip turės klaidžioti dar mažiausiai penkias dienas. O per šį laiką galima nuplaukti bala žino kur ir iš tiesų pasiklysti atviroje jūroje. Tad vos prašvitus, Mestoras užsiropštė ant denio ir ėmė rimtai svarstyti apie sunkų pokalbį su kapitonu – už tai, kad žinodamas apie tebeveikiančius tremties kerus jis drįso plaukti į Atlantidą, jam grėsė kelionė į jūros dugną. Na, geriausiu atveju, jam būtų leidę likusią kelio dalį įveikti pačiam, kas dažniausiai reiškė vieną ir tą patį. Šias sunkias mintis išblaškė kažkieno šūksnis:
– Žiūrėkite!!! Štai Aukso Vartų miestas!
Ir iš tiesų, Aukso vartų miestas jiems išniro prieš pat nosis – keleiviai jau galėjo matyti ne tik laivus, bet ir įžiūrėti uoste plušančius žmones. Ryto saulės spinduliuos auksu tviskantys miesto vartai buvo matyti iš keleto lygų – čia tikrai buvo jo gimtinė – Atlantida. Mestoras liko stovėti, kaip įbestas, pakerėtas gimtojo miesto grožio ir to, kad jo paskaičiavimu kerai turėjo veikti dar mažiausiai penkias dienas. Magijos Gildijos teismo jis jokiu būdu negalėjo pamiršti ir Mestoras tvirtai žinojo, jog nesuklydo skaičiuodamas kerų pabaigos datą – paskutiniu metu ją jis tikrino gal kokius keturis kartus. Tai, kad Aukso vartų miestas pasirodė anksčiau, galėjo reikšti tik vieną – Magijos Gildijos Tarybos teismas, kuriame buvo perskaityti nuosprendžio kerai buvo tik viešas farsas. Iš tiesų jis buvo nuteistas dar iki paskelbiant nuosprendį, niekam nepranešus ir grubiai pažeidus visus įstatymus. Deja, Mestoras to įrodyti negalėjo, nes tam dabar būtų reikėję pripažinti pačiam padarius nusikaltimą, o tai tikrai nepadėtų teisybės paieškoms. Apimtas vos sulaikomo įsiūčio jis staiga apsisuko ir vos neįsirėžė į galingą Sargono krūtinę:
– Ramiau! Nepaisant to, jog skyles priešų kūnuose ar nukirstas galūnes, o ne monetas skaičiuoju dažniau, tačiau ir aš supratau, kas įvyko prieš be penkių dienų dešimt metų. Jei nuspręsi mesti iššūkį Tarybai – aš išdrįsiu liudyti, nes man tie seni pirdžiai taip pat ne prie širdies. O dabar ataušk ir nedaryk kvailysčių – tai bus daug sudėtingiau, nei ką nors nukirsti kardu. Čia reikės gerai pasukti galvą, o tai paprastai gaunasi daug geriau, jei tuo metu netriznioji mosikuodamas rankomis! – tyliai sududeno kario bosas.
„Sargonas teisus – reikia valdytis. Nors pritrėkšti tą šliužą didelio vargo nesudarytų, tačiau vargu ar tai būtų ta pergalė, kurios man reikia. Be to, dar laukia rimtas ir sunkus pokalbis namuose. Tėvas tikrai neapsidžiaugs, išgirdęs, jog prieš dešimties metų tremtį slapta buvau davęs ištikimybės priesaiką Magų Gildijos narei. Apie planus palikti Pirklių Gildiją jau nė nekalbu. Labai gali būti, jog tas pokalbis bus sunkus, bet labai trumpas...“
Šias ne itin linksmas mintis, besisukusias Mestoro galvoje, kaip mat išsisklaidė melodingas prieplaukos akmenėlių girgždesys, pasigirdęs kojoms nužengus nuo trapo. Grojantys akmenėliai, pasitinkantys atvykstančius į Aukso Vartų miestą ir palydintys išvykstančius, akimirksniu sugrąžino jaunuolį į seniai prabėgusią vaikystę. Tarsi pirmą kartą išvydęs, jis vėl gėrėjosi galvą užvertęs auksu ir brangiaisiais akmenimis dengtais didžiaisiais miesto vartais, tapusiais antruoju Atlantidos vardu. Žengdamas centrinės Atlantidos miesto aikštės bei deivės Ninanos šventyklos link vedančios pagrindinės gatvės grindiniu, Mestoras susigriebė ėmės, kaip ir prieš daugelį metų, skaičiuoti įvairiaspalvius grindinio akmenis. Jis vos ne vos sulaikė iš nežinia kur kilusį norą, šokinėti tos pačios spalvos akmenimis, kaip tai darydavo vaikystėje. Šios pakilios nuotaikos regis niekas negalėjo sutrikdyti...
– Ė, pažiūrėkit! Man vaidenasi, ar čia iš tiesų tas nevykėlis spekuliantas, kurį išspyrė už tai, kad kišo nosį, kur nereikia??? Tai ką, žmonių maustymas, atsiprašau, prekyba nėjosi, burti neišmokai, tai bandysi pažaisti karą? – Už nugaros pasigirdo iki kaulų gelmių pažįstamas gergždžiantis Kuri balsas. Jei ne dešimtį metų kalti Sargono pamokymai, užviręs kraujas čia pat būtų prasiveržęs liepsnomis ir tai būtų buvę paskutiniai Daianu šutvės nario žodžiai. O tuo pačiu ir Mestoro laisvės pabaiga:
– Sargonai, nežinai ko čia taip čia pasmirdo prisvilusia krosnimi?! O, tai juk Gajos meistras Kurru. Kiek pamenu, jis ilgai gydėsi prisvilusius pirštus, pabandęs pakartoti, anot jo, nevykėlio pirklio pademonstruotas, delne šokančias liepsnas, – kandžiai mestelėjo Mestoras, ir lėtai gręždamasis atgal mirktelėjo Sargonui, – gal dabar norėtum vienos kitos kariškos pamokėlės? – ištarė jaunuolis, demonstratyviai padėdamas ranką ant kardo rankenos
– Tik nekvailiok, mažiausiai mums dabar trūksta peštynių su Magijos Gildija! – sušnypštė Sargonas, pajutęs sarčiai kaistančią atmosferą.
– Aš ramus ir tikrai neketinu pulti, – pro kreivai iššieptą lūpų kampą iškošė Mestoras, – tačiau Atlantidos įstatymai juk nedraudžia gintis nuo užpuolimo vidury baltos dienos?! Dėl kerų ar besiridenančių galvų nesirūpink – apsiribosiu keletu guzų bei mėlynių, na gal dar koks vienas kitas dantis ims ir išbyrės, jei pasiseks.
– MANO VARDAS KURI! – taškydamasis seilėmis, ko ne springdamas sustaugė Magijos Gildijos adepto skiriamaisiais raštais išmargintą tuniką vilkintis jaunuolis.
„O tas burtininkėlis per paskutinį dešimtį metų gerokai išpampo“ – pagalvojo Mestoras, pratardamas, – Kaip, kaip? Kurru? Nu tai ir sakiau kros....
Pabaigti Mestoras nespėjo – skvarbios akys įžvelgė vos pastebimą mago rankų judesį ir į jį trenkė žaibas. Tiksliau žaibas trenkė į ten, kur jis ką tik stovėjo. Kuri pasirodė esąs visai neblogas elementalistas, tačiau nepakankamai greitas, kad pataikytų į Mestorą. Pastarajam net nereikėjo panirti į šešėlį. Tiesiog žinodamas, kada pradėti judėti, jis sėkmingai išvengė Kuri žaibo, taipogi ir antro. Na, o trečiojo nelaukė – keliais sparčiais šuoliais įveikė juos skyrusį atstumą ir plačiu mostu priglaudė per paskutinį dešimtį metų gerokai pasunkėjusį kumštį prie Kuri žandikaulio. Mostas pasirodė buvęs pernelyg energingas, nes nepaisant stambaus sudėjimo, Magijos Gildijos adeptas griuvo ten kur stovėjo. Jei ne šalia stovėję draugai – būtų tėškęsis visu ūgiu ant akmeninio grindinio. Jie jau pasišovė auklėti išsišokėlį, kai kilusį triukšmą nustelbė ginklų žvangėjimas ir įsakmus balsas:
– Stot! Karaliaus sargyba!
Net ir nematydamas davusio įsakymą, iš nugriaudėjusio balso Mestoras iš syk suprato, jog versti šį žmogų kartoti įsakymą – būtų bloga mintis. Jis paklusniai žengė žingsnį atgal, ir pakėlė rankas:
– Aplinkiniai paliudys, kad mane užpuolė Magijos Gildija! Man teko gintis.
Pats Kuri pretenzijų nereiškė, tačiau lyg maišą jį laikantys jo draugai tuoj užsipuolė Mestorą:
– Suimkite jį! Jis smogė jo didenybės armijos Magų pulko gvardiečiui!
Mestoras lėtai atsisuko, laikydamas rankas pakankamai aukštai, kad niekam nekiltų abejonių, jog jis neketina staiga griebtis kardo – prieš akis stovėjo ryžtingai nusiteikęs blizgančiais plokšteliniais šarvais bei sunkiais kalavijais ir skydais ginkluotas miesto sargybos būrys. Kuris jų riktelėjo įsakymą – abejonių nekilo. Plačiapetis būrio vadas žengė žingsnį pirmyn ir žiūrėdamas į Mestorą, paklausė:
– Tai tiesa?
– Taip. Mane vos įžengusį į šį miestą užsipuolė Magijos Gildija ir man teko gintis. Nenorėdamas sužaloti, nesigriebiau ginklų...
– Nesvarbu! Karaliaus įsakymu aš turiu tave sulaikyti tolimesnei apklausai. Minėjai liudininkus. Kas galės paliudyti tavo žodžius? – bosu pertraukė jį būrio vadas.
– Aš, Sargonas iš Nasarų giminės, Karių Gildijos vyresnysis. Mes sutinkame su karaliaus sprendimu ir paklusime jūsų įsakymui, – Mestoras beveik užvirė, jau beveik buvo galima matyti pro pro ausis besiveržiantį garą, tačiau Sargono žvilgsnis jį kaip mat atšaldė. Patyrusio kario žvilgsnis bylojo, jog jis žinojo kodėl tai daro, tad jaunuolis be žodžių atsegė nuo diržo savo kardą ir sekdamas Sargonu, laikydamas kardą už makštų ištiesė sargybos būrio vadui, kaip paklusnumo ženklą.
– To nebūtina. Aš pasitikiu tavo žodžiu Sargonai. Eime su mumis. O jūs, – pasisuko į Magijos Gildijos adeptus, – pasirūpinkite savo draugu ir taip pat būkite pasirengę dalyvauti apklausoje, jei Taryba to pareikalaus.
Magijos Gildijos adeptai piktdžiugišku žvilgsniu palydėjo miesto sargybos suimamą Mestorą, tačiau širdyje jis jautė, jog dvikovą laimėjo jis. Žvangančios sargybos lydimi jie praėjo keletą kvartalų ir sustojo, būrio vadui pradėjus suktis Mestorui už nugaros pasigirdo kitas gerai pažįstamas bosas:
– Rammanai, tu netikėtas, kaip griaustinis iš giedro dangaus, tačiau nepasakyčiau jog nesidžiaugiu tavęs matyti!
– Aš taip pat džiaugiuosi tave matydamas, Sargonai. Dešimt metų praėjo nuo tada, kai išvykai paskui šį jaunuolį, – Rammanui nusimaušklinus šalmą, Mestoras akimirksniu suprato, kodėl vado balsas pasirodė toks pažįstamas ir kodėl Sargonas nė žodžio neprataręs leidosi suimamas. Prieš jį stovėjo tiksli Sargono kopija, – kaip suprantu jis ir yra tavo minėta Karių Gildijos viltis. Taigi, nieko nelaukdamas jus palydėsiu į Karių Gildiją, juk galų gale esu jus sulaikęs Tarybos apklausai, tik jiems ilgaskverniams visai nebūtina žinoti kokiai, – beveik juokdamasis pridūrė Rammanas.
Karių Gildija nekėlė jokių abejonių, kam priklauso šis pastatų kompleksas. Rūsčią tvirtovę juosė aukšta ir plati dantyta tvora su geru tuzinu sargybos bokštelių. Puošnumu Gildijos vartai nė iš tolo nesilygino su pagrindiniais miesto vartais, tačiau buvo akivaizdu, jog jiems įveikti tektų įdėti ne mažiau pastangų, nei garsiuosius Aukso Vartus. Galų gale, šį didžiulė tvirtovė tam ir buvo statyta, kad kritus pagrindinės sienos gynėjams, būtų galima atsitverti Karių Gildijoje, kuri slaptais tuneliais buvo sujungta ir su karaliaus rūmais. Sargybos lydimi, Mestoras su Sargonu žengė pro masyvius, plienu kaustytus vartus, kurios valdė nematomas mechanizmas. Jaunuolis niekad nesilankė Karių Gildijoje, tačiau vos įžengus pro vartus, tapo aišku, jog čia įvyko nemažai pasikeitimų ir visi jie buvo padaryti palyginti neseniai. Šen bei ten matėsi paskubomis suręstos kalvės ir kitos dirbtuvės, kuriose virte virė darbas, ginklai bei šarvai vežimais buvo vežami gilyn į slaptus Gildijos arsenalus. Toliau nuo pašalinių akių glėbiais gaminami ginklai, Magijos Gildijos gvardiečiai bei juos ginantis karaliaus įsakymas gerokai glumino Mestorą.
Ne ką mažiau suglumino netrukus įvykęs susitikimas su Karių Gildijos Taryba, tiksliau jos nariai. Kartą matytų Pirklių ir Magijos gildijų tarybų sukelti įspūdžiai apie nusenusių kretančių apsiblaususių pirdžių, tinkamų tik apmąstymams, o ir tai ne visuomet blaivaus proto, sambūrį kaip mat išsisklaidė, vos įžengus į Tarybos menę. Įspūdis buvo absoliučiai priešingas – net ir keli žilagalviai senoliai, vadovaujantys Tarybai, kėlė pagarbų drebulį, nekalbant jau apie kitus didingo stoto karaliaus kariuomenės karvedžius. Nepaisant garbaus senolių amžiaus – buvo akivaizdu, jog tai didelę patirtį turintys kariūnai, kurių skvarbus žvilgsnis neleido abejoti jų proto šviesumu. Tarybos užduoti klausimai tik patvirtino pirmą įspūdį – juos mažai domino Mestoro tremties intrigos, išskyrus faktą, jog tremties kerai buvo užleisti anksčiau, nei įvyko pats Teismo procesas ir kas buvo su tuo susiję. Tarybos visai netrikdė tai, jog Mestoras mokėsi ne vien karybos paslapčių, bet ir tobulino magijos įgūdžius – jaunuoliui susidarė toks vaizdas, jog tai jiems ne naujiena.
Tačiau labiausiai jį nustebino tai, ką jam pokalbio metu atskleidė pati Taryba – atlantai vėl ruošėsi karui. Nepaisant to, jog aplinkinės tautos prisibijojo atlantų, prieš dešimtmečiui vykęs plataus mąsto karas atlantams baigėsi pralaimėjimu. Susivienijusios tautos, su helėnais priešakyje, sugebėjo įveikti atlantų kariauną tame kruviname kare. Tačiau atlantai vėl ketino vėl imtis senų planų užvaldyti visas svarbiausia Vidinės jūros pakrantes ir sulaužyti anuomet sudarytą taikos sutartį. Nors nei vienas Tarybos narys to neišsakė viešai, tačiau Mestoras širdyje juto, jog ne visi kariūnai troško veltis į naują karą, nusinešiantį daugybę gyvybių. Todėl šiems karaliaus planams įgyvendinti su mažiausiais nuostoliais, Karių Gildijos Tarybai buvo būtinos visos Mestoro žinios, kurias jis tik gebėjo prisiminti. Visai netikėtai Mestoras tapo įtrauktas į patį Altantidos politinio sūkurio akį, kuri anaiptol nebuvo rami. Tačiau tai visiškai atitiko jo planus susigrąžinti bent dalį to, ką iš jo atėmė tie dešimt tremties metų.
Vienas tų dalykų, kurių jis neteko – tikrieji namai, kuriuose jis nebuvo dešimtį metų ir Mestoras nežinojo ar apskritai pavyks ten sugrįžti. Neaišku, kaip ten būtų susiklostęs gyvenimas, jei Daianu nebūtų pasiekęs tremties nuosprendžio, tačiau dar plaukiant laivu Mestoro širdį užgulė nerimo šešėlis dėl grįžimo namo. Ir tas šešėlis augo sulig kiekvienu žingsniu, gatve vedančiu link gimtųjų namų. Deja, kaip jaunuolis ir numanė – pokalbis su tėvu buvo audringas. Tačiau tokio įsiūčio jis nė negalėjo įsivaizduoti:
– Tu man nebe sūnus! Negana to, kad kerais suteršei šių namų vardą ir pavertei mane pajuokų objektu, tai dar ir garbingą pirklio amatą nusprendei iškeisti į žudiko profesiją. Kojos, kad tavo čia nebūtų. Nieko daugiau apie tave girdėti nenoriu! – tėvo staugimas dar gerą valandą skambėjo ausyse, kol jis suglumęs stovėjo akmenimis grįstoje gatvėje ir žiūrėjo į balto marmuro namą su balkonu. Su balkonu, iš kurio jis mėgdavo žiūrėti į auksu tviskantį Ninanos šventyklos bokštą. Per keletą minučių jis neteko šeimos, namų ir vieno iš tų kertinių akmenų, laikiusių jo gyvenimą pastaruosius dešimtį metų. Mestoro sieloje staiga atsivėrė tuštuma, kurią jis dar nežinojo kuo užpildyti.
Svirduliuodamas, tarsi išmaukęs ąsotį stipraus alaus, jaunuolis sugrįžo į Karių Gildiją, dabar tapusią vieninteliais jo namais. Prie barako jį pasitikęs Sargonas norėjo kažką pasakyti, tačiau išvydęs už žemę tamsesnį jaunuolio veidą, nė nedrįso jo sulaikyti – buvo akivaizdu, jog artimiausiu metu Mestoras norės pabūti vienas. Nors labiausiai jis troško pamatyti tą, kurios nematė jau dešimtį metų, tačiau Mestoras puikiai suvokė, jog jis negali jėga brautis į Ninanos šventyklą, kur greičiausiai dabar ir tarnavo Inin ir taip sugriauti tą vienintelę mažą viltį iš naujo paskęsti jos mėlynų akių gelmėje. Linkstančiomis kojomis Mestoras priėjo prie lovos savo kambarėlyje ir nusitraukė apsiaustą – pasigirdo riedančių akmenėlių garsas. Apsidairęs, jaunuolis ant grindų pamatė du vis dar švytinčius purpurinius brangakmenius, tūnojusius slaptoje apsiausto kišenėje nuo pat to lemtingo įvykio Ugarito uoste.
Mestoras pasilekė ir atsargiai pakėlė sielos akmenis, išplėštus iš plėšiko krūtinės – jų švytėjimas buvo kiek apsilpęs, tačiau vakarėjančios saulės šviesoje apšviestame kambarėlyje jis vis viena buvo aiškiai matomas. Laikydamas tarp pirštų skaidrų brangakmenį, Mestoras pakelė jį prieš besileidžiančios saulės spindulius – sielos akmuo sužibo žaižaruojančiomis kibirkštėlėmis. Atidžiau pažiūrėjus, buvo galima įžiūrėti brangakmenio viduje besisukančias švytinčias gijas – kristalizuota gyvybės energija tik ir laukė, kada galės išsiveržti į laisvę. Kažkoks keistas jausmas apėmė jaunuolį, besigrožint šiuo gyvu brangakmeniu. Mestoras nežinojo kaip, tačiau tvirtai jautė, jog jau netolimoje ateityje šie du sielos akmenys jam labai pravers.