Po gan ilgos pertraukos užsinorėjau pažiūrėti kažką naujo - nervarbu, kiek geras „Trigun“ ar „Berserk“, tačiau po keleto metų jie visgi ima pabosti. Taigi, naršant anime sąrašus, po akimis pakliuvęs „Sword Art Online“ ėmė ir užkabino. Gal dėl to, jog kažkada matytas „Ragnarok the animation“ ir „The Tower of Druaga“ paliko neblogą įspūdį, o gal dar ir todėl, kad raidžių kombinacija (MMO)RPG man taip pat reiškia daugiau, nei vien tik raidžių kratinį. 
Nervinė sąsaja ir tobulas daugelio žaidėjų internetinis vaidmenų žaidimas - ko dar gali norėti žaidimų entuziastai. Tokie komponentai leidžia visiškai pasinerti į kompiuterinį žaidimą ir mėgautis žaidimų pasauliu tarsi tikru. Taigi, vos tik žaidimo kūrėjas Akihiko Kayaba paskelbė, jog bandomasis „Sword Art Online“ periodas yra baigtas ir tuoj bus pradėta platinti pilna žaidimo versija - prie parduotuvių kaip išsirikiavo žaidiėjų eilės. Netrukus pirmieji 10 000 laimingųjų jau žengė skrajojančios Aincrado tvirtovės grindiniu ir vėjo bei saulės glostomų pilies apylinkių laukais. Dalis jų norėjo šiaip smagiai praleisti laiką, dalis pabendrauti su tolimais draugais kitokioje aplinkoje, o dalis - tiesiog pabėgti nuo tikrovės. Pažįstama, ar ne?
Vienas jų Kazuto Kirito Kirigaya, vienas iš 1000 atrinktų uždarojo „Sword Art Online“ arba trumpiau SOA žaidimo bandymo dalyvių, čia jaučiasi kaip namie. Žaidęs bandomąją žaidimo versiją, jis puikiai žino, kokių įgūdžių reikia, norint tobuliai įvaldyti kardininko meną. Tokie įgūdžiai yra būtini magijos stokojančiame virtualiame pasaulyje. Tačiau jau po pirmųjų valandų žaidimo išaiškėja nemaloni smulkmena - iš žaidimo meniu dingęs punktas "baigti žaidimą", o pagalbos tarnyba neatsiliepia. Taigi, nėra galimybės savarankiškai baigti žaidimą, nebent kas nors anapus virtualios realybės išjungtų kompiuter į ar nuimtų nervinės sąsajos šalmą, nes „Nerve Gear“ sąsaja visiškai kontroliuoja žaidėjo kūną.
Tarsi patvirtindamas negerus įtarimus, pasigirdęs sisteminis kvietimas perkėlia visus žaidėjus į Aincrado centrinę aikštę, kur juos pasitinka žaidimo valdovas (Game Master ar tiesiog GM), prisistatęs kaip Akihiko Kayaba. Pašapiu tonu pareiškiama, kad trūkstamas žaidimo pabaigos meniu punktas yra ne klaida, o žaidimo savybė - žaidimą baigti galima tik perėjus visus žaidimo lygius ir įveikus pagrindinį virtualaus pasaulio monstrą. Dar daugiau, žaidėjų nervinės sąsajos šalmai veikia mikrobangų principu ir žaidėjui mirus ar kam nors pabandžius išjungti žaidimą - šalmas tiesiog sugeneruos stiprią mikrobangų iškrovą ir paprasčiausiai iškeps žaidėjo smegenis. Paskelbęs, jog visas žaidimas tėra jo siekis panagrinėti, kaip elgsis uždaroje aplinkoje užspeisti žmonės, Akihiko įteikia tikrąją žaidėjų išvaizdą atkuriančius veidrodžius ir išnyksta, palikęs panikuojančią minią. 
SOA staiga tampa kur kas daugiau, nei šiaip žaidimu - viskas perkeliama į "hardcore" lygmenį, kur norėdamas išgyventi, negali daryti klaidų. Viduramžius atvaizduojantis virtualus pasaulis netrunka tapti kreivu realaus pasaulio atspindžiu su visomis jo blogybėmis, įskaitant ir išdavystes, žmogžudystes bei valdžios troškimą. Vieni palūžta, kitus tai sutvirtina ir vis daugiau žaidėjų ima susitaikyti su situacija bei gyventi SOA gyvenimą, o ne žaisti žaidimą. 
O SOA pasaulis tam pateikia visas galimybes - gali kalti ginklus, šarvus, virti skanų, nors ir virtualų valgį, medžioti, kurti bendraminčių gildijas. Iš prigimties vienišius Kirito sunkiai pritapo gildijose, tad iš pagrindų nusprendė laužyti taisyklę „vienas lauke ne karys“. Virtualiame pasaulyje pasirodo tai daryti yra kur kas lengviau, nei tikrovėje, ypač paleidus į laisvę vidinius savo demonus. Juodojo kardininko pravardę jis gavo ne veltui.
Reziumuojant - smagiai susižiūrimas serialas, ypač jei MMORPG pasauliai yra pažįstami daugiau, nei vien tik iš aprašymų.