Vieno garsiausių vaidmenų žaidimų sistemos kūrėjai nusprendė žengti drąsų ir, sakyčiau, precedento neturintį žingsnį - pakeisti „Dungeons and Dragons“ stalo žaidimų sistemos licenciją į laisvąją „Creative Commons“. „Wizards of The Coast“ atstovai pripažino išridenę "1", išleisdami „Dungeons and Dragons“ stalo žaidimų licenciją „OGL 1.0a“ arba kitaip tariant susimovę pagal pilną programą. Dabar jau atšaukta „Open Gaming Licence 1.0a“ (OGL 1.0a) numatė keletą punktus, reikalavusius pateikti ataskaitas „Wizards of The Coast“, jei sukurtas stalo žaidimas uždirbtų daugiau, nei 50000 JAV dolerių, o uždirbus daugiau, nei 750000$, žaidimo autorius turėtų susimokėti 25% proc. autorinius mokesčius. Taip tarp licencijos sąlygų buvo punktai, leidę „Wizards of The Coast“ išleisti DnD sistemą naudojantį žaidimą, potencialiai neminint autorystės ar nemokant autorinių mokesčių žaidimo kūrėjui.
Stalo žaidimų bendruomenėje kilus triukšmui, „Wizards of The Coast“ atsižvelgė į dešimčių tūkstančių žaidimų fanatų ir kūrėjų peticijas ir atšaukė prieštaringą OGL 1.0a licenciją ir pakeis ją žaidimų autoriams draugiškesne „OGL 1.2“. Tačiau, kaip nurodoma „Wizards of The Coast“ naujienoje, visas stalo žaidimų bazinis turinys nuo šiol bus pasiekiamas pagal bendruomeninę „Creative Commons“ licenciją. Žaidimų kūrėjai kviečiami palikti savo atsiliepimus apie OGL 1.2 licencijos juodraštį, į kuriuos „Wizards of The Coast“ žada atsižvelgti paskelbdami galutinę „OGL 1.2“ licencijos versiją.
Toks žingsnis yra labai netikėtas žaidimų rinkoje, kur turinio autoriai uoliai saugo savo teritoriją.
Šių metų ankstyvą pavasarį nusprendžiau pabandyti alternatyvų būdą keliauti į darbą - minti pedalus. Sprendimas buvo priimtas spontaniškai - pasėdėjus sekmadienį (berods) vakare su kaimynais ir tarp visų kitų temų prie stalo, pablevyzgojus apie dviračius. O pirmadienio ryte, apėjau automobilį, išsitraukiau dviratį ir užsimetęs kuprinę, numyniau darbo link. Apie 7 ryto kovo mėnesį dar dar kaip reikiant šaltoka ir darbe prireikė atsigauti geros valandos, nes nu kam tas buržujų išmislas - termodrabužiai... "Weearin' jeans and leather, not cracker jack clothes"... :D Na, kitą dieną jau buvau kiek protingesnis.
Pripažinsiu pirmosiomis dienomis buvo sunkoka ir po tų 10km, prireikdavo pasikeisti apatinius marškinėlius. Bet po savaitės kitos organizmas apsiprato ir išlaikyti ramų vidutinį 16-17 km/h greitį nebekilo jokių sunkumų, o į darbą atvykdavau tik gerokai sušilęs, jei neskaityti dviračio šalmu pridengtos makaulės. Taip nuo balandžio mėnesio, kai pradėjau naudoti „Strava“, nes ankstesnė „Amazfit GTS 2E“ sinchronizavimo programa telefone nusinešė statistiką drauge su laikrodžio reset'u, susikaupė 112 kelionių dviračiu, kurios sudarė daugiau nei 1000km. Prie to kažkiek prisidėjo ir mano iniciatyva mano pradėta kelionės į darbą alternatyvia transporto priemone skatino iniciatyva #CentricMoves :) . Bet per keletą mėnesių jau tapo įprasta, kad automobilis lieka garaže, o į darbą minu pats ir taip prisidedu tiek prie savo, tiek prie planetos gerovės. :)
Reziumuojant šių metų rezultatus - galiu pasakyti, kad važiuoti į darbą ne automobiliu, o dviračiu ne tik įmanoma, bet ir visai patogu. Tam nebūtina turėti brangaus dviračio ar kažkokių ypatingų fizinių gebėjimų, kurie mano atveju yra gerokai žemiau plintu... ėėhm... statistinio vidurkio. Taip pat, priešingai, nei daugelis mano - dviratis nėra vien tik vasaros transporto priemonė. Netgi priešingai - minti vėsiais pavasario ir rudens rytais buvo kur kas maloniau, nei karštais vasaros vakarais. :) Tačiau, kaip visuomet, yra keletas "bet", kurie daugiau ar mažiau gadiną šios geros alternatyvos automobiliui naudojimą. Taigi apie viską iš eilės.
Dauguma tikrai gerai žino Arturo Konano Doilio sukurtą istoriją apie Didžiosios Britanijos genialaus detektyvo Šerloko Holmso nuotykius, narpliojant sudėtingiausius nusikaltimus. Tarp kitų apsakymų serijos herojų galima sutikti ir mirtiną Holmso priešą - genialų nusikaltėlį, daktarą Moriartį.
Tačiau kas, jei viskas buvo kiek kitaip ir visiems gerai žinoma Šerloko Holmso istorija tėra tik fasadas plačiosioms masėms, po kuriuo slepiasi kur kas paslaptingesnės istorijos. Kas, jei būtent Moriartis ir sukūrė genialų detektyvą Šerloką, kuris, pats to nežinodamas, dirbo pagal precizišką piktojo genijaus planą? Romanų skaityti neteko - mačiau tik TSRS ir Vakarų TV bei kino studijų ekranizacijas, tačiau jose nebuvo labai akcentuojama, kodėl Moriartis darė nusikaltimus. Šio anime autoriai nusprendė pažvelgti į Šerloko istoriją iš Moriarčio pusės ir pateikti savą įvykių versiją, kuri suintrigavo jau nuo pirmųjų serijų.
Nauji metai, nauji grėbliai. Skamba keistai, tačiau taip yra - dalis „WD Red“ diskų, kuriuos „Western Digital“ reklamuoja, kaip skirtus namų tinklo duomenų saugykloms (NAS) yra tam VISIŠKAI NETINKAMI. Jie yra iš principo nesuderinami su kai kuriomis failinėmis sistemomis ir/arba RAID masyvais. Diskai veiks, tačiau darbo sparta bus apgailėtina, kartais dešimtis kartų lėtesnė, nei kitų, atrodytų prastesnių charakteristikų diskų.
Jei trumpai, tai EFAX modelio 2-6 TB talpos „WD Red“ diskuose naudojama SMR (Shingled Magnetic Recording) technologija yra iš principo nesuderinama su dideliu skaičiumi atsitiktinių rašymo operacijų, kurios turi papildyti takelį. O kaip tik taip ir nutinka RAID masyvuose ar kai kuriose failinėse sistemose, dažnai naudojamose NAS įrenginiuose. Taip yra todėl, kad SMR technologijoje duomenų takelis turi būti perrašomas visas, jei greta jo esantis takelis turi duomenų. Taip yra todėl, kad disko magnetiniai duomenų takeliai yra surašomi labai tankiai ir beveik persidengia. Pagal duomenų rašymo algoritmą šie diskai primena elekroninius „Flash“ diskus, kur taip pat rašoma į laisvas atmintinės ląsteles, o išnaudojus laisvus blokus, imama trinti seniau „ištrinta“ informacija ir formuojami naujos laisvos atminties ląstelės. Kodėl „Western Digial“ nusprendė naudoti potencialiai lėtesnę technologiją? Atsakymas paprastas: į diską galima surašyti daugiau informacijos ir diskinį kaupiklį pagaminti pigiau.
Vienaakiams draugams padėjus, peržiūrėjau Fondą... Arrrrr, johoho ir butelis romo... Taip, kartais jo norėjosi. Nes tai buvo vienas laukiamiausių serialų šiais metais.
Serialas tikrai atrodo gerai - Apple pasistengė nusamdyti gerus vizualiųjų efektų specialistus, kurie sugebėjo perteikti dešimtis tūkstančių metų gyvuojančios žmonijos civilizacijos pasiekimus. Technologijos atrodo įtikinamai, nes nors ir suteikia dabar neįmanomas galimybes, tačiau jos taip pat turi ir savo trūkumų. Tarkime erdvinio šuolio pašaliniai efektai gali sujaukti žmonių sąmonę, jei asmuo nebus gilioje anabiozės būsenoje. Pačios technologijos reikalauja išteklių, kurie yra riboti, todėl ne viskas yra visiems prieinama. Galaktinė imperija yra kiek arčiau realybės, nei idealistinė Planetų federacijos komunizmo vizija Žvaigždžių kelyje.
Serialo scenarijus irgi visai nieko. Klonuojami besikeičiantys imperatoriai, bandantys išlaikyti imperijos „status quo“ visai neblogai perteikia sustabarėjusią imperijos visuomenę, nors romane apie Kleonų dinastiją užsimenama vos keliose pastraipose. Serialui galima atleisti net ir tai, kad su šiuolaikiniais lyčių ir rasių lygybės marazmais, pirmieji (apie tai kiek vėliau) pagrindiniai herojai staiga pakeitė lytis ir tapo negrėmis. Tiesa sakant net keista, kas seriale nepavyko pastebėti vaivorykštinėmis vėliavomis mosuojančiųjų. Tačiau net jei Luisas Pirenis, Samuelis Hardinas ar net ir pats Haris Seldonas arba jų moteriškosios versijos seriale būtų turėjusios potraukį tai pačiai lyčiai, tai nebūtų didžiausia serialo blogybė.
Rūpintis savo duomenų saugumu reikia nuolat ir reikia tai daryti patiems. Atsarginės kopijos turi būti daromos nuolat ar bent jau kai pagalvoji, kad gal reikėtų jas padaryti. :) Tačiau pačios sistemos apsaugojimui nuo netikėto disko gedimo rekomenduojama daryti veidrodinį ar aukštesnio lygio RAID masyvą. Ir, kaip parodė praktika - pageidautina viename diske neturėti keleto masyvų.
Bet, pasirodo yra niuansų, todėl turėdami RAID1 veidrodinį masyvą - dar negalite būti tikri, kad nusprogus vienam iš diskų, jūsų sistema liks veiksni. Jau nė nekalbant apie duomenų teisingumą. Todėl - rezervinės kopijos ir dar kartą rezervinės kopijos. Net ir sisteminiams diskams, kur saugoma sistema ir jos konfigūracija. Nes pačią sistemą įdiegti galima greitai, tačiau prie visų reikiamų programų diegimo ir konfigūravimo kartais galima praleisti ir ne vieną dieną. Blogiau, kai apie tokius niuansus išsiaiškini sugedus būtent rezervines kopijas saugančio serverio diskui. :)
Taigi apie viską iš eilės.
Read more: Veidrodinis diskų masyvas negarantuoja sistemos darbo
Puslapis 2 iš 43