„Linux“ sistemos populiarinimu užsiimanti „Linux Foundation“ organizacija paskelbė, baigusi kurti „A world without Linux“ (Pasaulis be “Linux“) trumpų animacinių filmukų seriją. Šiose trumpose istorijose organizacija su jumoru perteikė įvairias „Linux“ taikymo sritis, nuo paieškos internete iki kino pramonės ar kosmini ų tyrinėjimų ir kaip jos galėtų atrodyti, jei vienam Helsinkio universiteto studentui nebūtų įgrisusi MINIX sistemos licensija, leidžianti ją naudoti tik mokymosi tikslais. 1991 metais tūlas Linusas Torvaldsas Linux sukūrimas savo operacinės sistemos branduolį, kalbėdamas apie jį, kaip asmeninį hobį, kuris nebus dideliu ir profesionaliu projektu, kaip GNU (just a hobby, won't be big and professional like gnu).
Kas iš nedidelio asmeninio projekto gavosi - visi puikiai žinome. Daugelis mūsų šiuo metu naudojasi „Linux“ sistemomis, patys apie tai nė nesusimąstydami. Nepaisant nedidelio populiarumo asmeniniuose kompiuteriuose (šioje rinkoje „Linux“ dalis svyruoja apie 1-2 proc.), kitose rinkose „Linux“ užima apčiuopiamą dalį, o neretai užima netgi dominuojančią ar net monopolistinę poziciją.
Prie tokio išplitimo labai prisidėjo tai, kad Linusas savo operacinę sistemą išleido, pasitelkdamas laisvąją „GNU General Public Licence“ (GPL) licenciją, užtikrinančią „Linux“ vartotojų teises į šią sistemą. Jei trumpai ir nesigilinant į teisinius niuansus, GNU GPL licencija reikalauja, kad visi tiesiogiai su „Linux“ branduoliu susieti sistemos patobulinimai būtų pateikiami viešai ir laisvai, jei galutinis gaminys yra platinamas viešai, o nėra skirtas asmeniniam naudojimui. Tokiu būdu yra Linusas užsitikrino, kad visi kieno nors sukurti patobulinimai garantuotai sugrįžtų atgal į „Linux“ ir nebūtų galima nusavinti kitų autorių darbų. Dėl šios priežasties tarp uždaro kodo gaminius kuriančių komercinių kompanijų yra populiaresnės MIT ir BSD licencijos, neturinčios tokių griežtų reikalavimų. Tačiau toks perdėtas MIT ir BSD licencijų laisvumas turi ir neigiamą pusę - MIT ar BSD kodą panaudojančios komercinės kompanijos nėra suinteresuotos sugrąžinti savo įdirbį visuomenei, nebent tai yra tiesiogiai naudinga pačiai kompanijai. Pavyzdžiui, „Apple“ „Darwin“ operacinė sistema, kuri yra „OS X“ ir „iOS“ pagrindas. Nesigilinant į OS karus ir diskusijas kas geresnis, faktas yra tas, kad nors yra nemažai kompanijų naudojančių kitų BSD sistemų įdirbį, BSD operacinių sistemų šeima tobulėja lėčiau, nei „Linux“, nes kompanijos nėra teisiškai įpareigotos sugrąžinti savo patobulinimų.
Turbūt ne vienam teko susidurti su situacija, kai savo antrašte sudom inęs straipsnis pasirodo esąs visiškas niekalas. Neretai straipsnio turinys netgi neatitinka antraštės. Belieka tik nuryti kartėlį, užkibus ant žurnaliūgos kabliuko ir pakėlus straipsnio ir portalo skaitomumo statistiką. Geriausiu atveju galima išlieti savo kartėlį straipsnio komentaruose ir ... jus suerzinusiam straipsniui uždirbti dar keletą papildomų skaitomumo taškų.
Taigi, džiugi žinia. Nuo šiol yra galimybė ne tik atfiltruoti straipsnius su bukomis antraštėmis, bet ir atsikirsti, pasiūlant alternatyvią antraštę, labiau atitinkančią straipsnio turinį. Viskas, ką jums reikia padaryti, tai apsilankyti http://siulykantraste.lt/ svetainėje ir įsidiegti „Chrome“ arba „Firefox“ naršyklės įskiepį, leidžiantį pasiūlyti, jūsų manymu, geresnę straipsnio antraštę arba matyti kitų pasiūlytas antraštes.
Įskiepis veikia populiariausiuose Lietuvos naujienų portaluose: Delfi.lt, LRytas.lt, 15min.lt ir Technologijos.lt. Taip pat yra numatyta ir integracija su „Facebook“, kaip suprantu leidžianti paviešinti savo antraštę - dar nebandžiau tuo pasinaudoti. Originalias antraštes galima apskritai išjungti arba rodyti nubrauktas.
Diskusiją apie projektą ir planus ateičiai galima rasti uzdarbis.lt portale. Paranojikams, nenorintiems atskleisti, ką skaitote, šio įskiepio, savaime suprantama, nesiūlau.
Šiandien į rinką turėtų iššokti nauja „openSUSE“ versija - „openSUSE Leap 42.1“. Nuo paskutinės „openSUSE“ versijos praėjo metai ir per tą laiką SUSE autoriai smarkiai pakeitė tai, kaip bus kuriama, prižiūrima ir plainama „openSUSE“ sistema.
„openSUSE Leap“ naudos tą patį sistemos branduolį, kaip ir komercinė „SUSE Linux Enterprise“, todėl norintys stabilios darbinės sistemos, galės nesibaimindami rinktis „openSUSE Leap“. Siekdami pabrėžti pokyčius sistemoje, autoriai taip pat iš esmės pakeitė „openSUSE“ versijavimą ir pirmoji „Leap“ versija bus - 42.1. Autoriai nė nemėgina slėpti, jog skaičiai „4“ ir „2“ buvo pasirinkti atsitiktiniai, tai užuomina į atsakymą į klausimą apie gyvenimo prasmę pasaulį ir viską apskritai ir kultinio fantastinio romano „Kelionės autostopu po galaktiką vadovas.
O jei kalbant rimtai, tai naujoje „openSUSE Leap“ sistemoje bus galima rasti naujas „KDE 5“, „GNOME 3.16“, „LibreOffice 5“ paketų versijas. Nebuvo pamirštas ir operacinės sistemos branduolys, kuris buvo atnaujintas iki 4.1 versijos. O norintiems pačių naujausių programinės įrangos paketų , galima pasiūlyti nuolat atnaujinamą „openSUSE Tumbleweed“ versiją.
Nors openSUSE nesinaudoju jau daugiau, nei 5 metai, tačiau asmeninė patirtis su šia sistema buvo tikrai nebloga, ypač žiūrint pradedančiojo vartotojo pozici jų. To meto „Ubuntu“ dar buvo gan „žalia“. Tiesa, vienas dalykas man visgi užkliuvo ir galiausiai tapo priežastimi, kodėl „openSUSE“ neprigijo mano kompiuteryje.
Šia priežastimi tapo išskirtinė „openSUSE“ konfigūravimo priemonė - „YaST“. Kiekvieną kartą paleidžiant, ji keletą minučių generuodavo /etc konfigūraciją iš vidinių konfigūracijos failų, saugomų kažkur /var. Tai ne tik trukdavo ilgiau, nei deretų. Toks automatinis sistemos konfigūracijos generavimas sukeldavo keblumų, kai prireikdavo taisyti /etc katalogo konfigūracijos failus tiesiogiai, nes reikiamų nuostatų „YaST“ nebuvo numatyta. Po kiekvieno „YaST“ paleidimo, konfigūraciją tekdavo surašyt iš naujo, nes „YaST“ nesugebėdavo nusiskaityti aktyvios konfigūracijos ir ją sujungti su vidine konfigūracijos duomenų baze. Tikėtina, jog per pastaruosius metus tokios problemos jau buvo išspręstos ir nesusipratimų turėtų kilti mažiau. Vis dar ieškantiems jiems tinkamos „Linux“ sistemos, tikrai rekomenduoju išbandyti „openSUSE“. Mano pasirinkimas jau keletą metų iš eilės apsistojo ties „Ubuntu“ pagrindu sukurtomis sistemomis.
Kiberpankas ir virtuali realybė tai temos, kurios mane sudomina savaime. Be to, pavadini mą „.hack“ buvau girdėję ir anksčiau, taigi užėjus „multikų“ badui ir po akimis vėl pakliuvus šiam pavadinimui - daug nedvejojau. Susisiurbęs visas TV serijas ir OVA's, paskyriau porą savaičių ir prisimindamas senus laikus, vakarais susistūmiau animaciją padidintomis dozėmis, t.y. po 8-10 serijų per vakarą.
Trys TV serialai ir keletas OVA'ų paliko dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės kiek užkliuvo gan primityvokas žmogaus sąmonės ir kompiuterio sąsajos perteikimas „.hack“ pasaulyje. Žmogaus sąmonės perkėlimas į virtualią erdvę, tiesiog pasitelkus paprastą virtualios realybės šalmą neskamba įtikinamai. Dar daugiau prieštaravimų sukelia kažin kokiu būdu išlaikomas ryšys tarp ligoninėje komos būsenoje gulinčio kūno ir virtualioje erdvėje likusio personažo. 
S. Lukjanenko „Atspindžių labirinte“ tiltu į virtualią erdvę tapo psichodelinį spalvų ir garsų kratinį generavusi „Deep“ programa. S. Lukjanenko sukurtame pasaulyje, programos generuojami vaizdai, turėjo netikėtą aplinkos suvokimo poveikį žmogaus samonei ir pasižiūrėjęs trumpą „demo“ programą, žmogus virtualią realybę ima priimti, kaip tikrovę. Šį pavasarį žiūrėto „Sword Art Online“ autoriai taip pat įdėjo daugiau pastangų - šiame anime virtuali realybė pasiekiama specialiu nauroninę sąsają turinčiu virtualios ralybės šalmu. „Sword Art Online“ žaidimo kibererdvėje įstrigę žaidėjai, realiame pasaulyje likdavo devėti „NervGear“ šalmą. Tačiau nors už pasaulio sandarą „.hack“ autoriams galima dėti rieboką minusą, pati istorija žiūrėjosi visai smagiai.
Praėjo daugiau, nei du mėnesiai nuo tada, kai Padebesių šalies inžinierių kūrinys pasiekė Lietuvą. Pripažinsiu, pradžioje buvau ganėtinai skeptiškas ir galvojau, kaip čia reikės parduoti tą telefoną, jei jis man nepritaps. Dabar taip jau nebegalvoju.
Jei trumpai, tai esu patenkintas savo pirkiniu. Sakyčiau galima drasiai duoti 8, o gal net ir visus 9 balus iš 10 galimų, ypač įvertinus telefono kainą. Ir kai jau prireiks keisti telefoną, o nepanašu, kad tai bus greitai, tai kitas gaminys greičiausiai vėl bus koks nors kiniškos kūrybos pavyzdys.
Read more: Trečias mėnuo su kinišku telefonu - skrydis normalus
Apie šildymo sistemos pasirinkimą jau buvau užsiminęs statybos memuarų apie sienas ir stogą dalyje. Dabar šiuos nuotykius prisiminsiu kiek detaliau. Taigi pirmiausia reikėjo apsispręsti kaip ir kuo šildysiu savo naujuosius namus.
Dujinis šildymas atkrito natūraliai - mūsų gatvėje nėra dujų įvado. Kai pirmieji gyventojai norėjo dujų, tai Lietuvos Dujos arogantiškai pateikė sąskaitą su daug nulių po reikšminio skaičiaus. Atseit jums reikia, jūs ir mokėkite. Kaimynai spjovė ir pasirinko kietą kurą. Pernai metais jau pačios Lietuvos Dujos visiems už durų kaišiojo savo pasiūlymus, kur už vos, berods, 3,5 tūkst. litų plius vamzdyno vedimas iki namo po maždaug 100 Lt už metrą, siūlė dujofikuotis. Visi, įskaitant ir mane, pagūžčiojo pečiais ir padėjo tuos laiškus į vietą - prakuroms. :D
Skysto kuro katilinė, tuo metu naftos kainoms mušant rekordus, buvo atmesta be didesnių svarstymų. Taigi liko kietas kuras, įvairaus tipo šilumos siurbliai (oras-oras, žemė-oras) ir saulės energetika bei įvairios šių šildymo sistemų kombinacijos. Jei apibūdinti savo pasirinkimą trumpai, tai reikėjo greitai, gerai ir su minimaliomis pirminėmis išlaidomis. Šiuos reikalavimus atitiko tik kieto kuro katilinė, naudojanti malkas.
O jei išsamiau, tai šildytis tik Saulės energija Lietuvoje nėra realu. Kad ir kaip to norėtūsi, tačiau pakankami nemokamos šilumos kiekiai yra prieinami tik gana ribotą laiko tarpą per metus ir kaip tik tuo metu, kai tos šilumos mažiausiai reikia, nekalbant jau apie tai, kad naktį Saulė nešviečia.
Read more: Nusipirkom bė^H^H namą arba „kaip informatikas namą statė - 3“: šildomės
Puslapis 10 iš 43