Paskutinius kelis mėnesius orai, švelniai tariant, nelepino. Bent jau astronomijos mėgėjų. Taigi per šventes prasigiedrijus orams buvo tiesiog negalima neiškišti nosies į lauką ir nenukreipti vamzdžio aukštyn. Tuo pačiu norėjosi išbandyti, kaip veikia susikonstruotas mobilus maitinimo šaltinis.
Taigi, maitinimo šaltinis veikia puikiai ir jau antra naktis gainiojo teleskopą pirmyn ir atgal. Tiesa, vakar stebėjimai nepavyko. Po geros valandos su kaupu prakariavus su ieškikliu, bebandant sulygiuoti ieškiklį ir teleskopą, 23 val. galutiniai užslinko debesys ir su stebėjimu buvo baigta. O sėdėti lauke iki 1 val. kai jie turėjo pasitraukti jau buvo kiek šaltoka - deja kiemas bendras ir neužrakinamas, tas palikti be priežiūros įrangos kaip tai nesinori. Tačiau šiandienos planas paveizėti į Oriono ūką ir Saulės sistemos Zebriuką Dryžių pavyko puikiai. Abu objektus apsižiūrėjau ir didesnius, ir mažesnius.
Kaip visuomet pradžia buvo ne itin sėkminga. Nors ieškiklis daugiau mažiau buvo sulygiuotas, tačiau teleskopo montuotės lygiavimas pagal žvaigždes nesisekė. Nors EQ5 man pranešinėjo, jog lygiavimas pagal dvi žvaigždes pavyko, tačiau pabandžius parodyti man žinomą žvaigždę, montuotė „prašaudavo“ per gerus 5 laipsnius. Galiausiai iš kokio ketvirto karto, pasirinkus tris žvaigždes pavyko sulygiuoti montuotę.
Deja, lygiavimas man vis dar yra gan kebloka procedūra, nes „SynScan“ pultelis , toks vaizdas, ima savivaliauti ir pritaiko dirbtinio kvailumo („artaficial stupidity“) algoritmus, neduodamas pasirinkti ryškiausių matomų žvaigždžių. Tarkime pasirinkus lygiuoti pagal Miraką, kaip pirmąją žvaigždę, antrąja pasirinkti leido tik tris žvaigždes, nors šiaip sąrašas yra tikra pakankamai ilgas. Laimei tarp jų buvo ir matomų iš mano kiemo. Lygiavimui tai pat ne itin padėjo kaimynų paleista dūmų uždanga, kylanti iš besikūrenančio pečiaus. Laimei „Stellarium“ smarkiai padeda rasti iki šiol negirdėtus objektus ir apytikriai nustatyti jų vietą dangaus skliaute.
Sulygiavus, pabandymui šoviau į NGC 2264, esančią Vienaragio žvaigždyne. Savaime suprantama, jog plika akimi su 150mm teleskopu ir dar esant ryškiam foniniam apšvietimui ūko nesimatė nė kvapo. Tačiau apverstą eglutę sudarančios žvaigždės matėsi puikiai.
Taigi daugiau nelaukdamas, nukreipiau teleskopą į M42 arba Oriono ūką, kuris yra vienas iš nedaugelio giliojo dangaus objektų matomas plika akimi. Per teleskopą ar didesnius žiūronus tampa matomas ir peteliškė sparną primenantis švytintis ūkas. Jau prie 48x didinimo puikiai matėsi trapecinis padrikasis spiečius. Aš sugebėjau suskaičiuoti 4 žvaigždes. Jų nepadaugėjo ir prie 80x didinimo. Vaizdas kiek patamsėjo, tačiau negaliu pasakyti, kad padaugėjo detalių. Tiesa, šį sykį mačiau, nors gal reikėtų sakyti „atkreipiau dėmesį“, į daugiau detalių, nei pirmąjį kartą, kai stebėjau Oriono ūką.
Tada nusprendžiau nukreipti dėmesį į Jupiterį, kuris kaip tik jau spėjo pakilti virš medžių ir išlįsti iš už elektros stulpo. Pagavęs planetos diską teleskopo okuliaro centre, daug negalvodamas įstačiau 6mm okuliarą ir bandžiau sufokusuoti vaizdą, esant 200x didinimui. Mano nustebimui šį sykį pavyko. Nors vaizdą „puošė“ pakankamai gerai matomi difrakciniai spygliai, tačiau puikiai mačiau Jupiterio pusiaujo juostas bei visai greta planetos milžinės įsitaisiusių Europos ir Ijo šešėlius. Patys palydovai spingsėjo šalia dryžuoto planetos disko. Ganimedas buvo gerokai nutolęs nuo planetos, o Kalista beveik pabėgusi iš regos lauko.
Jupiteris atrodė toks ryškus, jog nusprendžiau išbandyti kažkada pirktą pigų mėnulio ir dangaus švytėjimo filtrą. Kaip ir tikėjausi - stebuklo jis nepadarė, nors vaizdas tapo kiek tamsesnis ir kontrastingesnis. Tačiau spaudžiant daugiau, nei -5C šaltukui nuo rankų nugaravusi ar filtro dėžutėje buvusi drėgmė matomai spėjo prišalti prie stiklo ir stebint planetą, po regos lauką „bėgiojo“ kažkoks planetos atspindys. Taigi nusprendžiau, jog apsieisiu be filtro.
Apžiūrėjęs Jupiterį, trumpam užmečiau akį į Sietyną - ryškios septynios seserys vos tilpo į 25mm okuliarą ir vėl grįžau prie Oriono ūko. Pabandžiau apžiūrėti jį, esant maksimaliam didinimui, tačiau 200x didinimas daug naudos nedavė - trapecijos spiečiuje lyg ir matėsi daugiau žvaigždžių, tačiau greičiausiai dėl to, jog nepavyko sufokusuoti ir viskas raibuliavo. Visgi gražiausiai jis atrodė esant 80x.
Dar pasigrožėjęs šia žvaigždžių perykla nusprendžiau pabaigai vėl sugrįžti prie Jupiterio, nes jau ėmė stingti kojos, o montuotė vėl pradėjo grybaut, nes Orionas ėmė pastebimai plaukti į šalį. Po pusvalandžio grįžtant prie Jupiterio montuotė vėl prašovė per gerus 5 laipsnius, tačiau tokį ryškų objektą nebuvo sunku rasti ieškiklyje. Ko nepasakysi apie vaizdą okuliare. Sufokusuoti prie 200x jau sekėsi sunkiai, kas buvo keista, nes planeta per tą valandą jau spėjo pakilti gerokai aukščiau virš horizonto ir vaizdas turėjo būti stabilesnis. Matomai teleskopo vamzdžio išorė nebuvo vienintelė vieta, kur susidarė šerkšnas.
Pasotinęs astrokirminą, patenkintas nuėmiau vamzdį ir supakavau teleskopą atgal į garaže stovinčią dėžę. Akivaizdu, kad laikyti teleskopą šaltai yra nepalyginamai geriau, nei atnešti iš šiltos patalpos ir laukti, kol viskas atšals iki darbinės temperatūros. O, kad dėžė su virš jos stovinčia montuote pernelyg nedulkėtų, dar uždengiau puikiai tam tinkančiu motociklo uždangalu. 