Žvilgantys šarvai ir žvangantys ginklai, aplink raudonų pltyų pilies sienos ir ginybiniai bokšteliai, amatininkų dirbtuvės, išsipuošusios išdidžios miesto damos.
Ne, tai ne ištrauka iš kostiuminės dramos ar viduramžių vaizdelis, taip atordė Trakų pusiasalio pilies vidinis kiemas praėjusį savaitgalį.
Daug žmonių, net ir nepalankiu oru susirinkusių papramogauti ir įsijausti į praeitį, pažiūrėti gyvosios istorijos. Smagu matyti, jog taip krizės šmėklos gąsdinami žmonės vis tik ieško pramogų, nesėdi namuose užsidarę ir dejuodami. Netgi ir lietučiu gasdinantis oras nepajėgė išbaidyti tikrų istorijos ir mugių mėgėjų.
O pažiūrėti buvo į ką. Deja, neteko renginyje pabuvoti nuo pat pradžių, o renginys prasidėjo nuo 13 val, maždau pusvalandžiu vėluodamas (kaip įprasta lietuviškiems renginiams 
), tačiau viskas, kas buvo rašoma programoje įvyko ir net su kaupu .
Įspūdingiausia man buvo riterių kovos ir lankininkų turnyras. Dalyvavo ne vien lietuvos istorikai entuziastai, į turnyrus susirinko nemažai svečių iš kitų šalių. Savos gamybos šarvai, pagaminti kaip galima tiksliau atkartojant tikruosius, atkurti ordinų herbai ir vėliavos. Riteriai kovojo iš visų jėgų, rungtynės nebuvo tik parodomosios. Žinoma, kardai nenusmailinti nežeidė, tačiau kraujo visgi buvo - prakirstas antakis vienam, sutrenkta galva kitam riteriui (net ir šalmai nesaugojo). Na o mes, smalsuoliai žiūrovai viską saugiai stebėjome kitapus tvoros ir dar priži
ūrimi krašto apsaugos vyrukų, kad kuris, o ypač mažieji neišlytų į kovojančiųjų pusę.
Tiek vienetų kovose, tiek riterių penketukų turnyre labiausiai sekėsi lietuviams (na mes gi kovingiausia tauta, nors kartais tokie galėtume ir nebūti 
)
Įdomiai atrodė ir pilies šturmo inscenizacija, jau sutemus, drioksint patrankoms, lankininkams šaudant degančias strėles. Na gal įpratusiems prie veiksmo filmų žiūrovams šiek tiek trūko greičio ir veiksmo, bet specialiųjų efektų turėjo pakakti .
Dar visai nesutemus, prieš pilies "puolimą", bent dvi dešimtys lankininkų parodė savo sugebėjimus lankininkų turnyre. Turnyras buvo pats parpasčiausias, dvi eilės lankininkų vienas po kito šaudo į taikinius, po pirmo rato iškrenta po du toliausiai nuo centro pataikę, tuomet didinamas šaudymo atstumas trimis žingsniais ir šaudoma toliau, taip kas ratą pašalinant netaikliausius, kol lieka du, o vėliau ir vienas taikliausias. Reginys nori nenori iškėlė iš atminties taip vaikystėje mintinai išmoktą serialą Robinas Hudas, būtent tą sceną
, kai persirengęs senuku Robinas Hudas dayvauja lankininkų turnyre ir laimi auskinę strėlę. Na ir laimėtojas, turiu pripažinti labai jau priminė Robiną Hudą (ech geri buvo laikai, puikios vasaros, nors ir kasmet tie patys serialai, bet kasmet vis laukiami ir žiūrimi iš naujo su didžiausiu susidomėjimu, o vėliau lauke su kiemo vaikais atkartojamos filmo scenos. Ne viena aš, manau, bėgiojau su savos gamybos lanku ir strėlėm vieną iš kiemo berniukų šaukdama Robinu Hudu ir pati dėdamasi Merion . Gerai, baigiam fantazuoti, lyg ir išaugau iš to amžiaus, grįžtu prie temos ).
Taigi, visai sutemus įvyko Trakų pilies brolijos "Viduramžių pasiuntiniai" ir šokio ir ugnie studijos "Čiutyta" pasirodymai. Įspudingas pasirodymas, žaviuosi fakyrais, gal dėl to, kad dievinu ugnį, o šokis su ugnimi naktyje atrodo dar ir nežemiškai gražiai ir magiškai. Turbūt galėčiau taip ir prasėdeti visą naktį stebėdama ugnies šokį, tai užburia, tarsi susilieji su aplinka, priartėji prie kažko prarasto ir vėl atrandamo, priartėji žingsneliu prie gamtos mistikos. Ugnis - viena iš keturių stichijų - mano stichija... Čia nereikia daugiau žodžių, tieisog pasigrožėkite nuotraukomis.
Tokie renginiai puiki proga praturtinti savo kasdienybę ir bent trumpam pabėti nuo kasdieninės rutinos. Ir visai negaila 10 Lt už bilietą, kelionės iš Kauno į Trakus ir vėlyvo grįžimo namo (parsiradau mažgaus 1 val nakties), už tai įsžūdžių pasisėmiau tikrai savaitei ar net daugiau į priekį
