Pavasaris gal ir ne pats įdomiausias metas stebėti dangų: žieminiai žvaigždynai jau po truputį slepiasi vakarų pusėje, o vasariniai dar nepakilo rytuose. Tačiau naktys jau pakankamai šiltos, kad po poros valandų dar nenorėtum lįsti į karštą vonią, o 200mm skersmens teleskopas tikrai sugeba parodyti pakankamai įdomių pavasarinio dangaus objektų.

Vieni jų - dvinarės žvaigždės. Žvaigždės yra sąlyginiai nereiklūs stebėjimo sąlygoms dangaus objektai. Taip yra todėl, kad žvaigždės yra ryškūs taškiniai objektai, neretai matomi net ir plika akimi. Todėl teleskopu jas stebėti tikrai yra lengva. Dvinares žvaigždes stebėti įdomu dar ir todėl, kad nemažai tokių objektų galima nesunkiai įžiūrėti ar bent jau įtarti objekto spalvas. Deja, mėgėjiška astronomija paprastai yra vienspalvė pilkai mėlyna, o spalvos prasideda tik turbūt nuo kokių 50 cm ar didesnio skersmens apertūros. Dvinarės žvaigždės viena tų išimčių iš šios taisyklės. Kita išimtis yra astrofotografija, kuriai dar nepribrendau. Tiksliau nepribrendo mano piniginė, nes fotografijai reikalingos montuotės ir kameros kaina kelis kartus viršyja mano visos turimos įrangos kainą. Taigi iliustracija paimta iš „Wiki“.

Todėl sulygiavęs teleskopą ir pažlibinęs akis į Jupiterį (nugi negalima palikti neapžiūrėti „zebriuko dryžiaus“), pradėjau keliauti per „SynScan“ paprastų ir dvinarių žvaigždžių sąrašą ir apžiūrinėti žvaigždes viena po kitos. Arktūras - sodriai gelsva žvaigždė (nors iš tikrųjų raudonoji milžinė), tačiau jos kompanjonės įžvelgt nepavyko. Per valandą su trupučiu spėjau apžiūrėti gerą tuziną žvaigždžių. Savaime suprantama, daugiausia įspūdžių paliko tos dvinarės sistemos, kurias sudaro skirtingų spalvinių temperatūrų žvaigždės: Berenikės garbanų 24 (Coma Berenice 24), Vėžio jota ir dar kelios.

Kai kurios jų puikiai išsiskyrė su didžiuoju 2" 38mm okuliaru, su kuriuo teleskopas vaizdą didino maždaug 52x, o kitoms prireikė statyti ir didesnį didinimą duodančius 1,25" okuliarus. Tačiau didžiąją laiko dalį praleidau kataliodamas 38mm ir 15mm (maždaug 133x) okuliarus. Maždaug todėl, kad Šmito kasegreno teleskopas fokusuojamas stumdant pagrindinį veidrodį, o tai keičia teleskopo židinio nuotolį, o tuo pačiu, šiek tiek, ir didinimą. Kita vertus, dviejų greičių Crayford'o fokusatorius labai palengvino užduotį - praktiškai vieną kartą atitaikius veidrodžio poziciją, jo stumdyt, kaitaliojant 38mm ir 15mm okuliarus nebereikėjo. Visiškai pakako jo 25mm fokusavimo eigos.

Pasižaidęs su žvaigždėmis, nusprendžiau panaršyti pono Messier sudarytą "brokuotų" dangaus objektų, t.y. ne kometų katalogą. Tiesiog rinkau M numerį ir žiūrėjau ar mano kieme šis objektas turi matytis ar ne. Ir jau pirmasis M3 kamuolinis spiečius nustebino, o M5 sužavėjo.

Gal tai nebuvo tas "VAU", bet tai buvo tikrai gražu. Aš galėjau įžiūrėti ne šiaip pilką vatos gniutulą, kaip buvo su senuoju 150mm vamzdžiu, aš mačiau tikrą žvaigždžių spiečių! Ne visai juodame fone buvo pažerta krūva žaižaruojančių brangakmenių, susispietusių į rutulio struktūrą. M13 šią struktūrą atskleidė visu gražumu. Pilko rutulio fone žibėjo krūva ryškių žvaigždučių.

Taip keliavau per M objektus, kol nepasiekiau 57 ir čia laukė dar viena staigmena - aš pamačiau „baronką“. Žinoma, M57 nebuvo spalvota ir tokia detali, kaip „Hubble“ nuotraukoje, bet aš puikiai galėjau matyti blyškesnę „žiedo“ dalį ir elipsinę struktūrą.

Toliau keliaudamas Messier katalogu, trumpai pašnairavau ir į vatos gniutulus, t.y. galaktikas. Deja, miesto sąlygomis galaktikų stebėjimą galima pamiršti. Geriausiu atveju matomas tik šviesiai pilkas blynelis, arba brūkšnelis M82 („Cigaro galaktikos“) atveju. Pasiekus M93, nusprendžiau, kad jau pakankamai vėlu ir vėsu, tad nukreipiau teleskopą į Albirėją ir pasigrožėjęs geltonos ir mėlynos žvaigždžių pora, išjungiau teleskopo montuotę.

Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu nusitysti visą įrangą į kokią nors tamsią vietą, kur nekliudys miesto pašvaistė, jau nekalbant apie kilovatų eilės geležinkelio stoties ter itorijos apšvietimą.