Nors statomas namas nebuvo projektuotas, kaip energetiškai efektyvus ir į A ar aukštesnę klasę nesitaikiau, tačiau šviežio oro poreikis man nėra svetimas. Bute jau pakako žaidimų su drėgmės surinktuvu, kur jis sėkmingai per žiemos vakarą kartais iki 4l vandens išgręždavo.
Taigi jau pirminiuose statybų etapuose buvo numatyta montuoti vėdinimo sistemą ir suinvestuota daugiau nei 8000 Lt į ortakių išvedžiojimą. Kadangi lubų aukščio pas mane gavosi ne per daugiausiai, tai atstumas tarp lubų ir perdangos buvo ribotas ir vėdinimui buvo pasirinkti 75mm plastikiniai ortakiai. Nors skersmuo nedidelis, tačiau tokie ortakiai išvedžiojami, kaip vientisas vamzdis ir posūkiams nereikia naudoti alkūnių, kurios sukelia didelį pasipriešinimą oro srautui. Visa ortakių sistema išvedžiota į namą iš dviejų kolektorių dėžių - oro padavimo ir ištraukimo. Nuo dėžių iki rekuperatoriaus eina berods 180 mm vamzdis, nuotraukos nebeturiu, o viskas seniai palaidota po vata, plėvelėmis ir gipsu. Į lauką išeina 200mm ortakiai, kurie yra maždaug metro atstumu yra apsaugoti nuo vėjo gūsių ir plunksnuotų smalsuolių automatiškai užsidarančiomis sklendėmis (tai bus svarbu).
Visa ši vamzdžių raizgalynė buvo numatyta naudoti su „Renovent Excelent 300“ rekuperatoriumi. Taigi prabėgo daugiau nei metai nuo pirminių planų ir pagaliau atėjo laikas įrengti pačius namo plaučius. Kaip jau įprasta su statybomis, su laiku planai ir norai ima keistis ir kažkas patraukė už liežuvio galo vėl pradėti diskusijas apie namo automatiką. Taip žodis po žodžio buvo prieita iki to, kad vietoje „Rennovent Excelent 300“, buvo įsigytas „Wolf CWL 300 Excellent“ - analogas „Renovent Excellent 300 Plus“. Gaminiai skiriasi tik logotipais, keletu valdymo meniu punktų ir kaina. Vokiškas „Wolf“ pasirodė pigesnis už olandišką „Renovent“.
Statybos pasiekė tą etapą, kai reikia pradėti rūpintis aplinka. Vienas iš aplinkos elementų - veja, kurios ne itin pavyksta priversti želti taip, kaip priklauso. Pasėjom, patręšėm, laistėme ir tebelaistome, tačiau vietoje tankios vejos, sklype veši balandos, kiečiai, usnys, svėrės ir dar bala žino kas. Žolės galima įžiūrėti tik kur ne kur. Nepaisant to, atėjo laikas apgenėti tą piktžolėmis apaugusį smėlio lauką, nes kitaip galutinai suvešėjus piktžolėms, normali žolė apskritai nebeišdygs.
Taigi atėjo laikas išsirinkti ir įsigyti vejapjovę. Kadangi vejo s pas mane susidaro kokie 7 ar net daugiau arų, į elektros tinklą jungiama elektrinė vejapjovė atkrito iš kart. Patirtis uošvių ir senelių soduose puikiai primena, jad daugiau nei 30m ilgio laido tampymas iš paskos tikrai nepalengvina vejos pjovimo. Ypač, kai lauke +30C ar daugiau. Mechaninių treniruoklių, vadinamų vejapjovėmis net nemėginau svarstyti.
Tokiu būdu pasirinkimas automatiškai susiaurėjo iki akumuliatorinių ir benzininių modelių. Po neilgo svarstymo buvo atmestas ir benzininis variantas. Priežastys kelios. Pirmiausia visiškai nesinorėjo uostyti išmetamųjų dujų, pjaunant žolę - prieš sėjant veją, teko ją apdoroti benzininiu kultyvatoriumi ir tai visai nepatiko. Kitas benzininių vejapjovių trūkumas - didelis svoris. Sklypo kėlimui atvežtos žemės pasirodė esančios labai smėlingos ir kai kuriose vietose jausmas, tarsi eitum kopomis. Tose vietose, o būtent ten daugiausia ir pridygo visokio šlamšto, sunki vejapjovė tiesiog paskęstų ir užstrigtų. O kur dar variklio priežiūra, kuro poreikis.
Ilgą laiką savo serveriuose naudojau stabilią „Debian“ sistemos šaką, tačiau ne kartą teko įsitikinti internete sklandančiu pokštu, kad stabili „Debian“ šaka tampa pasenusi, kai ji yra išleidžiama. Iš vienos pusės senose programų versijose yra išgaudyta daugiau klaidų ir jų atliekamos funkcijos jau yra nusistovėjusios, tad mažesnė darbo trikio tikimybė. Tačiau neretai prireikia naujo funkcionalo ir tuomet reikia eiti ieškoti paketų "testing", o kartais "unstable" paketų šaltiniuose. Be pasitaikančių įprastinių programų tobulinimo klaidų, minėti šaltiniai turi ir kitą blogybę. Jiems nėra taikoma pirmenybė, pritaikant saugumo spragų pataisas, kas šiaip yra savaime suprantama, nes tai programų tobulinimo poligonas.
Taigi, pasirodžius „Ubuntu 16.04", po neilgų svarstymų nusprendžiau, jog reikia pasikeisti savo virtualizacijos serverio OS. Kadangi jau vis vien buvau apsisprendęs trinti seną OS lauk ir rašyti naują, prieš tai nusprendžiau pabandyti atnaujinti „Debian“ į naujesnę „Ubuntu“ sistemą. Teoriškai tai turėjo pavykti, nes „Ubuntu“ yra kuriama „Debian“ sistemos pagrindu ir naudoja tą pačią paketų valdymo sistemą. Užbėgant už akių - galiu pasakyti, kad atnaujinimas pavyko, tačiau norintiems pakartoti, teks apsišarvuoti kantrybe, nes procesas nebus sklandus ir prireiks paleisti daugiau, nei vieną komandą. Taip pat yra tikimybė, kad atnaujinimas kažkur užstrigs ir vis vien teks trinti sistemą lauk ir instaliuoti iš naujo. Bent jau /home ir /var tikiuosi visi jau laiko atskirame skirsnyje ar LVM tome, ar ne?.. ;)
Nuo vakar oficialiai paskelbta apie „Ubuntu 16.04 LTS“ „Linux“ sistemos išleidimą. Tai jau šeštoji ilgalaikės priežiūros (LTS) „Ubuntu Linux“ sistemos laida, kurioje yra ne viena įdomi naujovė. Tiesa, labiausiai laukto MIR grafinės sistemos komponento teks dar palaukti, mat jis dar nėra pakankamai išbaigtas, kad jį būtų galima įtraukti į ilgalaikės priežiūros (LTS) „Ubuntu“ versijas. Tačiau ir be MIR šioje versijoje yra ne viena savaip svarbi naujovė.
„Xenial Xerus“ kodiniu vardu pavadintoje sistemoje yra ne tik naujas 4.4 versijos branduolys ir krūva kitų atnaujintų programinių paketų, kurie spėjo gerokai senstelėti nuo 14.04 versijos išleidimo. Į naują „Ubuntu Linux“ ver siją taip pat buvo įtraukta naujausia „OpenStack“ debesų kompiuterijos sistema, gebanti išnaudoti LXD programinius konteinerius ir taip taupyti virtualizuotoms sistemoms reikalingus išteklius. 16.04 versijoje taip pat pristatytas naujas „snap“ programinės įrangos paketų formatas, leidžiantis programų kūrėjams greičiau ir paprasčiau pateikti savo programas vartotojams bei jas atnaujinti, nesirūpinant, kad vienos programos atnaujinimas kaip nors įtakos kitas sistemos programas. Naujasias „snap“ formato programas bus galima diegti greta tradicinių „.deb“ programinių paketų ir, pasak kompanijos, jie turi puikiai „sugyventi“ drauge.
Kita svarbi naujovė - ZFS failinės sistemos suderinamumas, įtrauktas į pagrindinę sistemą. Nors ir ganėtinai reikli kompiuterio ištekliams, tačiau ZFS pateikia daug naudingų galimybių, kurios gali praversti tiek asmeninėje darbo vietos kompiuteryje, tiek ir tarnybinių stočių sistemose. Be ZFS, „Ubuntu 16.04“ taip pat mokės išnaudoti paskirstytąją „CephFS“ failinę sistemą, atverdama „Ubuntu“ kelią į didelės apimties duomenų saugyklų sistemas.
Eilinį kartą populistai politikai pasitelkia kokį nors populiarų dabartinių laikų baubą ir imituoja veiklą „mūsų pačių labui“. Šį sykį JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir dar keleto šalių politikieriai, prie vis labiau pradėjo šlietis dalis teisėsaugos atstovų, ėmė vis garsiau piktintis visuotinai prieinamomis patikimomis asmeninių duomenų šifravimo sistemomis. Jiems ypač užkliuvo „Apple“ ir „Google“ kompanijų sprendimas, naujose savo mobiliosiose operacinėse sistemose aktyvuoti pilną telefono duomenų šifravimą, be galimybės jį apeiti.
Pasak kompanijų, jose naudojami patikimi šifravimo algoritmai, neleidžiantys perskaityti telefone saugomų duomenų, neturint dešifravimo rakto. Savo ruožtu tai reiškia, kad kol vartotojas kam nors neatskleis slaptažodžio, kuriuo galima dešifruoti duomenis, tol niekas negalės perskaityti telefono turinio. Apie techninių galimybių dešifruoti duomenis naujose „iOS“ sistemose nebuvimą „Apple“ kompanija yra paskelbusi viešai, taip atsiribodama nuo keblių situacijų, kai į kompaniją kreipdavosi teisėsauga, reikalaudama ištraukti kokio nors įtariamojo „iPhone“ ar „iPad“ įrenginio duomenis.
Štai šioje vietoje politikai ir užčiuopė „aukso gyslą“ - paleisdami kakarynes, kad tokiu būdu „Apple“ ir „Google“ pataikauja nusikaltėliams ir „suriša rankas“ teisėsaugai. Nuo jų ėmė neatsilikti ir teisėsaugos atstovai, postringaudami, kaip šifravimas telefonuose visas teisėsaugos tarnybas nublokš į tamsiuosius amžius. Anot Čikagos polici jos departamento, po tokio „Apple“ sprendimo, „iPhone“ telefonai taps pedofilų pasirinkimu. Savo skiedalams patirštinti buvo pasitelkti iš kažkur ištraukti „faktai“, kad Prancūzijos teroro išpuolių organizatoriai išpuolio organizavimui naudojosi „PlayStation“ kompiuteriuose esančia žinučių programa, šifruojančia pranešimus ir taip sukliudžiusia teisėsaugai laiku išaiškinti teroristus.
Read more: Populistai siekia įteisinti privalomą šifravimo sistemų apėjimą
Nors kiek besidomintiems kompiuter ių saugumu ir šifravimu Bruceo Schneierio pavardė turėtų būtų girdėta. Šis kompiuterinio saugumo specialistas visuomet atvirai rėmė atviruosius standartus ir technologijas, motyvuodamas tuo, jog remiantis slaptumu, patikimo saugumo neįmanoma užtikrinti. Taip yra todėl, kad paslaptys anksčiau ar vėliau išaiškėja ir tuomet saugumas tampa didele spraga. B. Schneieris taip pat nėra didelis gerbėjas technologinių ribojimų, susijusių su autorinėmis teisėmis.
Tai galima matyti iš jo naujausio straipsnio apie vis labiau realybe tampantį daiktų internetą (IoT - „Internet of Things“), kuris, anot B. Schneierio, gali dar labiau apriboti pasirinkimo galimybes vartotojams, nei yra dabar. Taip yra todėl, kad daugelis daiktų interneto gaminių yra ganėtinai uždaros sistemos, kurių vartotojas nekontroliuoja arba valdo ribotai. Vartotojui tik pateikiamas galutinis daikto generuojamas rezultatas ir būtinos valdymo priemonės jam pasiekti.
Read more: Daiktų internetas su DMCA priedais nežada nieko gero
Puslapis 9 iš 43