Pirmas sezonas su akumuliatorine sodo technika
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 4509
Gegužės pabaigoje namo aplinkos tvarkymui įsigijau akumuliatorinės technikos porą - „Bosch Rotak 43 Li Ergoflex“ vejapjovę ir „Bosch ART 30-36 Li“ trimerį. Žolės pjovimo sezonui pasibaigus jau galima parašyti šiokių tokių realiu naudojimu paremtų pastebėjimų apie akumuliatorinę techniką.
Na pirmiausia, tai esu tikrai patenkintas pirkiniais (žmona irgi, nes veją dažniausiai pjaudavo būtent ji), nors ir turiu šiokių tokių priekaištų abiems gaminiams. Tiek vejapjovė, tiek žoliapjovė puikiai atliko savo darbą be jokių trukdžių, jei neskaityti į akmenį sulenkto vejapjovės peilio. Todėl turintiems nedidelius, iki 6-7 a., žolės plotus, tikrai siūlyčiau apsvarstyti akumuliatorinės technikos pirkimą.
O dabar kiek išsamesni pastebėjimai. „Bosch Rotak 43 Li Ergoflex“ tikrai nustebino savo mažu svoriu - kartais atrodo, kad stumdytum kokį žaislinį vėžimėlį. Karštą vasaros dieną tai tikrai didelis privalumas. Veją dažniausiai pjaudavom, nustatę 40mm aukštį. Esant žemesniam, pieva vietomis atrodė „nugremžta“, o aukštesniam - išsimindydavo. Be to, pjaunant vieną, kartais du kartus per savaitę, 40 mm aukštis užtikrina optimalų akumuliatorių panaudojimą. Tuomet komplekte esančių 2 4Ah akumuliatorių kaip tik užtenka nupjauti maždaug 7a. pievos, pasisukiojant aplink pasodintus medelius ir krūmus ar lysves. Patingėjus ir leidus užaugti aukštesnei žolei, kelis kartus teko daryti pertraukėlę ir palaukti, kol vienas iš akumuliatorių įsikraus ir bus galima baigti pjauti likusius 20-30 kv. m. žolės.
Spragų internetas - ruoškitės „netikėtumams“
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 4203
Kompiuterijos, buitinės elektronikos ir kitos, neretai mažiausiai su internetu susijusios, kompanijos mums perša naujo sujungto pasaulio viziją, kai visi mus supantys objektai bus sujungti į vieną tinklą ir galės elgtis, kaip vieningas organizmas. Viskas būtų puiku ir internetu valdomos lemputės, termostatai, šaldytuvai ar net tarpusavyje bendraujantys automobiliai iš tiesų atveria daug naujų ir iki šiol techniškai neįmanomų galimybių, tačiau visi šie įrenginiai turi vieną bendrą problemą apie, kurią jų gamintojai linkę nutylėti. Ta "nedidelė" problema - kompiuterinis daiktų interneto saugumas.
Deja, net ir garsios kompiuterių kompanijos neretai "nusvyla nagus" ir rinkai pateikia nesaugius gaminius, o ką jau kalbėti apie su kompiuterija mažai susijusias kompanijas. Deja, kompanijų vis dar nesugeba įsisąmoninti, jog kompiuterinis saugumas, tai nėra tikslas, tai yra procesas. Neįmanoma sukurti absoliučiai saugaus ir tuo pačiu funkcionalaus gaminio, kainuojančio priimtiną vartotojui pinigų sumą. Dar blogiau, daugelis kompanijų, toks vaizdas, apskritai nusprendė atsisakyti investicijų į savo gaminių kompiuterinį saugumą ir tiesiog pasirinko pataikauti vartotojams, eidamos mažiausios kainos keliu. To pasėkoje turime prie tinklo prijungtus gaminius, kuriais gali naudotis ne vien daiktą įsigijęs asmuo (sąmoningai jo nevadinu savininku, nes vis dažniau pinigai mokami ne už nuosavybę, o tik už teisę naudotis), bet ir pašaliniai, dažniausiai piktų kėslų turintys asmenys. Ir tinkluose daugėjant tokios įrangos, padėtis tik prastės.
Daugelis aišku, pagūžčios pečiais, galvodami: „aš gi eilinis interneto vartotojas, kas čia laušis į mano internetinę kamerą ar šaldytuvą“. Deja, įsilaužėliams būtent ir reikia tokio požiūrio į kompiuterinį saugumą. Įsilaužėliai šiais laikais patys nieko nedaro. Už juos tai daro kompiuterių programos - „botai“, per sekundę "patikrinantys" dešimtis tinklo adresų. Tyrimai rodo, kad vartotojui nesiėmus veiksmų - internetinio įrenginio kontrolė gali būti perimta per 5-30 minučių nuo prijungimo prie išorinio tinklo. O štai tuomet ir prasideda aiškėti gamintojų nutylima tiesa apie „Internet Of Things“ (IoT) sistemas.
Naujas išpuolis prieš saugų šifravimą
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 3533
Prancūzijos ir Vokietijos ministrai pareiškė, sieksiantys Europos Sąjungoje teisiškai įpareigoti šifruotų ryšio paslaugų tiekėjus padėti vyriausybėms stebėti įtariamųjų susirašinėjimą. Tačiau už tokių, regis, kilnių tikslų, slypi didelis pavojus visai likusiai visuomenei daliai. Ministrai arba nesupranta, kaip veikia patikimos šifravimo sistemos, arba, priešingai, supranta ir sąmoningai siekia iš visuomenės atimti galimybę naudotis patikimai šifruotomis ryšio priemonėmis, baugindami visuomenę terorizmo, pedofilijos ir kitais baubais.
Pagrindinė problema yra ta, kad duomenų šifravimas gali būti arba patikimas ir tuomet perduodamus duomenis gali dešifruoti tik jų gavėjas, arba nepatikimas, kai duomenis gali dešifruoti bet kas. Deja, duomenų šifravimas remiasi griežtomis matematikos taisyklėmis, kurios teigia, kad duomenis gali dešifruoti tik turintys duomenų dešifravimo raktą. Savo ruožtu tai reiškia, kad norint įgyvendinti Thomaso de Maiziere'o ir Bernardo Cazeneuve'o siūlomus reikalavimus, ryšio priemonių teikėjai, tokie kaip „WhatsApp“ ar „Telegram“ turės susigeneruoti po papildomą dešifravimo raktą, kiekvienam vartotojui. Savaime suprantama, jog norėdami išvengti milijonų dešifravimo raktų administravimo jie pasirinks dar blogesnį variantą ir sugeneruos pagrindinį dešifravimo raktą, tinkantį dešifruoti visų vartotojų šifruotus duomenis.
Deja, tokių priemonių įgyvendinimas vyriausybėms beveik ar visiškai nepadės pasiekti norimo tikslo - susemti nusikaltėlius. Tuo tarpu likusiai visuomenės daliai kils nemažai naujų grėsmių ir štai kodėl.
„Microsoft“ toliau žengia atvirojo kodo keliu
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 3971
Atrodo, jog su B. Gateso ir S. Ballmerio pasitraukimu, „Microsoft“ pradėjo iš keisti kompanijos strategiją ir aktyviai imtis atvirojo kodo projektų. Ne, atvirojo kodo „Windows“ ar „Microsoft Office“, bent jau artimiausius kelerius metus, mes tikrai neišvysim, tačiau visai neseniai kompanija pagal atvirąją MIT licenciją pateikė .NET ir „Chakra JavaScript“ sistemų išeities tekstus. Tačiau į „Windows 10“ sistemą „Microsoft“ įtraukė galimybę paleisti „Bash“ komandinę aplink ą ar net visą „Ubuntu Linux“ sistemą, tiesiai iš „Windows“, kaip vartotojo lygmens procesą.
Šiandien „Microsoft“ paskelbė, atverianti plačiai ir gan agresyviai reklamuotą savo komandinės eilutės aplinką „PowerShell“, kurią taip pat galima rasti „GitHub“ atvirojo kodo projektų talpykloje. Anot kompanijos atstovų, „PowerShell“ daugelis vartotojų naudojo sistemų administravimui, nutolusiam valdymui ar konfigūravimui, tačiau nemažai daliai nepatiko tai, kad „PowerShell“ yra tik „Windows“ sistemoje. „Microsoft“ nusprendė atsižvelgti į šiuos pageidavimus ir pateikė „PowerShell“ paketus „Apple OS X“ bei „CentOS“ ir „Ubuntu“ sistemoms. Ateityje kompanija planuoja sukurti „PowerShell“ sistemas ir kitoms platformoms.
Tačiau yra nemažai abejojančių gerais „Microsoft“ ketinimais. Pirmiausia tai net ir didžiausiems optimistams turėtų būti akivaizdu, jog tokiu būdu kompanija siekia kuo labiau susieti vartotoju su savo gaminiais. Taip yra todėl, kad pasirinkus kokią nors platformą ir pradėjus ją intensyviai naudoti, pakeisti pasirinktą platformą gali būti labai sunku, mat reikės keisti ne tik platformą, bet ir visas per platformos naudojimo laiką sukurtas sistemas. Be to, nors ir išleidusi gaminius pagal atvirąją MIT licenciją, kompanija nėra paskelbusi, perduodanti viešam naudojimui patentus, susietus su šiomis technologijomis. Kitaip tariant, jei šių atvirųjų technologijų pagrindu kas nors sukurs programinį produktą, potencialiai keliantį komercinę grėsmę „Microsoft“ pajamų šaltiniams, kompanija gali pateikti patentinius ieškinius ir taip sužlugdyti konkurentą. Būtent tokiu būdu šantažuodama patentais, „Microsoft“ privertė visus didžiuosius „Android“ telefonų gamintojus mokėti licencinius mokesčius. Pajamos iš kurių, net ir geriausiais „Windows Mobile“ laikais kelis kartus viršijo pajamas, gaunamas parduodant savo mobiliąją operacinę sistemą.
Namo plaučiai su įgimtu nepakankamumu
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 10812
Nors statomas namas nebuvo projektuotas, kaip energetiškai efektyvus ir į A ar aukštesnę klasę nesitaikiau, tačiau šviežio oro poreikis man nėra svetimas. Bute jau pakako žaidimų su drėgmės surinktuvu, kur jis sėkmingai per žiemos vakarą kartais iki 4l vandens išgręždavo.
Taigi jau pirminiuose statybų etapuose buvo numatyta montuoti vėdinimo sistemą ir suinvestuota daugiau nei 8000 Lt į ortakių išvedžiojimą. Kadangi lubų aukščio pas mane gavosi ne per daugiausiai, tai atstumas tarp lubų ir perdangos buvo ribotas ir vėdinimui buvo pasirinkti 75mm plastikiniai ortakiai. Nors skersmuo nedidelis, tačiau tokie ortakiai išvedžiojami, kaip vientisas vamzdis ir posūkiams nereikia naudoti alkūnių, kurios sukelia didelį pasipriešinimą oro srautui. Visa ortakių sistema išvedžiota į namą iš dviejų kolektorių dėžių - oro padavimo ir ištraukimo. Nuo dėžių iki rekuperatoriaus eina berods 180 mm vamzdis, nuotraukos nebeturiu, o viskas seniai palaidota po vata, plėvelėmis ir gipsu. Į lauką išeina 200mm ortakiai, kurie yra maždaug metro atstumu yra apsaugoti nuo vėjo gūsių ir plunksnuotų smalsuolių automatiškai užsidarančiomis sklendėmis (tai bus svarbu).
Visa ši vamzdžių raizgalynė buvo numatyta naudoti su „Renovent Excelent 300“ rekuperatoriumi. Taigi prabėgo daugiau nei metai nuo pirminių planų ir pagaliau atėjo laikas įrengti pačius namo plaučius. Kaip jau įprasta su statybomis, su laiku planai ir norai ima keistis ir kažkas patraukė už liežuvio galo vėl pradėti diskusijas apie namo automatiką. Taip žodis po žodžio buvo prieita iki to, kad vietoje „Rennovent Excelent 300“, buvo įsigytas „Wolf CWL 300 Excellent“ - analogas „Renovent Excellent 300 Plus“. Gaminiai skiriasi tik logotipais, keletu valdymo meniu punktų ir kaina. Vokiškas „Wolf“ pasirodė pigesnis už olandišką „Renovent“.
Pjaunam grybą... eee, t.y. žolę
- Informacija
- Parašė Elvinas
- Skaitytojų: 6980
Statybos pasiekė tą etapą, kai reikia pradėti rūpintis aplinka. Vienas iš aplinkos elementų - veja, kurios ne itin pavyksta priversti želti taip, kaip priklauso. Pasėjom, patręšėm, laistėme ir tebelaistome, tačiau vietoje tankios vejos, sklype veši balandos, kiečiai, usnys, svėrės ir dar bala žino kas. Žolės galima įžiūrėti tik kur ne kur. Nepaisant to, atėjo laikas apgenėti tą piktžolėmis apaugusį smėlio lauką, nes kitaip galutinai suvešėjus piktžolėms, normali žolė apskritai nebeišdygs.
Taigi atėjo laikas išsirinkti ir įsigyti vejapjovę. Kadangi vejo s pas mane susidaro kokie 7 ar net daugiau arų, į elektros tinklą jungiama elektrinė vejapjovė atkrito iš kart. Patirtis uošvių ir senelių soduose puikiai primena, jad daugiau nei 30m ilgio laido tampymas iš paskos tikrai nepalengvina vejos pjovimo. Ypač, kai lauke +30C ar daugiau. Mechaninių treniruoklių, vadinamų vejapjovėmis net nemėginau svarstyti.
Tokiu būdu pasirinkimas automatiškai susiaurėjo iki akumuliatorinių ir benzininių modelių. Po neilgo svarstymo buvo atmestas ir benzininis variantas. Priežastys kelios. Pirmiausia visiškai nesinorėjo uostyti išmetamųjų dujų, pjaunant žolę - prieš sėjant veją, teko ją apdoroti benzininiu kultyvatoriumi ir tai visai nepatiko. Kitas benzininių vejapjovių trūkumas - didelis svoris. Sklypo kėlimui atvežtos žemės pasirodė esančios labai smėlingos ir kai kuriose vietose jausmas, tarsi eitum kopomis. Tose vietose, o būtent ten daugiausia ir pridygo visokio šlamšto, sunki vejapjovė tiesiog paskęstų ir užstrigtų. O kur dar variklio priežiūra, kuro poreikis.
Puslapis 8 iš 43