Prieš kelias dienas „Canonical“ išleido naujausią „Ubuntu“ sistemos versiją „Ubuntu 11.10“ („Oneiric Ocelot“). Lyginant su pavasarį išleista 11.04 versija, 11.10 versijoje yra nemažai naujovių. Visas jas galima rasti naujos sistemos ataskaitoje. Iš svarbesniųjų, galima paminėti naują „Gnome 3.2“ vartotojo aplinką, iki 3.x versijos atnaujintą branduolį, nauja programinės įrangos valdymo sistema „Software Center“. „Ubuntu 11.10“ taip pat yra pritaikyta keletui ARM architektūros planšetinių kompiuterių.
Tačiau drauge su visomis šiomis naujovėmis atėjo ir toks nemalonus dalykas, kaip išaugęs kompiuterio išteklių poreikis. Ant senojo nešiojamojo kompiuterio su 1 GB RAM „Ubuntu 11.10“ pasileidžia pakankamai greitai, tačiau vos įkrovus „Firefox“ diskas imamas „drožti“ labiau, nei norėtūsi. O kitaip ir būt negali, nes beveik visas RAM jau yra išnaudotas ir sistema netgi yra pradėjusi lyst į SWAP (daugiau, nei 100MB). Tačiau panorus visa tai sutvarkyti, iškyla kita problema. Stengdamasi supaprastinti „Ubuntu“ sistemą, „Canonical“ ėmė žengti „Microsoft“ bei „Apple“ pramintais keliais. Deja, negaliu pasakyti, jog kompanija visuomet nusprendė perimti, tai ką anos dvi padarė geriausiai. „Canonical“ tiesiog subukino „Ubuntu“, uoliai paslėpdama visas gilaus derinimo galimybes! O tai jau, atsiprašau, nebe „Linux“ būdas, kur viską galima pasiderinti taip, kaip reikia MAN, o ne, kaip sugalvojo gamintojas. Taigi, keletas patarimų, kaip prisitaikyti „Ubuntu“ sau bei atsikovoti kelis šimtus MB RAM!
Dėmesio! Žemiau pateiktos instrukcijos išjungia šiek tiek per daug, todėl nustos veikti programų paieškos meniu! Spragtelėjus „Ubuntu“ meniu piktogramą, atvertas paleidimo laukas tampa neveiksnus, nes sistema nebeieško nurodytos programos pagal pavadinimo dalį. Spėju, kad tai darė „Zeitgeist“, tačiau kol kas neturiu, kaip patikrinti, nes nešiojamajame nafig išnešiau „Unity“ ir susidėjau „Xubuntu“ ("apt-get instal xubuntu-desktop") ir naudoju XFCE. Vėliau prie progos staliniame kompiuteryje vėl kūdinsiu ir patikrinsiu, ko nereikia išmesti.
Viską pradėjau nuo terminalo programoje paleistos „top“ procesų valdymo priemonės. Paleidus, paspaudžiau „x b >" ir gavau sąrašą programų, kurios naudoja daugiausiai atmintinės. Išsianalizavau, paspaudžiau „q“ ir pradėjau aiškintis ar man tikrai jų reikia. Pirmiausia po akimis pakliuvo „Ubuntu One“ paslauga, siūlanti internetinės saugyklos, muzikos ir kitokias debesies funkcijas. Nesakau, kad ji yra bloga, tačiau man ji visiškai nereikalinga, o ypač šiame nešiojamajame kompiuteryje. Taigi pirmiausia buvo išoperuota „Ubuntu One“:
sudo apt-get purge ubuntuone-client* python-ubuntuone-storage*
Paskui sekė failų indeksavimo ir univer salaus konfigūravimo tarnybos. Indeksuotos paieškos privalumais nesinaudoju - savo failus susitvarkau taip, kad ieškoti juose nereikėtų, o pakaktų atsidaryti reikiamą katalogą. Taigi „Zeitgeist“ man nereikalingas. „OneConf“, tai unifikuota kompiuterių konfigūracijos valdymo sistema, leidžianti perkelti konfigūraciją (programas ir nuostatas) iš vieno kompiuterio į kitą, suvienodinti keleto kompiuterių konfigūraciją. Vėlgi, mano viename nešiojamajame kompiuteryje viso to nereikia. Deja, šie paketai susieti priklausomybėmis su sisteminiais paketais, taigi taip paprastai išmėžti, kaip „UbuntuOne“ nepavyks. Gaila. Tad teko imtis grubaus metodo:
sudo nano /usr/bin/zeitgeist-daemon
sudo nano /usr/share/oneconf/oneconf-service
Ir kiek pataisyti šiuos „Pyton“ skritptus, įterpiant sys.exit(0) iškart po import sys. Tokiu būdu šios programos bus baigiamos, vos paleistos. Deja, greičiausiai tokį pataisymą teks pakartoti po kiekvieno „Zeigteist“ ir „OneConf“ programų atnaujinimo...
import sys
# Nafig sita servisa.... :P
sys.exit(0)
Toliau savo eilės sulaukė „Gwibbler“, „Bluetooth“, „Orca“ (kompiuterio pritaikymo neįgaliesiems) ir kitos tarnybos, kurios sužadinamos kiekvieną kartą , kai paleidžiamas grafinės aplinkos seansas. Deja, „Ubuntu“ autoriai nusprendė, kad vartotojams nevalia leisi įjungti ar išjungti šias paslaugas, nepaisant, jog jų kai kam gali visiškai nereikėti. Paleidus grafinio „Gnome“ seanso valdymo programą „gnome-session-properties“ jie nebus rodomi. Netvarka...
cd /etc/xdg/autostart
sudo sed --in-place 's/NoDisplay=true/NoDisplay=false/g' *.desktop
gnome-session-properties
Va, dabar tvarka. Nužymėjau visas nereikalingas tarnybas ir uždariau programą. Paskutinis žingsnis - sistemos tarnybos. Čia taip pat prileista daug visokio gėrio. Ir nors paprastai sisteminės tarnybos nenaudoja daug RAM, tačiau jei jau tvarkytis, tai tvarkytis:
sudo apt-get install rcconf
rcconf
Paleidęs sisteminių servisų tvarkyklę, išjungiau „brltty“ (nu neesu aš aklasis, tai kaip ir nereikia man brailio rašto), „bluetooth“, „pcmciautils“, „ppp-dns“, „saned“ (paveikslėlių skenavimo) ir kitų tarnybų, kuriomis nesinaudosiu.
Po visų šių pakeitimų perkroviau kompiuterį ir vualia, paleidus „Firefox“ atmintinės sunaudojimas neperšoka 800 MB ir sistema jau nebando lįst į SWAP (iki 10-20MB - nesiskaito).
Čia tiek trumpų pastebėjimų. Tačiau siūlau atidžiai pasiskaityti servisų ir programų aprašymus, prieš juos šalinant ar išjungiant! Tai, kas nereikalinga man - gali būti būtina jums!