Nepaisant visų elektroninių knygų privalumų (greita paieška, kompaktiškumas ir pan.), visos jos turi vieną didelį trūkumą - sąsają su vartotoju. Popierinės knygos „sąsaja“ yra kur kas malonesnė žmogaus akiai, nei kompiuterio ar mobiliojo telefono ekranas. Pagrindinė to priežastis yra ta, jog įprastiniai visų elektronikos įrenginių ekranai patys skleidžia šviesą, kai knygas reikia apšviesti.To pasėkoje elektroninis ekranas dažniausiai išsiskiria iš jį supančios aplinkos ir taip sudarius papildomą apkrovą akims, jos vargsta labiau, nei vartant popierinius knygos puslapius.
Tačiau padėtis pasikeitė iš esmės atsiradus naujam ekranų tipui, kuris savaime nešvyti ar nėra apšviečiamas ekrano užnugaryje sumontuoto šviesos šaltinio. Elektroninio popieriaus, nors tiksliau juos reikėtų vadinti elektroninio rašalo (E-Ink) ekranuose vaizdas formuojamas specialiu pigmentu, kurį galima valdyti elektros lauku. Suformavus vienos krypties elektros lauką - ekrano ląstelėle esantys dažai pasislenka į vieną šoną, pakeitus lauko kryptį - į kitą. Atitinkamai ląstelė nusidažo tamsia ar šviesia spalva, kuri yra matoma ekrano atspindėtoje šviesoje. Kitas šių ekranų privalumas yra tas, jog vaizdas yra stabilus ir energija reikalinga tik jo perpiešimui. Tai padeda sukurti itin ekonomiškus įrenginius, kurių akumuliatorių nereikia įkrauti keletą savaičių.
Tačiau gana teorijos. Apie tokį įrenginį galvojau jau seniai, tačiau bėda ta, kad Lietuvoje nelabai yra iš ko rinktis, o jų kainos yra nerealios (kaip ir daugelio kitų elektronikos gmainių). Tačiau komandiruotės Britanijoje metu po akimis pakliuvo senesnės kartos „Sony Reader PRS-505“ modelis. Nors įrenginys buvo parduodamas, kaip naudotas, tačiau ant jo nebuvo nė vieno įbrėžimo ir jis buvo pateiktas su visa originalia įranga. Platesnį „PRS-505“ aprašymą galima rasti „Sony“ puslapyje arba šioje interneto svetainėje, kur taip pat pateikiama ir keletas labai naudingų nuorodų, praversiančių internacionaliziojant savo įrenginį.