Taigi, o dabar reziume.

Visa knygų išlaisvinimo procedūra truko maždaug 1,5 valandos, o atmetus informacijos paieška internete, tikintis rasti „Linux“ suderinamą sprendimą, maždaug 15 minučių. Po ketvirčio valandos apsaugos nuo kopijavimo, kuri turėtų neleisti atverti knygų kituose įrenginiuose, kurių vartotojas neregistravo „Adobe“ kompanijos programoje, neliko nė kvapo. Dabar savo knygas galiu skaityti kada panorėjęs, kokiu panorėjęs įrenginiu ir nesukti galvos, jog galiu netekti savo knygų, jei man kada prireiks perinstaliuoti OS (žinoma, rezervinę kopiją reikia pasidaryti).

Taigi, nuo piratavimo apsaugančios apsaugos išlaikė 15 minučių ir joms įveikti prireikė viešai pateikiamų tekstinių „Python“ pusprogramių. Todėl norinčių piratauti tokios apsaugos nesulaikys niekaip. Pakaks vienos dešifruotos knygos kopijos ir jos galės pasklisti internete ir būti platinamos p2p tinklais. Ir tai, beje, jau padaryta su mano įsigytomis R. Drakšo knygomis!

O dabar pažvelkime iš kitos pusės. Ką gauna vartotojas, nusipirkęs knygą DRM formatu? Mažiausiai 15 minučių knisimosi su įvairiomis programomis ir registracijomis, ko pasėkoje gali atsisiųsti knygą į savo kompiuterį ir pamatyti jos turinį kompiuterio ekrane. Toliau jam dar reikėtų išspręsti papildomą galvosūkį, kaip tą knygą perkelti į elektroninę skaityklę, nes ir pastarąją tektų registruoti. O nusprendus perinstaliuoti sistemą, tektų pasukti galvą, kaip išsisaugoti knygas ir paskui atkūrinėti jų skaitymo teises. Kaip manote kiek skaitytojų persigalvotų dėl popierinės knygos pirkimo, jei nusipirktą knygą reikėtų užregistruoti pas leidėją (t.y. važiuoti į kitą miestą) ir perregistruoti knygą, nusprendus pakeisti knygų spintą ar akinius. ;)

Viso to būtų galima išvengti, jei knygynas pardavęs leidinį pateiktų tiesiog vartotojui sugeneruotą vienkartinę nuorodą į jokiu DRM šlamštu neapkrautą knygos failą. Galima jį ir suasmeninti, kad kiltų mažiau noro platinti viešai. Tačiau tokį failą būtų galima tiesiog įkelti į skaityklę ir išsyk skaityti. Kitaip tariant elgtis taip pat, kaip ir įsigijus įprastą popierinę knygą.

Kuris skaitymo būdas yra patogesnis skaitytojui - akivaizdu. Akivaizdu ir tai, jog skaitytojas bus linkęs rinktis jam patogesnį būdą, ypač jei dar būdas dar ir suteikia galimybę skaityti turinį nemokamai! Perfrazuojant kitaip, kodėl skaitytojas turi rinktis nepatogų ir mokamą knygų skaitymo būdą, jei yra nemokamas ir patogesnis būdas? Kokia nauda yra skaitytojui rinktis šias teisėtas paslaugas? Atsakymas - jokios. Absoliučiai jokios.

O dėl teisėtumo, tai galima diskutuoti iki pažaliavimo. Elektroninės knygos kopijavimas - savotiška knygos skolinimo forma. Juk vis viena, po to, kai perskaitai, dažniausiai ta knyga guli nebejudinama, tai kodėl gi jos neduoti paskaityti dar kam nors?..