Vakar keldamasis į darbą buvau nustebintas vaizdo pro langą. Nesitikėjau, kad pro mūsų mažojo apčiupinėtą ir nulaižytą lango stiklą plika akimi (be -4.5D akinių - kas nešioja akinius supras, kaip tai atrodė) aiškiai matysiu Oriono žvaigždyno kontūrą. Iš pradžių net nepatikėjau ir susiradęs savo mobilią optiką pasitikslinau, ar tai tikrai nėra atspindžiai nuo geležinkelio stadioninio apšvietimo. Nu ne... Tikrai tiesiai prieš mano nosį kybo Šienpjoviai. Geras! Ir kodėl man į darbą ruoštis...
Nustebino, nes dieną prieš vakaras buvo giedras ir buvau nusprendęs išsitraukti savo vamzdį ir pasižvalgyti į dangų. Bandymas buvo visiškai nepavykęs - dangus buvo uždūmytas (Šančiuose prasidėjo kūrenimo sezonas) ir švytėjo. Iš kiemo nepavyko rasti nei vieno pažįstamo žvaigždyno. Na lyg ir buvau radęs Gulbę ir Lyrą, tačiau atsekti kitų nebuvo įmanoma - žvaigždžių tiesiog nesimatė.
Todėl vakar vakare pasitikrinęs prognozes tvirtai nusprendžiau nusistatyti žadintuvą ties 5:30. Žmona pažiūrėjo, kaip į beprotį. Na, ji gal ir teisi. Bet rytas to buvo vertas.
Tyliai, tyliai susirinkęs šmutkes ir išsitarabaninęs su vamzdžiu, nešiojamuoju ir okuliarų krepšiu įsitaisiau kieme tarp sandėliukų - tai bene vienintelė vieta, kur galiu sėdėti sąlyginai tamsoje ir atsistojus, norint pareguliuoti teleskopą, nepamatyti ryšių geležinkeliečių šviesų. Vieno tokio žvilgterėjimo pakanka, kad paskui kokias 5 min pamestum visas neryškias žvaigždes. Susimontavęs įrangą ir pagaliau įstatęs ieškiklį į vietą bei jį sulygiavęs pagal Rigelį, ėmiausi plano minimum - M42.
Maždaug ten, kur pasak Stellarium žvaigždėlapio turėjo būti Oriono ūkas, matėsi kažkokia išplaukusi žvaigždelė. Ok. Ieškikliu nusitaikiau - hm.. Ten lyg ir ne žvaigždė. Pažiūrim į didįjį vamzdį ir žiūrim, žiūrim, žiūrim. Nesitikėjau, kad miesto centre Oriono ūkas matomas plika akimi (jei neskaityti kontaktinių lęšių). Ypač prisiminus, kaip gerą valandą ieškojau Andromedos galaktikos, kuri taip pat yra ryškus giliojo dangaus objektas.
Prieš akis buvo aiškiai matomas drugelio sparnas aštriais kampais. Pasigrožėjęs juo, nusprendžiau pavaikyti vamzdį po dangų. Pirmiausia pažvelgiau į greta esantį žvaigždžių sambūrį. Paskui aplankiau gerai matomą aiškiai rausvą žvaigždę - Aldebaraną. Per teleskopą Tauro akis buvo dar raudonesnė. Buvo smagu pamatyti akivaizdžiai kitą, nei pilkai žydrą spalvą, kuri yra matoma per mėgėjiškus teleskopus. Deja, greta esantį spalvotą paveikslėlį turbūt galima išvysti tik rimtu teleskopu, o mėgėjiškais vamzdžiais dažniausiai tenka tenkintis vienspalviu vaizdu.
Tolimesniu taikinio tapo Jupiter is, šiuo metu aiškiai spindintis Dvynių žvaigždyne. Viens, du ir didžiausia Saulės sistemos planeta matoma ieškiklyje. Prisiderinęs teleskopą, 20 mm okuliarą išsyk atidėjau į šalį, t.y. kišenę - jei dideliems ūkams jis tinkamas, planeta matoma, kaip nedidelis skrituliukas. Išsitraukiau 6 mm ir "zebriukas dryžius" su Ganimedu ir Kalista išlindo visu gražumu. Naiviai pabandęs įžiųrėti Raudonąją dėmę (spėju mano optikos nepakanka arba ji tiesiog kitoje planetos pusėje), ėmiau ieškoti kito taikinio.
Pagal žvaigždėlapius Marsas turėjo būti pakankamai pakilęs. Nurodomoje rytinėje dangaus vietoje buvo matomos tik dvi žvaigždės - pasirinkimas nedidelis. Nutaikęs ieškiklį į aukstesniąją - per okuliarą išvydau aiškiai matomą raudoną skrituliuką. Marsas čia! Deja, optika užrasojo ir okuliare niekaip nepadyko išgauti gero vaizdo. Taigi Marsą radau, tačiau negaliu pasakyti, kad jį mačiau. O ir švisti jau ėmė sparčiai, tad rytinį stebėjimą teko baigti. Smagu buvo.