Anykščiuose jau antrą kartą nugriaudėjo sunkiosios muzikos festivalis - „Velnio akmuo“, sutraukęs ne vieną tūkstantį juodaskvernių tatuiruotų ilgaplaukių. Tiesa sakant, jei festivalio organizatoriai būtų turėję daugiau pinigų ir būtų užsakę dar ir ugnies efektus - galima sakyti porą vakarų iš eilės Anykščių Dainuvos slėnyje buvo keletui valandų atsivėręs pragaras. Ir muzikine ir tiesiogine prasme... Na jei ne pragaras, tai bent jau
Oras paskutinėmis dienomis buvo, švelniai tariant, karštas, todėl prie scenos nevaržomai liejosi emocijos, prakaitas ir ... alus, nes kartkartėmis kas nors įsišėlęs paleisdavo į orą „alaus kometą“, t.y. plastikinę stiklinę su alumi. Tuomet supratau kodėl apsauga taip stropiai tikrino visų atvykstančių į festivalį krepšių ir automobilių bagažinių turinį - jokio alkoholio ir ypač stiklinėje taroje. Apdairus apsidraudimas, reikia pripažinti. Kaip ir apsaugos kiekis - tvarkai palaikyti apsauga budėjo ne tik prie vartų ar scenos, bet ir aktyviai patruliavo palapinių miestelyje, o laikas nuo laiko garbės ratą padarydavo ir policijos ekipažas ar patruliai su šunimis.
Kita vertus, visa ši apsauga beveik visą laiką neturėjo ką veikti, nors nuo per didelio karščio bei alaus - ne vienas jau ne tai, kad sunkiai pastovėjo ant kojų, bet jau apskritai nelabai judėjo. Susidaro vaizdas, kad kuo „piktesni“ snukiai renkasi į festivalius, tuo ramiau vyksta šventė. :) Tiesa, vienu momentu kai kuriems apsaugos darbuotojams tikrai buvo ką veikti, bet apie viską iš eilės.
Pirmiausia aplinka -- organizatoriai verti pagyrimo. Aplinka pasirūpinta, apsaugos kur spjausi - ten pataikysi, tačiau šiaip jos nesimatė ir ji akin nelindo, nes jokio tam reikalo ir nebuvo. „Socialinis aprūpinimas“ irgi buvo adekvatus. Aikštelių automobiliams pakako ir dar liko, kaip ir vietos palapinių kempinge. Higieninos stotelių arba, grubiai, tualetų, buvo pakankama ir jos buvo valomos, nors nuo nemokančių šikti apsisaugoti yra beviltiška. Ką padarysi - su bendra kultūra pas mus kol kas dar nelabai. Matomai pataikyti į tupyklą „ant didelio“ (nes kiek teko matyti biotualetuose yra atskiras pisuaras) dideliai daliai tautiečių yra tokia pati sudėtinga užduotis, kaip atsikėlus nuo pievos - pasiimti ką tik išgerto alaus stiklinę. Sutinku, kad šiukšlių maišų festivalio teritorijoje buvo mažoka, tačiau nunešti šiukšles iki jų - kažkaip, nei kojos ir rankos nenukrito. Lygiai taip pat sudėtinga užduotis su šiukšlių rūšiavimu, nors buvo ir sąmoningų piliečių, tačiau daugumai alaus buvo per daug, jog suprastų užrašų „kartonas/popierius“, „plastmasė“ ir „stiklas“ paskirtį ant spalvotų konteinerių, stovėjusių greta buitinių atliekų konteinerių.
Maisto buvo, nors pasirinkimas ir ne itin gausus - Bernelių lietuviškas bei „kiniškas“ maistas ir Bebro blyninės blynai. Kas maloniai nustebino -- arbatos kioskelis. Įvairių žolelių arbata puikiai tiko ir prie festivalio formato, pavyzdžiui, „Velnio kanopa“, „Aštri su spygliais“, „Laumių“, bei puikiai gaivino, panorus atgauti jėgas ir ištaškytą prie scenos prakaitą. Alus, aišku, yra gerai, bet vertinant gaivinimo efektyvumą, tai 2 Lt už 0,5L kainuojantis gėrimas alų nukonkuravo be jokių kalbų. Litras arbatos per keletą minučių ir po keleto minučių vėl galima „rautis“ prie scenos. 
Garsas taip pat buvo geras, kas maloniai nustebino po paskutinių įspūdžių per šių metų „BikeShow Millenium“ bei „Rammstein“ koncertus. Net ir „Metallica“ koncerto metu su garsu buvo gana daug problemų. Tiksliau problema buvo viena -- kurčias garsistas, dirbantis pagal principą: kuo daugiau decibelų - tuo geresnis garsas. Smagu, kad ši garsumo liga „Velnio akmens“ garsisto neužpuolė, nors į šeštadienio programos pabaigą, įpusėjus „Grave“ pasirodymui, buvo padaryta „kombinacija dugnas“ ir muziką beveik užmušė garsas.
Grupių pristatinėti nėra reikalo. Kas buvo - tas žino, o norintys gali patys peržiūrėti kas dalyvavo šiame festivalyje oficialiame „Velnio akmens“ puslapyje - http://www.devilstone.net. Festivalio muzika apibūdinama 70 proc. Death ir Black, 20 proc. Thrash ir 10 proc. Heay/Power. Tačiau susidarė toks vaizdas, kad būtent tie 20 proc. Thrash ir tapo programos vinimi.
Akivaizdu, kokia muzika artimiausia lietuvių ir mūsų šalies svečių ausims ir širdims. Nei viena grupė, net ir kiaulių pusgalvius į klausytojus svaidžiusi „Mayhem“, nesugebėjo sukelti tiek emocijų ir veiksmo, kiek tai pavyko thrasher'iams „Battalion“ ir „Tankard“. Dienos metu sugroję „Battalion“ tapo savotiška klausytojų „repeticija“ prieš naktinį siausmą. Pažiūrėjus, kas dedasi šalia scenos, tampa aišku, kodėl apsaugai praktiškai nereikėjo dirbti - visos neigiamos emocijos, visa agresija yra transformuojama į muštynių/stumdynių imitaciją prie scenos. Nors iš pirmo žvilgsnio toje košėje žiebiasi masinio snukiadaužio židinys, tačiau tai norma, kai scenoje kelių šimtų km/h skamba thrash. Ir ta pasistumdymų inscenizacija turi gana griežtą savikontrolės mechanizmą -- kiekvienas akylai stebi aplinkinius ir jei kažkuris „riaušių“ dalyvis nukrito, tai jis tučtuojau keliamas ant kojų ar nuo jo „atmušami“ kiti lakstantys. Todėl paprastai viskas ir baigiasi keletu nubrozdinimų. Reikia pastebėti, kad karštas oras turėjo ir teigiamą poveikį. Didelis prakaitavimas sudarė savotišką tepimo sluoksnį, kurio nauda vakare grojant „Tankard“ teko įsitikinti savo subine ir šonais. Nepraėjo nei keleto sekundžių ir mane jau pora rankų porų tempė į viršų, o dar po keleto „tūsas“ tesėsi toliau.
Kiek anksčiau, jog apsaugos matoma nebuvo, nes ji iš principo beveik neturėjo ką veikti. Tai va - ant scenos užlipus alkoholinio metalo atstovams „Tankard“, scenos apsauginiams teko paprakaituoti iš širdies. Antraip šėlsmas prie scenos greitai taptų šėlsmu ant scenos, nes laikas nuo laiko vienas ar kitas klausytojų minios atstovas buvo pakeliamas ant rankų ir mikliai nunešamas link scenos. O „Ekskomisarų biuro“ atsrovams tekdavo nuleisti jį ant žemės. Kiek teko pastebėti -- neretai metalurgas nuo scenos „plaukdavo“ kojomis į viršų. Jiems turėtų būti smagu. :) Ne, aš rimtai, antraip vargu ar dar būtų atsiradę norinčių lipt ant scenos. :) 
Žinoma, VBS agentūros žinomis, neapsieita ir be incidentų. Thrash košės virimo metu kažkas iškeliavo į traumpunktą, nes pernelyg smarkiai dribtelėjo. Būta ir snukiadaužio, kuris anot dalyvavusių, įvyko todėl, kad kažkas tikrai nesuprato kur pakliuvo ir apskritai buvo kažkoks iš „anapus“. Kaip buvo iš tiesų - nežinau, nemačiau. Smagiai kračiau galvą ir viriau „Thrash“ košę su kitais metalais.
Jei manote, kad „Velnio akmuo“ tai vien alus ir metalas, tai klystat. Festivalio metu vyko ir tinklinio turnyras, kuriame dalyvavo ir visiems metalistams, kaip beje ir krepšininkams, gerai žinomas personažas - Sėkla, kurio oficialų Tomo Balaišio vardas, manau, 
yra kur kas mažiau žinomas. Šeštadienį taip pat vyko ir „McGrowl“ varžybos, kurių metu varžybų dalyviams teko kuo geriau išriaumoti, išspiegti, išžviegti duotus šešiaeilus (juos galima rasti Velnio akmens svetainėje) pagal atsitiktinai skambėjusį vienos minutės metalo įrašo fragmentą. Teko šiame renginyje sudalyvauti ir man -- deja ne itin sėkmingai, kaip reikėjo tikėtis. Nors bent jau į taktą lyg ir pavyko pataikyt (mano pasirodymo įrašas bus kiek vėliau) kiek geriau, nei kitiems dalyvavusiems, kurie net ir rimuotai perskaityt nesugebėjo. Beje, jei manote, kad „Death/Black“ vokalistu gali būti tik vyras, tai klysta. Nors „growl'as“ akivaizdžiai reikalauja vyriškų balso stygų, tačiau konkurse visai sėkmingai iki antro etapo prasibrovusi Marija puikiai parodė, jog brutaliai muzikai tinka ir moteriškas vokalas.
Taigi, tai karšta apžvalga su keletu nuotraukų. Nuotraukų su komentarais bus daugiau. Dabar laikas eiti miegot, nes laukia ne mažiau karšta (visomis prasmėmis) darbo savaitė.