Gegužės pabaigoje namo aplinkos tvarkymui įsigijau akumuliatorinės technikos porą - „Bosch Rotak 43 Li Ergoflex“ vejapjovę ir „Bosch ART 30-36 Li“ trimerį. Žolės pjovimo sezonui pasibaigus jau galima parašyti šiokių tokių realiu naudojimu paremtų pastebėjimų apie akumuliatorinę techniką.
Na pirmiausia, tai esu tikrai patenkintas pirkiniais (žmona irgi, nes veją dažniausiai pjaudavo būtent ji), nors ir turiu šiokių tokių priekaištų abiems gaminiams. Tiek vejapjovė, tiek žoliapjovė puikiai atliko savo darbą be jokių trukdžių, jei neskaityti į akmenį sulenkto vejapjovės peilio. Todėl turintiems nedidelius, iki 6-7 a., žolės plotus, tikrai siūlyčiau apsvarstyti akumuliatorinės technikos pirkimą.
O dabar kiek išsamesni pastebėjimai. „Bosch Rotak 43 Li Ergoflex“ tikrai nustebino savo mažu svoriu - kartais atrodo, kad stumdytum kokį žaislinį vėžimėlį. Karštą vasaros dieną tai tikrai didelis privalumas. Veją dažniausiai pjaudavom, nustatę 40mm aukštį. Esant žemesniam, pieva vietomis atrodė „nugremžta“, o aukštesniam - išsimindydavo. Be to, pjaunant vieną, kartais du kartus per savaitę, 40 mm aukštis užtikrina optimalų akumuliatorių panaudojimą. Tuomet komplekte esančių 2 4Ah akumuliatorių kaip tik užtenka nupjauti maždaug 7a. pievos, pasisukiojant aplink pasodintus medelius ir krūmus ar lysves. Patingėjus ir leidus užaugti aukštesnei žolei, kelis kartus teko daryti pertraukėlę ir palaukti, kol vienas iš akumuliatorių įsikraus ir bus galima baigti pjauti likusius 20-30 kv. m. žolės.
O šiaip stumdyti vejapjovę yra vienas malonumas - rankenos tikrai ir tinkamame aukštyje. Kita vertus aukštis nėra reguliuojamas, taigi gerokai aukštesniems ar žemesniems, nei 1,85m gali ir nebūti taip patogu. Šioje vietoje, kiek pamenu, „EGO“ vejapjovė turėtų privalumą prieš „Bosh“, nes jos rankenų aukštį galima reguliuoti.
Tačiau tas vejapjovės lengvumas akivaizdžiai atsiliepė konstrukcijos tvirtumui. Nors vejapjovė ir nepradėjo byrėti į gabalus, tačiau ratukai ir rankenos kliba gerokai daugiau, nei to norėtųsi kelis mėnesius pradirbusiam gaminiui. Ranka smarkiau suktelėjus ratuką, šis sutarška ir pradėjęs drebėt sustoja - 500€ kainuojančiam gaminiui „Bosch“ pašykštėjo įdėti normalius guolius į ratukus. Kitas priekaištas susijęs su gaminio konstrukcija - tiek žolės pjovimo dekoje, tiek galinėje išmetimo angoje yra apstu skylių, kur pjaunant prilenda žolės. Žinoma, tai ne benzininis modelis ir susiurbti žolės likučiai svilti pradėt neturėtų, tačiau prikibę prie variklio, jie taip pat nepadės jo ir aušinti. Kodėl aušinimo oro įsiurbimo nebuvo galima padaryti virš dekos - man lieka mistika. Nes dabar tuos žolės likusius tenka tiesiogine to žodžio prasme išpurtyti, visaip vartant vejapjovę. Prie galinės žolės išmetimo žiočių taip pat apstu visokių „užkaborių“, kurie sėkmingai prisipildo sunkiai iššveičiamos tamsžalės masės. Neturėjau daug patirties su kitomis vejapjovėmis, tačiau uošvių pigi kiniška laidinė elektrinė vejapjovė tokių „pakampių“ turėjo gerokai mažiau.
„Bosch“ reklamuojamos žolės „šukos“ veikia neblogai ir tikrai padeda atlenkti prie sienos ar borto augančią žolę bei ją nupjauti, tačiau gražiam užbaigimui vis vien reikia padėti vejapjovę į šalį ir imti trimerį.
Kalbant apie pastarąjį, jam turėčiau tik vieną rimtą priekaištą - „Bosch“ kažkodėl nusprendė, kad trimeriui nereikia diržo ir numatė tik kilpą diržui pritvirtint. Taigi diržą teko improvizuoti pačiam, nusipirkus porą metrų nailoninės juostos ir susiradus stalčiuose besimėčiusią kuprinės diržo sagtį. Trimerio variklis be vargo susidoroja su žolėmis 3-5m pločio maždaug 3 a. "buferinėje" zonoje anapus mano sklypo ribos. Tačiau lįsti giliau į brūzgynus su 1.6mm valą sukančiu įrenginiu yra praktiškai beprasmiška - sumedėjusios žolės geriausiu atveju tik taršo valą, blogiausiu užsisuka ant trimerio. Pati zona buvo suformuota laiko patikrinto metalinio, o paskui ir cheminio dalgio pagalba. :) Neapsileidžiant ir pjaunant žolę maždaug kartą per porą savaičių neretai pakakdavo ir vieno akumuliatoriaus - priklausomai kaip greitai augo žolė kaimynų sklype.
„ART 30-36 Li“ variklis yra trimerio apačioje, todėl greitų mostų su juo nepadarysi - įsiskaudės nugara. Tačiau tokia konstrukcija yra labiau subalansuota ir išvengiama ilgos mechaninės jungties, kuri linkusi susidėvėti per kelis metus, kaip nutiko uošvio „Stiga“ trimeriui.
Kitas priekaištas yra analogiškas vejapjovei - valą saugančio gaubto apačioje yra aušinimo skylės, per kurias variklis prisiurbia žolių likučių. Be to ten pakanka visokių griovelių, apsunkinančių įrenginio valymą. Vėlgi, kodėl apsauginis lankelis, ribojantis pjovimo atstumą, buvo įkištas po gaubtu, o ne ant jo - man sunku suprasti. Toks vaizdas, kad įrenginį kūrė ne inžinieriai, o dizaineriai, kurių pagrindinis tikslas buvo gražus ir lygus gaubto viršus, o tai, kad vartotojas paskui gaiš laiką krapštydamas žoles, tai niekam neįdomu.
Patys akumuliatoriai veikia puikiai, tiesa įkrovimo laikas ganėtinai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Karštomis vasaros dienomis pilnam akumuliatoriaus įkrovimui reikėjo gerų 3-4 val. tuo tarpu rudenį atvėsus orams jis buvo įkraunamas per porą valandų.