Įprasta, kad fantastiniai filmai yra siejami su specialiaisiais efektais ir/arba kompiuterine grafika. Tuo pačiu tokie filmai natūraliai siejami su Holivudu, garsiais aktoriais ir milijoniniais biudžetais.Tačiau tai tikrai nėra būtinos sąlygos geram filmui. Tuo akivaizdžiai įsitikinau žiūrėdamas „Gyvenamą sąlą“, nors, pripažinsiu, eidamas į šį filmą nežinojau ką išvysiu.
Su Holivudu šio filmo nesieja niekas: filmas kurtas Rusijoje, Rusijos autorių, pagal Rusijos rašytojų brolių Strugackių apsakymą. Filmo anonse užsimenama, kad tai plataus užmojo filmas, kuriam Rusijos kino kompanijos nusprendė nepagailėti lėšų. Pripažinsiu, užmota tikrai gerai filmo scenos, dekoracijos, efektaи - viskas A klasės stambaus biudžeto holivudinio filmo lygyje, nors pats biudžetas kokius 5 ar daugiau kartų mažesnis, nei Holivudo... Tiesa, reikia pastebėti, kad kompiuterinės grafikos filme nėra daug - dauguma yra realios scenos, su daugybe aktorių ir statistų ir tos scenos tikrai daro įspūdį. Kaip sako autoriai, net ir antrojo filmo tankų mūšio scenoje išdygęs „branduolinis“ grybas buvo tikras, o ne nupieštas kompiuterių pagalba.
Istorija trumpai apibūdinama taip: geras vaikinas netinkamu momentu pakliuvo netinkamoje vietoje. Ir įklimpo į šūdą iki ausų, iš kurio nelabai sugalvoja, kaip išsikapanoti, nes žvaigždėlaivis subyrėjo „besileidžiant“, o „mažumą“ nedraugiškų ir paranojiškų Sarakšo gyventojų smegenys praplautos tiek, kad pasiekus maždaug mūsų XX a. pabaigos civilizacijos lygį, jie mano, kad gyvena planetos sferos vidiniame paviršiuje. Visi, kas Sarakše galvoja kitaip yra „išgamos“, kuriuos Gvardija pasišovusi sutrypti sunkiu kaustytu batu ir nušluoti nuo paviršiaus. Reikia pripažinti, kad filmas kiek sunkokas ir gal būt sunkiau suvirškinamas tiems, kas nepamena TSRS ir LTSR laikų bei tuometinės propagandos. Nors, kita vertus, neką mažesnę propagandą ir smegenų plovimą galime pamatyti ir šiandien. Ir kartais tie, kurie pastebi kas iš tiesų vyksta, visuomenės akyse yra verčiami „išgamomis“, kuriuos reikia likviduoti.
Pagrindinio herojaus Maksimo arba, kaip jį vadina Sarakše, Mak Simo, naivumas kartais netgi erzina, tačiau taip ir turėtų atrodyti idealaus Pusiaudienio pasaulio pilietis, pakliuvęs į nedraugišką jam aplinką. Kaip ir reikia tikėtis, idelaus pasaulio sprendimai netinka rūsčioje realybėje ir pasaulio ir draugų gelbėjimo planai, o tiksliau N-tasis planas, tipo „banzaaaaaiiii.... darooooommmm“, vienas po kito žlunga. Kita vertus, gal būt Sarakšo apskritai nereikėjo gelbėti ir jie patys būtų išsisprendę savo problemas, gal net iki pasirodant planetoje Maksimui... Filmo, tiksliau antrosios jo dalies, pabaiga smarkiai netikėta. Na bent jau man, neskaičiusiam šio Strugackių kūrinio.
Filmas gali nepatikti tiems, kas žiūrėdamas filmą, nenori pakrutinti savo viršutinių pusrutulių. Taigi, jei jums patiko „Stalkeris“ ar „Solaris“ (ne Holivudo), tai jums tikrai turėtų sueiti ir „Gyvenama sala“. Šiam filmui drasiai duodu 9 iš 10 ir visiškai nesigailiu išleistų17 litų už bilietą, o taip kartais būna. Beje, tai vienas iš tų filmų, kuriuos reikia žiūrėti dideliame ekrane, o ne 19 - 21 colio monitoriuje su „pysčialkomis“ ar „baubtuvais“, skambiai vadinamais kompiuterine garso sistema. 