Na štai, pagaliau po trupinėlį, po trupinėlį ir pavyko surinkti dar vieną mozaikos dalį. Deja, laiko nedaugėja, o numatyta prirašyti dar daug. Bet manau pabaigsiu. :)
Ankstesnes apsakymo dalis rasite čia ir čia. Kita dalis čia.
O pradžią rasite čia.
Susirėmimas
Užvaldytas Judo kūnas tebuvo irstantis laikinas indas ir nemirtingasis puikiai tai suvokė. Tokią talpyklą derėjo išnaudoti maksimaliai efektyviai, pernelyg nesirūpinant jos išlikimu. Antarietis tą ir padarė. Jis vis dar tebesimėgavo ta gryno adrenalino srove, tekėjusią jo gyslomis, nepaisant to, jog pats kūnas jau daugelį metų buvo suskaidytas į atomus ir ištaškytas daugelio mylių spinduliu. Tačiau vis dar atrodė, jog viskas nutiko tik vakar...
Kaip dabar jis prisiminė žengiąs pro aptriušusios seno ginklakalio kalvės slenkstį. Pastarąją jis buvo nusižiūrėjęs jau senokai. Taip, dėl visa ko... Nedidelėje ir neišvaizdžioje kalvėje nesisukiojo nei legionieriai, nei turtingi dabitos patricijai. Tačiau priešingai, nei iščiustytose didžiosiose kalvėse, kur amatininkai bukai baladodami karšto metalo gabalą, galiausiai suformuodavo kažkokį metalinį padargą aštriais kampais, ant šios kalvės priekalo gimdavo tikri ginklai. Tiesa sakant, pačią kalvę jis aptiko beveik atsitiktinai – žengiant gatvės grindiniu jo dėmesį patraukė melodingas metalo skambesys.
Iš pirmo žvilgsnio tapo akivaizdu, jog ši kalvė buvo tikrų tikriausia šventykla, kurioje žilagalvis barzdotas žynys garbino ugnies ir metalo dievybes. Trumpam stabtelėjęs, tik po gero pusvalandžio suvokė stovįs vidury gatvės ir žiopsąs į meistro darbą.
- Užeik, aš nukalsiu tau ginklą, - galvos nepakėlęs, pakvietė kalvis, padėdamas šalį kūjį.
- Ačiū, nereikia, - nejučia išsprūdo nemirtingąjam.
- Tu tai sakai, tačiau net iš čia aš galiu girdėti, kaip virpa ginklo rankenos išsiilgę tavo pirštai, - pašaipiai pratarė senolis, - su ginklu rankoje tu ir nuogas jaustumeisi labiau apsirengęs, nei dabar apsimūturiavęs.
Antarietis krūptelėjo tarsi nuplikytas verdančiu vandeniu – akylaus meistro žodžiai giliai smigo į nemirtingojo sielą. Nė neatsigręždamas tąsyk jis sparčiai nužingsniavo žemyn gatve, pavymui girdėdamas meistro žodžius:
- Bet kada, kai tik būsi pasirengęs...
Dabar jis jau buvo pasirengęs ir nedvejodamas žengę į pro prirūkusios kalvės slenkstį – senolis neskubėdamas grojo žnyplėse suspaustu iki saulės geltonumo įkaitusiu metalo gabalu. Įžengęs, antarietis nepratarė nė žodžio, tarsi užburtas stebėdamas, metalo metamorfozes meistro rankose. Kiek pravėsus metalui, senolis jį padėjo ant žioruojančių žaizdro anglių ir staiga įsižiebusios ryškios liepsnos vėl apgaubė metalą. Įkaitintą geležtę senolis neskubėdamas perkėlė ant priekalo ir vėl užsimojo kūju. Kiekvienas sausais raumenų gumbais apaugusios bei gyslomis išvagotos rankos mostas buvo palydimas skambaus žvangtelėjimo ir spiečiaus viena kitą besivaikančių kibirkščių, skrendančių atgal į žaizdrą.
Sulyg kiekvienu kūjo smūgiu metalo gabalas plojosi, linko, raitėsi ir ilgėjo – atrodė, jog senolis minko molį, o ne plieno gabalą. Galų gale, pakeitęs keletą kūjų, senolis paskutinį kartą stuktelėjo mažu plaktuku ir įkišo vis dar geltoną nuo karščio dailaus įmantriai lenkto durklo geležtę į statinę su vandeniu – pasigirdo šnirpštelėjimas, kurį pertraukė meistro balsas:
- Apsisprendei?..
- Minėjote, jog galite nukalti man ginklą, - pertraukė jį antarietis, nors vis vien stendamasis išsaugoti pagarbą meistrui, - aš turiu aukso. Ne kalnus, tačiau kokiems metams ar...
- Gal pakaks apsimetinėti kvailiu? Nereikia man to aukso. Abu puikiai žinome, kas esame, - pašaipiai atsikirto senolis, - prieik arčiau, noriu atidžiau tave apžiūrėti ir geriau pažinti.
- Tu savo Gajos galias naudoji ginklams kalti? - dabar jau tiesiai paklausė antarietis.
- Taip ir tuo didžiuojuosi! - tarsi įsižeidęs, atšovė meistras.
- Nenorėjau įžeisti. Tiesiog tai yra būtent tai, ko man dabar reikia, - pasitaisė nemirtingasis, - ir tikiuosi neužpyksi, jei tiksliai nurodinėsiu, kaip ir kokį ginklą man reikia nukalti.
- Anaiptol! Be nurodymų net negalvoju pradėti darbo, nes tavo ginklą sugebėsiu nukalti tik tavęs padedamas. Tau reikia ne šiaip geležtės, pastarųjų gali rasti kiekviename turguje už kelias dešimtis denarijų, tu nori ginklo, tapsiančio tavo kūno tęsiniu, - postringavo meistras, besišluostydamas rankas į šlapią skudurą. Staiga jis sustojo ir pažvelgęs svečiui į akis, tarė, - juk ir tu jį pajutai, tiesa?
Apsimetinėti iš tiesų nebuvo prasmės, buvo akivaizdu, jog senis tikrai turėjo Gajos galių, nors ir nebūtinai buvo gerai išmokytas jomis naudotis:
- Taip ir būtent dėl to man reikia gero ginklo, - pratarė antarietis žengdamas artyn prie meistro.
Pastarasis taip pat žengė žingsnį svečio link bei pakėlęs dešinę ranką, prilietė ją prie antariečio krūtinės. Ir čia pat sustingo, krūptelėjęs tarsi nupliektas botagu. Pastovėjęs keletą akimirkų, giliai kvėpuodamas meistras lėtai atsimerkė ir tebežiūrėdamas į akis ištarė:
- Tai bus didingiausias kardas, nukaldintas mano giminėje, tačiau jis nė iš tolo neprilygs tavojo Ugninio Drakono didybei. Man bus didi garbė kurti ginklą tokiam kariui, kaip tu.
- Ir tavęs nejaudina, kaip jį panaudosiu? - beveik pašaipiai paklausė antarietis.
- Nesidomiu politika ir nebesu mažas vaikas, - kandžiai atšovė ginklakalys, - kaip bežiūrėsi, ginklai kaldinami tik vienu tikslu – žudyti, antraip jie netenka savo prasmės. Eime, pavalgysim... Ai, tiesa, tu gi nevalgai. Nesvarbu, užtai valgau aš, o mūsų abiejų laukia ilgas darbas.
Dėl ilgio darbo senasis meistras nemelavo, vien urukke plieno teko teko ieškoti keletą mėnesių, kurie, jei ne antariečio sukauptos aukso atsargos, greičiausiai būtų virtę metais. Labai jau reta ir brangi buvo žaliava, tačiau meistras siekė tobulybės, o ir antarietis tam ne prieštaravo. Per savo ilgą gyvenimą jis spėjo susidurti ir su ginklakalystės menu, tad puikiai žinojo, jog iš šūdo vaško neišspausi. Tačiau antarietis taip pat suvokė, jog jis tik žino, kaip kaldinti ginklus, kai buvo akivaizdu, jog šis meistras metalu užsiima nuo vaikystės. Tad, jis visgi nusprendė apsiriboti tik savo žinių perdavimu, na ir dar šiek tiek padėti kurstant ugnį žaizdre, kuriame vartėsi keletas aukso vertės plieno luitų.
- Pameni, klausei manęs, kodėl kalu ginklus? - klausiamai postringavo meistras, užsimodamas kūju, - Tąsyk negalėjau tau atsakyti. Tiesa sakant aš niekad nesusimąsčiau. Mano prosenelis buvo ginklakalys, mano senelis kalė ginklus, mano tėvas taip pat kūrė ginklus. Taigi nenuostabu, jog ir aš karštą metalo kvėpavimą pajutau anksčiau, nei tvirtai atsistojau ant kojų, - toliau bambėjo senolis, monotoniškai plodamas metalo gabalą į plačią juostą.
- Galiu lažintis, tu irgi išsyk nepasakysi, kodėl pasirinkai kario kelią, - tęsė meistras, vėl padėdamas pravėsusį plieną ant žaizdro, kurį antarietis įkaitino vienu rankos mostu, - Ramiau! Neperkaitink! Taip tavo naujam ugniniam kardui reikės daug ugnies, tačiau pernelyg daug, gali sudeginti ir jį, - aušino kalvis nemirtingąjį, davusį valią savo ugnies galioms.
- Su manim viskas paprasta. Aš tiesiog neturėjau kito pasirinkimo ir šis kelias buvo vienintelis būdas likti gyvam, - gan niūriai atšovė nemirtingasis, akivaizdžiai parodydamas nenorįs toliau plėtoti šios temos, - nemanau, jog tavąjį pasirinkimą lėmė panašios aplinkybės.
- Taip, tu teisus. Tavęs paklaustas, aš susimasčiau ir galiausiai suvokiau, jog tiesiog myliu kibirkštis, - melancholišku balsu atsakė senolis, kūju kaukštelėdamas palengva tįstantį metalo luitą ir paleisdamas dar vieną spiečių gyvų kibirkščių, - aš tiesiog gyvenu dėl tų trumpų akimirkų, kai atgyja ant priekalo gulintis karštas metalas. Kiekvienas kūjo žvangtelėjimas man tarsi gimstančio kūdikio verksmas – aš jaučiu, kaip ginklas pabunda ir suvirpa. Taip, visi mano nukaldinti ginklai, man yra mano vaikai, kuriuos paleidau į pasaulį. Ir šis taps didingiausiu iš jų...
Ir iš tiesų, į šį ginklą senolis įdėjo visą savo širdį ir sielą. Jis jau kelias savaites formavo plieno luitus, kaitino juos ant anglių, kuriuose degino įvairius paslaptingus priedus, nuolat kažką šnabždėdamas po nosimi. Paskui dėjo ištįsusius plieno luitus drauge, juos lenkė, kalė, vėl lenkė ir vėl kalė. Per sunkaus darbo prakaitu aplaistytą mėnesį beformiai metalo luitai buvo sulankstyti į vientisą ištįsusią metalo plokštę. O senolis ir toliau ją tai kaitino, tai kalė. Sulyg kiekvienu ginklakalio mostu kūjis užsiliepsnodavo ryškia ugnimi, kuri smūgio metu gerdavosi į toliau tįstančią ir dailiai besiriečiančią naujo kardo geležtę. Prireikė dar gero mėnesio, kol beformė metalo juosta įgavo ašmenių juostą ir grakščiai vos vos išsirietė lanku. Galiausiai, senasis ginklakalys stuktelėjo paskutinį lengvą skambų smūgį nedideliu kūjeliu ir ryškioje giedros mėnesienos nakties šviesoje iškėlė naujai gimusį kardą. Daugelio plieno sluoksnių įvairiausiais ratilais išmarginti ašmenys žaižaravo mažytės ugnies veliuokos, bėgiojančios įmantriomis raštų linijomis.
Antarietis visą šį laiką taip pat neleido veltui laiko – per tuos kelis mėnesius jis pagamino kardo vertą rankeną ir makštis. Tačiau net ir visa tai surinkus, ginklo gamyba tuo nesibaigė ir nemirtingasis puikiai tai žinojo. Senolis kaldino asmeninį ginklą, tapsiantį neatsiejama jo dalimi, kaip ranka ar koja. Net ir senojo meistro įkvėptas Gajos galių, kardas tebuvo gabalas geležies, tegul ir pačios geriausios, iki nebuvo susietas su šeimininku. Sidabrinėje nakties šviesulio šviesoje iš antariečio lūpų pasklidę seniai negirdėtos kalbos žodžiai, mirguliuojančiomis gijomis apgaubę nemirtingąjį. Tebebylodamas senuosius užkeikimus, jis atsargiai paėmė meistro ištiestą ginklą ir dešinėje sugniaužęs kardo rankeną, kairės rankos delnu lėtai perbraukė per dailiai lanku išsilenkusius ašmenius. Šnirpštelėję, jie giliai iki pat kaulo susmigo į delną ir gausiai nusidažydami nemirtingojo užimto kūno krauju. Nė vienas kraujo lašas nenutekėjo nuo ginklo, tarsi pintys kardas sugėrė visą ant jo tekėjusį kraują. Kiekviena nutekėjusi srovelė ašmenyse įžiebė ugninių veliuokų gijas, bėgiojančias ašmenimis – ginklas akivaizdžiai tapo nemirtingojo dalimi, taip pat ištroškusia kraujo, kaip ir jis pats. Tačiau nemirtingojo delną ėmus šildyti grakščiam, bet mirtinai pavojingam ginklui, jo sielą staiga sukaustė stingdantis liūdesys. Tai nepraslydo pro akylas senojo meistro akis:
- Tavo rankos džiaugiasi ir nerimsta, ginklas lipte limpa prie jų, tačiau akyse matau liūdesį. Mano darbas juk negali būti to priežastis? Tuomet kas tai?
- Taip, tavo ginklas išties puikus. Būsiu atviras – tai vienas geriausių kada nors mano turėtų ginklų. Tačiau laikydamas rankoje šiuos ašmenius bei stebėdamas jais šėlstančias žiežirbas aš prisimenu tėvo perduotą sielos ginklą, gulintį subyrėjusį į šipulius kažkur šiame pasaulyje. Aš net nežinau, kaip ir kada sugebėsiu jį rasti ir ar jau nebus per vėlu. Aš tik žinau, jog privalau eiti pirmyn, kad ir kas nutiktų, - susimąstęs atsakė nemirtingasis
- Na, tuomet, kai jį rasi – nešk čia, mano mokiniai, manau, su mielu noriu jį tau sutaisys, - beveik linksmai pratarė senolis.
- Nuoširdžiai dėkoju, tačiau jei spėsiu jį rasti - to tikrai neprireiks, - nakties mėnesienoje buvo galima įžvelgti gero nelemiančią pikdžiugišką šypseną, perkreipusią antariečio veidą, kurį jis sparčiai mūturiavo apdarais, nedėvėtais nuo pat Romos gaisro, - man jau laikas. Juk mūsų svečio nesinori ilgai palikti be priežiūros.
Ginklakalys žvilgsniu palydėjo tamsoje išnykstantį siluetą ir priėjęs prie priekalo, pakėlė šalia gulėjusį metalo likutį. Įmantrūs plieno sluoksnių raštai buvo negyvi – visa gyvastis buvo sutelkta tik į patį kardą, tačiau nepaisant to, geležtės likutis buvo neišpasakytai aštrus. Senolis nusišypsojo į ūsą:
- Tavo pinigų man tikrai nereikėjo, tu man atskleidei metalo paslaptis, apie kurias galėjau tik svajoti. Dabar tik reikės rasti tinkamą mokinį, idant šios žinios neprapultų.
…
Šaltas stingdantis dvelksmas seniai buvo išsisklaidęs, tačiau nemirtingasis gan pagrįstai manė, jog rasti Naikintoją neturėtų būti sunki užduotis. Kitaip, nei jis pats, Naikintojai paprastai nelabai stengėsi, jei apskritai bandė slėpti savo pėdsakus, tad antarietis tikėjosi tiesiog eiti lavonų pėdsaku. Šis irgi nebuvo itin kitoks – lavonų tikrai netrūko, tačiau jie buvo taip kruopščiai išslapstyti bei išmėtyti, jog buvo gan sunku juos susieti ir rasti kitą grandinėlės dalį. Be to, staiga pabudę medžiotojo instinktai įkyriai ragino neskubėti. Nemirtingasis suprato, sulaukęs daug rimtesnio varžovo, nei keletas pasipūtėlių žmogystų, tad pirma derėjo sukaupti pakankamai jėgų.
Papildomų sunkumų pridėjo ir imperijoje prasidėjusi sumaištis, sukelta pilietinio karo bei sukilimų grandinės. Sostinės intrigų ir kovos dėl valdžios sukeltos bangos ritosi toli per imperijos periferiją, mat laikantys valdžios vadeles nesibodėdavo pašalinti nepatenkintuosius pirmai progai pasitaikius. Kita vertus toks chaosas, tai gausybės ragas nemirtingajam, juk įprasta – kur karas, ten ir mirtis. Ir likę gyvieji vis dažniau ėmė pusę lūpų byloti matę pačią Mirtį, išdidžiai žengiančią per kūnais nusėtus kovos laukus ir besirenkančią savo duoklę. Anot jų beveidė būtybė iš niekur atsirasdavo mūšio lauke, gaisravietėse ar kitos nelaimės vietoje ir savo negyva kaulėta ranka pasiimdavo jai patikusias gyvybes. Ir kaip teigė gandai, vos susirinkusi duoklę, būtybę tiesiog išnykdavo.
- Ššša, kad... tttik neišgirstų, - pro skausmo surakintus dantis iškošė legionierius, diržu paskubomis verždamas krauju srūvančią kardo perkirstą koją, - nežviek, kaip skerdžiamas paršas. Ji iš tiesų ten yra.
-Aš, … pad... man... argh...khe..., - šalia gulintis karys, tebespaudžiantis į pilvą susmigusios ieties nuolaužą, bandė kažką pasakyti, tačiau žodžiai paskendo gargaliuojančio kosulio sraute.
Bijoti reikėjo ne priešo. Nors tolumoje vis dar aidėjo kovos atgarsiai, tačiau pretorionas žinojo, jog per šį naktinį išpuolį jie išmušė beveik visus čia besislėpusius konspiratorių rėmėjus, o jų kariaunos likučiai turėjo būti užspeisti tarpeklyje. Savo skydo brolį tildęs karys staiga suvokė, jog jau gerą pusmetį sklandę gandai yra tiesa. Cikadų, lakštingalų ir kitų nakties gyvių nakties koncertą staiga pertraukė ausis spengianti tyla, nustelbusi netgi ginklų žvangesį. Nustojo šlamėti netgi medžių lapai ir viskas aplink susigūžė bei sustingo – į mūšio lauką užsuko ano mirusiųjų pasaulio valdovė. Žvaigždėto nakties dangaus fone jis pats matė ilgą apsiaustu apsigaubusį siluetą, ant peties nešiną ilgais lenktais ašmenimis. Siluetas be garso priėjo prie kiek tolėliau merdėjusio kario ir ranka palietė jo krūtinę. Sužeistasis staiga išsirietė ir paskutinį kartą švokštelėjęs, bejausmis kūnas sudribo ant krauju permirkusios žemės. Legionierius savo akimis regėjo, kaip kaulėta ranka be gailesčio iš mirštančio kūno ištraukė paskutinius gyvybės likučius ir paslėpė juos po tamsą gaubiančiai rūbas.
„Tuk-tuk, tuk-tuk, tuk-tuk“ - širdis rodos iššoks iš krūtinės, o kraujas tuoj su traškesiu ims sunktis pro smilkinius. Jis nebuvo bailys, tačiau šiuo momentu legionieriui nuoširdžiai norėjosi tiesiog prasmegti skradžiai žemę ir dingti iš šios laukymės. Jis bijojo net kvėptelėti, tačiau nebyli būtybė apsidairė ir tvirtai pasuko link lomoje gulėjusių karių, aiškiai jusdama, kur šiame mirties slėnyje vis dar ruseno gyvybės kibirkštys, kurias būtų galima užgesinti. Ausis draskančioje nakties tyloje nebuvo jokio kito garso, apart nuosavos širdies daužymosi. Net ir akivaizdžiai sunkus būtybės apsiaustas be garso plaikstėsi staiga stojusiame nakties štilyje.
Tamsos pasiuntinys tarsi plaukė virš žemės, ant dešinio peties užsimetęs gausiai apmūturiuota plaštaka prilaikomą ilgą lenktą kardą. Svilinantis ir tuo pat metu kraują stingdantis dvelksmas buvo aiškiai juntamas jam dar nė nepriartėjus, tačiau būtybei prisėlinus, legionierius pasijuto įkalintas sustingusiame kūne – jis negalėjo pajudinti nė piršto, o oras, kuriuo jis bandė kvėpuoti, regis virto tąsiu skysčiu. Siaubą keliantis siluetas atsidūrė visai čia pat – ryškios mėnesienos šviesoje legionierius galėjo įžiūrėti grubias siūles ant smailiagalio apsiausto gobtuvo. Paklaikęs iš baimės ir suakmenėjęs legionierius spoksojo į aklinai juodos tuštumos kupiną kapišoną, pakumpusį virš sužeistųjų. Nebylus gobtuvas nebuvo tuščias – iš juodos skylės į legionierių žvelgė žvelgė dvi ugnimi žioruojančios akys. Tai tetruko keletą akimirkų, tačiau kariui jos pasirodė buvusios ištisa amžinybe ir lygiai taip pat neišleidęs nė menkiausio garso, demonas pasisuko į gretą gulėjusį ietimi persmeigtą karį.
Nematomų gniaužtų surakintas legionierius galėjo tik stebėti, kaip iš po apsiausto išlindusi negyva ranka artėja link sunkiai kvėpčiojančio kario. Randais nusėtos ir apdriskusiu audiniu apvyniotos rankos pirštai vos palietę kario krūtinę, apsigaubė kruvinai raudonu švytėjimu. Merdėjantis kūnas krūptelėjo ir kurtinančią tylą perskrodė gergždžiantis švokštimas – demonas ėmė rinktis eilinę duoklę. Dar keletas kvėptelėjimų ir visi kario kūne buvę gyvasties likučiai sutekėjo po gobtuvu, nušviesdami demono ranką ryškiai švytinčiomis gijomis. Būtybė išsitiesė, paslėpdamas ranką po apsiausto klostėmis ir išsirietęs kūnas sudribo ant žemės tarsi šlapias pelų maišas. Neprataręs nė žodžio, demonas apsisuko ir be garso ėmė žingsniuoti tolyn. Vos nužengęs keletą žingsniu, siluetas ėmė tiesiog tirpti ore ir netrukus visiškai išnyko naktyje. Dar praėjus dar keletui akimirkų, legionieriaus ausis užgriuvo įprasta nakties garsų lavina, o ir jam tarsi kas pančius būtų nuėmęs nuo viso kūno. Lyg viskas aplink būtų pajutę, jog pavojus jau praėjo ir galima lengviau atsipūsti.
- Fuuui... Žinai Kornelijau, niekad negalvojau, kad nuo tokios nedidelės skylės gali taip vaidentis. O juk ir kraujo atrodo ne taip daug..., - pretorionas buvo bepradedąs išlieti susikaupusią įtampą, tačiau kaip mat nutilo. Nebylaus skausmo riksme sustingęs Kornelijaus veidas daugiau, nei iškalbingai bylojo apie ką tik nutikusius įvykius.
- Greičiau, čia dar yra gyvų! Berods mūsiškis, - legionieriaus ausis pasiekė greitų žingsnių žvanginamų šarvų garsas. Atskubėjusių karių rankose laikyti deglai apšvietė laukymę, kurioje sėdėjo sužeistą koją spaudžiantis pretorionas, o greta gulėjo Romos legionieriaus šarvais vilkintis perdžiūvęs ir susitraukęs senio lavonas su ieties nuolauža pilve.
- Kas per?.. Kas, po velnių, čia nutiko? Konspiratoriai?.. - išsprogusiomis iš nuostabos akimis paklausė keleto eilinių karių lydimas pretorionas.
- Blogiau. Jei čia būtų buvę tie nevėkšlos, tai Kornelijus greičiausiai dar būtų gyvas. Žinau, jog jums bus sunku patikėti, bet aš ją mačiau! Ji čia buvo užsukusi ir savo kaulėta ranka pribaigė Kornelijų! - pretorijonas beveik ėmė šaukti, prisimindamas savo akistatą su Mirtimi.
...
- Tu tuo tikras? - sargybos vyresniųjų taryba nepatikliai žiūrėjo į žvalgą, atnešusį toli gražu ne pačias geriausias naujienas. Vyresniesiems buvo sunku patikėti tuo, kad slogius prisiminimus tebekeliantis gaisras sostinėje galėjo nueiti perniek. Ir dar negana to, jog pragaro išpera tąsyk liko gyva, tai, anot žvalgo, imperijoje ėmė siautėti dar vienas demonas.
- Esu įsitikinęs. Liudininkai pasakojo matę demoną tolokai nuo tos vietos, kur buvo rastas kūnas su tariamo žydų mesijo mokinio gildijos durklu. Net ir po to, kai tas kūnas buvo rastas. Taigi vargu ar mums pavyko įveikti tą išperą. Be to palyginus su tuo kitu, šis atrodys tarsi žolę rupšnojantis ėriukas. Taip, demonas nužudė daugybę žmonių ir tebežudo toliau, tačiau pažiūrėkite atidžiau – dauguma jo aukų arba padugnės, arba likimo pasmerktieji, arba jo sunaikinti siųsti mūsų kariai. Demonas tiesiog maitinosi arba gynėsi, nors nepaneigsi, mesti iššūkiai jį tikrai užvesdavo. Deja, to negaliu pasakyti apie naująjį – pastarasis, rodos, tiesiog smaginasi žudydamas. Tačiau manau mes dar turim vilties, - be atokvėpio pyškindamas naujienas, žvalgas nė nepajuto, kaip plaštakos susigniaužė į akmens kietumo kumščius, net krumpliai pabalo.
- Ir ką gi tu siūlai? Tikiuosi tam neprireiks sudeginti dar vieno miesto? - nepatikliai paklausė akivaizdžiai dvejojantis tarybos vyresnysis.
- Ir aš to tikiuosi, nuoširdžiai. Planas rizikingas, bet gali suveikti. Sargybos pėdsekių žiniomis, senasis mūsų pažįstamas užsiima tuo pačiu, kaip ir mes – seka naujojo demono pėdsakais. Neatrodo, jog labai skubėtų ar jam ypatingai sektųsi, tačiau ir nepanašu, jog paleistų kraugerį iš akių. Ir iš to, kaip tas Judas elgiasi – nepasakyčiau, jog jis būtų draugiškai nusiteikęs naujo demono atžvilgiu. Anot mūsų šaltinių, jis buvo ištikimas mokinys to žydų karaliaus, kuris taip pat buvo burtininkas, smarkiai nesutariantis su piktosiomis dvasiomis. Ir atrodo Judas nusiteikęs tęsti bent jau šiuos mokytojo pradėtus darbus. Su ugnimi siūlau kovoti ugnimi ir..., - žvalgui nespėjus užbaigti sakinio, salėje stojo mirtina tyla. Jo žodžiai tarybai labiau priminė sandėrį su velniu, nei racionalų problemos sprendimą, nors tai iš tiesų galėjo pasitarnauti gildijai, šaliai ar net ir visam pasauliui.
- Ar tu su protu susipykai?! Tai visiška beprotybė! Tu mums siūlai susidėti su demonu?! - vienas kitą bandė perrėkti vyresnieji.
- Išklausykite, prašau, mane! Nekelkite alaso! Leiskite išsakyti viską ir tuomet neskubėdami apmąstykite mano žodžius! - žvalgas žengė žingsnį pirmyn, iškeldamas dešinę ranką, - viskas, ką aš siūlau, tai nekliudyti jiedviem susitikti akis į akį. Na, gal dar mestelėti laikas nuo laiko kokį siūlo galą, jei tokį turėsime, kad tas Judas tikrai nepamestų pėdsako. Būkime sąžiningi sau – aklai puldami mes vargiai jį įveiksime, o dabar turime dar ir antrą demoną. Bet, jei tas Judas, ar kas ten jis dabar, tą pabaisą pašalintų, mums būtų vienu galvos skausmu mažiau. Be to, išvargintą kovos piktąją dvasią turėtume kur kas daugiau šansų pribaigti, nei kada nors kitą kartą. O žiū, gal dar jie abu galą gaus ir mums nieko daryti nereikės.
Paskutiniai žvalgo žodžiai atrodo užkabino Sargybos ordino vyresniuosius – jie visuomet mėgo žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Galų gale, ir taip medžiojant tą prisikėlusį Judą ordinas prarado daug daugiau karių, nei kada nors per savo istoriją. Dar viena tokia nesėkmė, kaip tuomet Romoje, ir ordino paprasčiausiai gali nelikti. Taigi tolimesnis planas buvo sudarytas be didesnių ginčų.
...
Iki tos nakties Salvijui nekilo nė minties palikti Pretorionų legioną. Mūšiuose pasižymėjusiam legionieriui švietėsi visos galimybės tapti centurionu, o jei pasisektų, gal net ir tribunu. Tačiau vos tik pasibaigus pilietiniam karui, jis ėmė skaičiuoti kiekvieną likusią savo tarnybos dieną. Ir nė akimirkos nesigailėjo pasiėmęs krauju užtarnautą lopinėlį žemės bei dvidešimt tūkstančių sestercijų, ištarnavus šešiolika metų pretorionų legione. Jam norėjosi būti kuo toliau nuo bet ko, galinčio jį sieti su ta siaubinga naktimi lomoje, kai teko žvelgti tiesiai į mirties bedugnę. Iki saulei patekant, lomoje buvo aptikti dar penki, kurios ištiko Kornelijaus likimas, o iki vidurdienio sudžiuvusiomis mumijomis virtusių legionierių buvo priskaičiuota per dvidešimt. Vienintelis likęs gyvas, buvęs pretorionas visomis išgalėmis stengėsi išguiti iš savo galvos tos nakties košmarus. Tačiau pastarieji susirado veteraną net ir čia Vezuvijaus šešėlyje, už gero tūkstančio mylių nuo tos prakeiktos lomos. Visiškai atsitiktinai...
Tą nelemtą vasaros rytą Salvijus tiesiog lipo į kalną apžiūrėti savo vynuogyno. Ėjo pamatyti nokstančių vynuogių, pasverti rankose sultingas sirpstančias kekes ir pajusti aitroką jų aromatą. Šios kelionės prieš aušrą veteranui tapo įprastiniu meditaciniu ritualu, gydančiu juodos tuštumos išdegintą žaizdą jo sieloje. Pretorionas žvaliai žingsniavo linksmai vinguriuojančiu kalno takeliu, šaižiai skrebindamas akmenimis nusėtą vezuvijaus šlaitą tvirtomis geležimi kaustytomis kaligomis - vienu iš nedaugelio su legionu Salvijų tebesiejančių daiktų. Tvirtos kojos buvusį karį užtikrintai kėlė aukštyn, žingsnis po žingsnio jis artėjo link terasos, kur visuomet sulaukdavo patekančios saulės, prieš pasukdamas į takelį vedantį aukštyn vynuogyno link. Paskutinis staigus posūkis ir iš už uolos atbrailos išniro akmenuota kalno terasa, o legionieriui tarsi kas vidurius geležinėmis replėmis suspaudęs ir pasukęs. Jis girdėjo apie pastaruoju metu prapuolusius žmonės, įskaitant ir Pompėjos kepyklos savini nko dukrą, tačiau visai nesitikėjo jų rasti čia. Ir dar tokiu pavidalu...
Neprityrusiai akiai galėjo pasirodyti, jog mato vilkų užpultą ir sudraskytą grupę žmonių. Tai būtų buvęs visai įtikinamas paaiškinimas - šiose apylinkėse vilkai nebuvo retenybė, tačiau pretorionas netruko pajusti apgaulę. Žvėrių užpuolimui kūnai buvo išmėtyti kažkaip pernelyg tvarkingai ir pernelyg mažame plote, tarsi aukos nebūtų bandžiusios bėgti. Prityrusiai kario akiai taip pat buvo mažoka kovos pėdsakų, o ir padarytos žaizdos buvo kažkokios kitokios. Tačiau visa tai būtų buvę tik įtarimai bei abejonės, jei ne vienas požymis, kurio Salvijus nepamirš visą likusį gyvenimą – siaubo klyksmas, sustingęs visų sudžiuvusiomis mumijomis virtusių kūnų veiduose. Jis kaipmat prisiminė Kornelijų bei kitus kovos brolius, kurių gyvastį savo kaulėta ranka susirinko mirtis. Akimirką stovėjo sustingęs tarsi uola, o paskui strimgalviais pasileido žemyn, nė negalvodamas, ką darys toliau. Tuo momentu jam tik norėjosi būti kuo greičiau ir kuo toliau nuo šios vietos, atsiduodančios mirtimi.
...
Besivaikydamas Naikintoją, antarietis spėjo išmaišyti visą Imperiją, nuo Gibraltaro iki Asirijos, o paskutinis pėdsakas vėl vedė į Italijos pietus. Buvo akivaizdu, jog panorėjęs, persekiojamasis galėjo virsti tikru vaiduokliu ir tapti nematomu. Nepaisant nuolat šen, bei ten aptinkamų lavonų, o tiksliau jų likučių, nemirtingajam prireikė daugiau nei dešimties metų, kol palaidus įvykius sugebėjo susieti į pėdsakų grandinę, vedančią Naikintojo link. Jo medžioklė buvo kraują kaitinantis iššūkis, kurio antarietis laukė ilgus tūkstantmečius.
Tiesa, šį smagumą buvo kiek apkartinęs itin keistas ypač uoliai šniukštinėjusios Sargybos elgesys. Buvo akivaizdu, jog buvusios Karių Gildijos palikuonys jau senokai suvokė besivaiką du zuikius, tačiau tai, kaip Sargybos šunys vijo savo aukas, vertė pakelti antakį. Atkakliai sekdami nemirtingojo pėdomis, jie nė neketino pulti bei nuolat laikėsi atokiai, o iki šiol buvę itin atsargūs, dabar nesibodėdavo pasirodyti atvirai ar net „netyčia“ pamesti vieną kitą laišką su ataskaitomis vadams. Nors ir naudingas, tačiau toks akivaizdus aplaidumas antarietį erzino - mėtytam ir vėtytam, jam nesinorėjo staiga pasitikėti į naujus sąjungininkus besiperšančiu priešu. Kelis metus iš eilės besitęsiant žaidimui „tu nebėk ir mes tavęs negaudysim“, nemirtingajam ėmė aiškėti Sargybos planas. Pastarasis, bent jau kol kas, akivaizdžiai nesikirto su antariečio tikslais. Ir paskutinį dešimtmetį subinę nuolat rodžiusi Fortūna visgi ryžosi užmesti akį į deimantinius Antario rūmus palikusį paskutinį Andajų.
Naujausios užuominos vedė link tolumoje stūksojusio kiek priploto Vezuvijaus silueto. Buvo likusios dar geros trys ar keturios kelionės dienos iki artimiausio miesto, kai antariečio sielą persmelkė dygaus šalčio banga, tarsi kas barbendamas lediniais plieno nagais būtų trūktelėjęs per nugarą.
- Šūdas! Kokią peklą tu čia verdi? - sumurmėjo nemirtingasis, aiškiai pajutęs savo galiomis besisklaidantį Naikintoją, - na bent jau žinau, jog tikrai esi netoliese.
Antarietis nujautė, ką ras Vezuvijaus apylinkėse ir tai jam visai nepatiko. Kovoti su savo lygio priešininku buvo kraują kaitinantis iššūkis ir pastarojo nemirtingajam visiškai nesinorėjo keisti į parazitų naikinimą. Šalčio banga pernelyg gerai buvo pažįstama ir jis puikiai žinojo, jog nesuskubus laiku sunaikinti keletą jų, pasaulį paskui gali tekti valyti nuo ištisų legionų tų kenkėjų. Ir kaip taisyklė tai buvo ganėtinai destruktyvi arba labai ilgai trunkanti veikla. Antarietis netryško entuziazmu imtis nei to, nei ano. Tad norėdamas išvengti masinio valymo, jisnusprendė smarkiai paspartinti žingsnį ir jau po nepilnos dienos beveik bėgimo netruko įsitikinti, jog paskubėti vertėjo.
Pakelės užeigos artėjant link Pompėjos retai būdavo tuščios, ne išimtis buvo ir ši – vos pravėrus smuklės duris, prieš antariečio nosį išniro marga ir triukšminga kompanija. Maisto jam ne itin reikėjo, tad užsisakęs ąsotėlį vyno įtarioms akims nuvesti į šalį, nemirtingasis įsitaisė nuošaliame užeigos kampe. Čia apdriskęs bei paliegęs keliautojas galėjo tyliai knapsėti ir nekliudomai vyne skandinti savas mintis, tuo pačiu puikiai matydamas bei girdėdamas kas dedasi aplinkui. Svirduliuodamas savo ąsotėlį rankoje ir laikas nuo laiko siurbtelėdamas vieną kitą gurkšnį, reikia pripažinti, tikrai gero vyno, antarietis ištempęs ausis pasinėrė į smuklėje verdantį svetimą gyvenimą: „...įsivaizduoji, tas skrudžas Fabijonas vis dar negražino skolos, o juk..“
- Na, man neįdomu, jog nesugebi išsimušto savo skolų, - sumurmėjo antarietis, - kitas!
„...sakai su Dalija?! Taigi ji kekšė, tik..“, - atsirėmęs abiem rankom į stalą rėžė prabangiais raštais siuvinėtą togą apsigobęs plebėjus, o gal net ir patricijus.
- Kekšė kartais gali būti ištikimesnė už neva padorią moterį, bet vėlgi – neįdomu, - rydamas eilinį vyno gurkšnį tyliai jam atsikirto Andajus, persimesdamas prie kito pokalbio.
Tarsi grūdo ieškodamas pelų maiše, antarietis klausėsi tai vieno, tai kito pokalbio. Taip kuisdamasis bendrame smuklės šurmulyje jis tikėjosi išgirsti ką nors neįprasto ir išsiskiriančio iš įprastinių kasdienių verslo, paskalų ar buities pokalbių aplinkos: “...sssakkau jie bbvo ne šiaip neghyvvi! Jos tarrssi kas būtų išš..., išž..., išžiovinnes saulėje! Einu ddar vieną...“ Nemirtingasis sukluso, nes nors pasakotojas buvo prisišniojęs daugiau, nei derėtų, tačiau jo nusakytas vaizdas buvo labai jau pažįstamas.
„Tai tie bent jau negyvi buvo. Largui nepasisekė labiau. Kalbama, jog dingusi jo mylimoji Leticija dabar nei gyva, nei mirusi slankioja kažkur … “ - tai kaip tik ir buvo tos žinios, kurių jis taip uoliai ieškodamas, visai nenorėjo išgirsti. Bet kalbą apie nemirėlius užvedęs lėbautojas nespėjo pabaigti sakinio, mat jų draugelis, grįždamas su dar vienu ąsočiu vyno, už kažko užkliuvo ir su trenksmu bei keiksmais plojosi į suolą, ant kurio sėdėjo audeklais apsimūturiavęs antarietis. Akimirkai smuklė kiek nuščiuvo, tačiau netrukus salę vėl apgaubė įprastinis girtas šurmulys.
Andajus pernelyg nenustebo, prie kojų smuklėje sudirbus kažkokiam pijokui – per daugelį jo gyvenimų, taip jau buvo nutikę ne kartą. Tiesa sakant, į krituolį jis atkreipė dėmesį, tik pastarajam garsiai nosimi trinktelėjus į suolą – taip antarietis buvo įsiklausęs į tą girtą pašnekesį. Neskubėdamas pasukęs savo apmūturiuotą galvą girtuoklio pusėn, Andajus tarsi paklausė - „tau kažko reikia?“ Stambaus sudėjimo nelaimėlis plūsdamasis sunkiai bandė atsistoti ir svirduliuodamas ranka užkabino antariečio apsiaustą – ant žemės skambiai barkštelėjęs nukrito ilgas lenktas kardas, kurį savininkas kaipmat pakėlė ir paslėpė po apsiausto klostėmis. Tačiau tos trumpos akimirkos visiškai pakako, kad iki tol girtas, kaip pėdas vyriškis staiga tvirtai atsistotų ant kojų ir drebančiu pirštu rodydamas į nemirtingąjį, pro dantis iškoštų:
- TU, tai tu tame slėnyje pasiėmei Kornelijų! Aš pažinau tave!
Netikėtai prablaivėjęs vyriškis ėmė smarkiai mosikuoti rankomis, bandydamas atkreipti dėmesį ir tai jam beveik būtų pavykę, jei ne kitas, kur kas garsesnis, triukšmo šaltinis, įgriuvęs ko ne su visomis smuklės durimis:
- Ten slėnyje!.. Slė... Slėnis pilnas demonų! Jie..., - perbalęs iš baimės kaimietis sunkiai rinko žodžius. Romėnas dar bandė kažką veblenti, tačiau durų link skuodžiantis antarietis jau buvo išgirdęs viską, ko jam reikėjo – įvykių sūkurys ėmė suktis vis greičiau ir nemirtingasis puikiai žinojo, ko reikia imtis, kad padėtis netaptų visiškai nevaldoma. Ir jei tikėti valstiečio pasakojimu, darbo žadėjo būti nemažai, ypač norint viską atlikti, kaip galima tyliau ir pritraukiant kuo mažiau pašalinių akių. Tad šį syki jo visiškai neerzino iš paskos pakniopstom skuodžiantys Sargybos kariai – antariečiui reikėjo tik suderinti kai kurias detales.
- Ei, pakaks apsimetinėti, jog vienas kito nematome! Susitarkim, pagrindinę gaują pasiimu sau, o jūs imatės likučių ir rūpinatės, kad gyvieji jokių būdu nesusitiktų su tais nemirėliais. Tas, beje, galioja ir jums. Visiškai nesvarbu, kuo tie nemirėliai buvo anksčiau – vien ašmenimis jų nepaimsi. Taigi, pirmiausia nukapojat rankas kojas, o tai, kad liko – ugnimi. Juk jums dar liko tos alyvos, kurią taip dosniai laistėt Romoje? - žarstydamas kandžius patarimus, antarietis palaipsniui grimzdo į Gajos virpesių jūrą - Naikintojo paleistos piktžaizdės buvo jau netoli, tačiau nemirtingasis ieškojo ne jų, - ir šiukštu neleiskit jiems suleisti į save nagų ar dantų. Aš neturiu kada dirbti dukart.
Po geros dešimties minučių pašėlusio bėgimo, prieš akis išniro jau patekėjusio mėnulio pasidabruotas slėnis, kuriame svirduliavo bei kepurnėjosi kažkokios tarsi girtos būtybės. Antarietį nupurtė vien pagalvojus apie prisilietimą prie šių parazituojančių sielų, tačiau nors įpakavimas ir buvo ne itin estetiškas, bet jo turinys buvo daugiau nei geidžiamas. Būdami nei gyvi, nei mirę, nemirėliai patys negalėjo gauti energijos iš Gajos, tad grobė ją iš visų gyvųjų. Grobė ir jautė nuolatinį alkį, nes daugiau ar mažiau kiauri maišai, pro kurių plyšius sruveno Gajos galios, nebegalėjo pasinaudoti gyvasties galiomis. Tačiau tai galėjo padaryti įgudęs mirties valdovas, kurį antarietis ir tikėjosi užčiuopti Gajos virpesių srovėse. O energija besitaškantys nemirėliai pravers, aiškinantis su juo santykius.
Beveik nelėtindamas žingsnio, antarietis išskėtė abi rankas, tarsi ketindamas glėbesčiuotis su staiga sukrutusia kažkada žmonėmis buvusių padarų banda.
- Napištu nadanu aiaši annurig, - rausvu švytėjimo apsigaubusios plaštakos plačiai išskėstais pirštais susmigo į dvi artimiausias būtybes papurtusiais pamėkliškais veidais. Jie čia pat persikreipė ir skleisdami švokščiantį atodūsį, ėmė trauktis bei raukšlėtis. Dar po keleto akimirkų sausai barkštelėję ant žemės sudribo du kaulų pilni odiniai maišai.
- Napištu nadanu aiaši annurig! - suriaumojo nemirtingasis ir jo pirštus pratęsiantys švytintys raudoni botagai ėmė negailestingai čaižyti nemirėlius vieną po kito. Išsiurbdamas jų surinktą energiją, antarietis, tarsi dalgiu nendres, guldė padarus vieną po kito, paskui save slėnyje palikdamas plačią kūnų brydę. Gerdamas Gajos syvus, Andajus jais tarsi mėgavosi, ieškodamas ir bandydamas atrasti tą subtilų ir atrodytų pažįstamą prieskonį, būdingą kiekvienam neišvaizdaus indo turiniui. Dar vienas mostas ranka ir eilinis nemirėlis iškeliavo amžinojo poilsio, o nemirtingojo veidą papuošė pergalinga grimasa:
-Radau! Dabar jau nebepaspruksi!
Chaotiškame Gajos virpesių vandenyne antarietis dabar aiškiai galėjo įžvelgti aklinai juodą Naikintojo siluetą, žibantį tarsi pakrantės švyturys audroje, tad antariečiui beliko tik sekti nauju pėdsaku. Keliais mostais atsainiai paguldęs dar keletą po kojomis pasipainiojusių nemirėlių, Andajus skubiai pasuko Vezuvijaus link, vedamas besiplaikstančio tamsaus šešėlio. Sielą kaustantis deginantis šaltis stiprėjo sulyg kiekvienu žingsniu, vedančiu rūkstančio ugnikalnio link:
- Hm... Na ir pasirinkai vietą pasislėpti. Atrodo susitikimas bus įdomus.
Antarietis jau nebebėgo – nakties sidabro šviesos nušviestu Vezuvijaus šlaitu skriejo dar vienas juodas šešėlis, žėrinčiomis ugnies akimis. Slaptas kalnų takas, kurio net ir dieną patyręs vedlys turėtų gerai paieškoti, dabar nebegalėjo apsaugoti Naikintojo, kurio pėdsakais lėkė kraujo troškulį pajutęs medžiotojas. Dar keli šuoliai ir tamsos gaivalas įskriejo į kalnų urvą bei sustingo...
-Hu'tegh!.. Ssich! - išsprūdo nemirtingajam, po kojomis pasigirdus šlapiam trekštelėjimui. Tokių dekoracijų jis jau senokai nebuvo matęs.
Kalno urve tvyrojo nenusakomas dusinantis pūvačios mėsos dvokas, kurio šaltinis buvo akivaizdus. Tiesiai prieš nosį, iš kokių dviejų delnų pločio plyšio į antarietį žvelgė kelios plačiai išsižiojusios galvos, sugrūstos į uolą. Kad neiškristų, jos iš šonų buvo užkištos rankomis, „laikančiomis“ jas už smakro, o iš apačios dar paremtos koja. Ant žemės telkšojo kraujo ir žarnokų likučių kratinys, kuriame voliojosi per pusę perplėštas vaiko kūnelis. Greta tysojo berods moteris, su plačiai atverta krūtinės ląsta, tarsi kas būtų bandęs išlįsti iš kūno. Dar vienas iš vidaus sudraskytas žmogaus lavonas pasėjo negerus įtarimus, o Andajaus ausis pasiekę svirplius primenantys čirptelėjimai nepaliko abejonių:
- Haarčak! Šabuir demagolka! Tai štai ką tu čia rezgei! - garsiai sušnypštė nemirtingasis, žaibišku lanku traukdamas kardą iš makštų.
Pačiu laiku... Šaižiai į sienas caksėdami nagais iš už urvo lubų kampo išniro gero katino dydžio padarai ir akimirksniu metėsi ant nemirtingojo, vos spėjusio ištiesti kardą. Tas, tarsi iešmas kepsnį, persmeigė vieną iš dešimkojų voragyvių, pasirengusių įsikibti į savo auką ir suleisti šarvuotos uodegos gale pūpsantį nuodingą geluonį. Antarietis juos puikiai pažinojo, tad suktis reikėjo labai spėriai - negaišdamas nė akimirkos, nukratė juodu nuodingu krauju besitaškantį, uodega plakantį bei šnypščiantį padarą. Dar nebaigus mosto kardu, kairės rankos plaštakoje pradėjęs žibėti ugnies kamuolys sėkmingai išsitaškė į kitą jo link išskėstomis nariuotomis kojomis skriejančią šlykštynę. Trumpas ryškus blyksnis nušvietė urvą ir Andajus išvydo tamsią galeriją, nusėtą žmonių kūnais, iš kurių akivaizdžiai greit turėtų ristis nauja parazitų karta. Trečiasis padaras sunkiai žnektelėjo į tuščią urvo grindinį, kuri greitu šuoliu atgal jau spėjo atlaisvinti nemirtingasis. Dar vienas ugnies kamuolys ir trečiasis uodeguotas voras virto pelenų ir nuodėgulių krūvele, o antarietis ėmėsi metodiškai valyti urvą ugnimi, žengdamas gilyn į kalną. Naikintojų jis daugiau, nei nemėgo, tačiau šios padermės jis tiesiog nekentė. Ir ne tik dėl tos nelemtos nakties Antaryje. Jei pirmieji dar turėjo kažkokį tikslą, tai Demagolo pasekėjai tiesiog griovė ir naikino dėl naikinimo, paskui save palikdami pūvančių nemirėlių ir visokių išbadėjusių chimerų ordas. Tačiau tuo pat metu tai buvo nebloga žinia, mat šia Naikintojų sekta nesižavėjo net ir Namtar su Asag, paprastai nesibodintys bet kokių priemonių.
Tamsiuose klaidžiuose Vezuvijaus olos koridoriuose siautėjo piktas ugnies viesulas, ugnies liežuviais šluodamas akmeninius skliautus. Paskui save save palikdamas tik pelenais nuklotus akmenis, antarietis neklysdamas žygiavo tolyn, palaipsniui kildamas link Vezuvijaus kalderos, kur buvo įsikūręs Naikintojas. Pastarasis akivaizdžiai buvo sunerimęs: „jis ką, tik dabar mane pastebėjo“ - suglumo nemirtingasis, išsitraukdamas kardą. Nestabdydamas žingsnio, jis pakėlė ginklą sau prieš akis ir priglaudė prie kardo kairės rankos rodomąjį bei didįjį pirštus. Vos paliesti, ašmenys nušvito ugnimi, o urve aidinčių sunkių antariečio žingsnių aidą papildė tylus melodingas gaudesys, tarsi kas pūstų į pustuščio butelio kaklelį.
- Namsaru sėlu išatu ummudu, - senojo ginklakalio kardas ėmė liepsnoti ryškia ugnimi, plintančia paskui ašmenimis slenkančius nemirtingojo pirštus, - namsaru sėlu išatu ummudu, - aukštėjančio tono gaudesys vis stiprėjo ir staiga nutilo, antariečiui atitraukus ranką nuo dabar ryškia ugnimi žėrinčio kalavijo.
- Šulmu bašmu! - nugriaudėjo gergždžiantis balsas iš priekyje atsivėrusio išėjimo, - matau šliužas užaugo. Jau ir nesitikėjau, jog gausiu progą sutraiškyti paskutinę gyvatę, po tos nakties.
Vos tik tolimos praeities balsas pasiekė nemirtingojo ausis, aplinkinis pasaulis nustojo egzistuoti. Nuo tos akimirkos jam neberūpėjo, nei pasaulio likimas, nei Kūrėjai, kurių prakeiksmas vertė juos saugoti, nei tai, jog irstantis Judo kūnas smarkiai ribojo jo galias. Tai tapo asmeniška ir iš giliausiuose nemirtingojo sielos užkaboriuosepo devyniais užraktais snaudusi būtybė staiga pabudusi, išsiveržė į lauką.
- M'Nagalah!!! Tu bjaurybe! - sušnypštė nemirtingasis, tarp pirštų trupindamas iš drabužių klosčių ištrauktą sielos akmenį, - halluptu išatu ummudu!
Kalderos vidinio uolinio šlaito urvas sprogo. Išsiveržęs ugninis gaivalas plaikstydamasis akinančios liepsnos liežuviais, sumišusiais su neperregimos tamsos klostėmis, nudundėjo žemyn, palikdamas paskui save apsilydžiusius akmenis ir smilkstančius rastigalius. Skriedamas žemyn, nemirtingasis aukštai užsimojo kardu ir žaibo greitumu kirto laukymėje stovėjusiam siluetui. Pastarasis irgi nestovėjo tarsi stabo ištiktas bei akimirksniu pariravo iš dangaus atskriejusią ugnies laviną. Liepsnojančiam nemirtingojo kardo lankui susikirtus su kruvinu purpuru užsipylusiais poilgiais gleivo ašmeniais, nugriaudėjo griaustinis, pakėlęs tirštą dulkių debesį bei išrausdamas kokių keturių žingsnių pločio duobę. Smūgio bangos išskirti priešininkai tarsi du plėšrūs žvėrys ėmė lėtai žingsniuoti ratu, nenuleisdami akių vienas nuo kito ir ieškodami menkiausios spragos priešininko gynyboje.
Žengęs kaire koja žingsnį pirmyn, liepsnų šarvais apsaugotas antarietis neskubėdamas pakėlė kardo rankeną šalia dešinės ausies ir nukreipęs ašmenių smaigalį į Naikintoją, akimirkai sustingo jaučio pozicijoje. Abiejose rankose suspaudęs švytintį gleivą, trumpam sustingo ir Naikintojas, bet jau po akimirkos vienas link kito skriejo du energijos pliūpsniais besitaškantys ir Vezuvijaus kalderos slėnį siaubiantys viesulai.
Staigiu mostu nemirtingasis kirto Naikintojui į koją, tačiau vietoje to ašmenys skambiai žvangtelėjo į žaibiškai atkištą gleivo kotą ir jau sekančią akimirką antariečiui teko trauktis nuo į jį skriejančių plačių gleivo ašmenų. Mesdamas kardą aukštyn ir į šalį, antarietis tolyn nukreipė sunkius ašmenius, sumontuotus ant ilgo ieties koto ir pabandė pranerti pro Naikintoją, taikydamas paskui save tempiamais ašmeniais šnirkštelėti Naikintojo šoną. Tačiau kardu vos užkabinęs priešininko pažastį, nemirtingasis pajuto skaudų smūgį į pilvą kaustytu gleivo koto galu – kova aiškiai nežadėjo būti lengva.
- Tai viskas, ką šliužas sugeba?! - pašaipiai mestelėjo Naikintojas, atmušdamas eilinį antariečio smūgį, - iš Yigo sūnaus aš tikėjausi daugiau, nei tik mano žvėrelių naikinimo. Beje, kaip tau jie patiko? Nesijaudink! Kalne savo valandos laukia tūkstančiai jų.
Naujienos nežadėjo nieko gero – tūkstančiai chimerų, paleistų į laisvę gan greitai sukeltų tikrą chaosą visame žemyne ir kitaip, nei sunkiai krutantys nemirėliai, jos nepaliktų jokių šansų dabartinei civilizacijai, po kojomis pamynusiai Gajos valdymo žinias. Prie savo galimybių ribos artėjantis paliegęs Judo kūnas smarkiai varžė antariečio veiksmus, tad jam reikėjo rinktis – viskas arba nieko. Nemirtingasis padidino kovos tempą.
Kiekvienas mostas buvo lydimas galingų energijos pliūpsnių, drebinusių kalderą. Kovotojų ginklai ne šiaip skrodė orą – ašmenimis užkabindami vis gilesnius pasaulio pamatinio audinio sluoksnius, jie plėšė naujus ir vis didesnius Gajos energijos gniutulus. Dviejų pragaro išperų draskomas poerdvis aplinką užpildė kunkuliuojančia ir žaibais besisvaidančia energija, vis labiau žadinančia jau ir taip pradėjusį busti ugnikalnį. Giliais randais, tarsi kokio milžiniško žvėries nagais, išvagota laukymė vaitojo sulyg kiekvienu nemirtingųjų ginklų kirčiu ir toliau skeldėjo vis giliau. Antarietis ir Naikintojas vikriai šuoliavo per naujai atsiveriančias sierą ir dūmus spjaudančias prarajas. Įveikęs dar vieną plyšį, kurio gilumoje jau buvo galima įžvelgti ir nieko gero nežadantį oranžinį švytėjimą, nemirtingasis kaire ranka kepštelėjo sudrumstų poerdvio srovių tėkmę ir įžiebęs ugnies gniutulą, sviedė jį į Naikintoją. Riaumojantis ugnies kamuolys, mikliai išaugęs iki didelio moliūgo, išsitaškė toje vietoje, kur ką tik stovėjo naikintojas. Pastarasis jau lėkė į šoną, greitai sukdamas gleivą tarp pirštų. Staigiu mostu link antariečio jis sustabdė smarkiai įsuktą ginklą ir andajui smogė tamsaus vėjo sūkurys, nubloškęs jį per keletą dešimčių žingsnių. Nemirtingasis tuoj pat pašoko ant kojų ir vėl nėrė link priešininko, paskui save palikdamas liepsniojančią brydę – dabar jau naikintojui atėjo eilė vengti naujos antariečio smūgio.
Deja antariečio pastangos ėjo veltui – priešininkas buvo daugiau, nei patyręs ir tiksliai atremdavo visus nemirtingojo kirčius ar bandymus sudeginti sielą. Užvaldytam kūnui nenumaldomai ir gan sparčiai artėjant link liepto galo, andajus suvokė teturįs tik vieną pasirinkimą – negalėdamas laimėti kovos, jis privalėjo neleisti jos laimėti naikintojui. Reikėjo tik jį išprovokuoti ir tai padaryti neturėjo būti labai sunku.
Atsitraukęs tolėliau, antarietis išsitraukė keletą sielos akmenų, kurių turėjo ne vieną ir ėmęs murmėti užkeikimus, keletui akimirkų sustingo. Tuo suskubo pasinaudoti naikintojas ir išsyk strimgalviais pasileidęs andajaus link, plačiai užsimodamas gleivu. Kruvinai raudono švytėjimo apgaubtas nemirtingasis stovėjo tarsi stabo ištiktas, kai jo kūną perskrodė naikintojo gleivo ašmenys. Ta pačią akimirką antarietis vertikaliai susmeigė kardą į priešininko petį, suleisdamas kairės rankos pirštus į nemirtingojo krūtinę. Kalderą perskrodė į pikdžiugiškai išsiviepusio andajaus spąstus pakliuvusio naikintojo kriokimas. Į krūtinę srūvanti staiga išlaisvinta andajaus sukaupta šimtų žmonių gyvasties galia dabar degino ir plėšė naikintojo kūną.
- Tu! Tuūūū! - naikintojas trūkčiojo konvulsijose, prismeigtas antariečio kardu, - Aš!.. Tave... Aaarrrrghh! Dvėsk!
Geležiniai antariečio gniaužtai išsilaikė vos keletą akimirkų ir pavargęs Judo kūnas pasidavė Naikintojo ašmenų galiai. Andajus susmuko, leisdamas išslysti kardui iš savo rankos ir jo kūnas ėmė trūnyti tiesiog akyse – paskutiniu metu viename gabale jį telaikė ta pati žmonių gyvasties energija, kurią jis dabar išlaisvino vienu ypu. Kardu persmeigtas Naikintojas susverdėjo ir žengė žingsnį atgal, bergždžiai bandydamas dešine ranka pasiekti petyje styrančią kardo rankeną. Į krūtinę susmigusi kairė antariečio ranka paliko plintančią švytinčią dėmę, pro kurią dabar veržėsi energija. Atspaudas tyso bei šakojosi, greitai apimdamas visą krūtinę.
- Ttttu! Šliuže! - drebėdamas išspaudė Naikintojas, kurio kūną greitai vagojo kruvinu rubinu švytintis įtrūkimų tinklas. Dar kelios akimirkos ir jis jau nebegalėjo išlaikyti srūvančios energijos - nugriaudėjo sprogimas. Išsiveržusi energija sukrėtė kalną iki pat jo gelmių.
Dėdė buvo Mizeno mieste ir asmeniškai vadovavo laivynui. Devintą dieną iki rugsėjo Kalendų mano motina parodė jam, kad iškilo debesis, neįprastas ir didumu, ir išvaizda. Dėdė jau buvo pasikaitinęs saulėje, apsipylęs šaltu vandeniu, užkandęs ir gulėdamas studijavo: paprašė sandalų ir pakilo į vietą, iš kurios geriausiai galėjo stebėti šį neįprastą reiškinį. Žiūrintiems iš toliau buvo neaišku, virš kokio kalno debesis atsirado, tik vėliau paaiškėjo, kad virš Vezuvijaus. Pagal formą jis labiausiai buvo panašus ne į kokį kitą medį, o į pušį. Mat nuo iškilusio aukštyn ilgo kamieno į visas puses ėjo šakos; manau, kad debesis iškilo išiveržus orui, o paskui, [spaudimui] sumažėjus, debesis sustojo, arba dėl savo svorio ėmė sklaidytis į visas puses: vietomis jis atrodė spindintis baltai, vietomis purvinas ir dėmėtas, tarsi būtų pakėlęs į viršų žemę ir pelenus. Šis regi nys jam , mokyčiausiam žmogui, pasirodė didingas ir todėl reikėjo išsamesnio tyrimo. Liepia parengti liburnų laivą ir man, jei kartu norėčiau važiuoti, siūlo vykti kartu: atsakiau, kad labiau noriu studijuoti ir kad pats davė man temą rašymui. Dėdė jau buvo beišeinantis iš namų, bet gavo laišką nuo Rektinos, Tascijaus žmonos, išsigandusios gresiančio pavojaus (nes jos dvaras stovėjo kalno papėdėje ir išsigelbėti buvo įmanoma tik laivu): prašė, kad jai padėtų išvengti pavojaus. Jis pakeitė sprendimą, kurį priėmė kaip mokslo žmogus, ir darė tai, kas derėjo kilnios sielos asmenybei. Išvedė kvadriremą ir pats įlipo į laivą, kad ne tik Rektiną, bet ir kitus išgelbėtų (mat šis gražus jūros krantas buvo gausiai apgyvendintas). Skubėjo ten, iš kur kiti bėgo, tiesiai laikė kursą, tiesiai vairą kreipė į pavojų, visai nejausdamas baimės, kad kiekvieną šios nelaimės pokytį, kiekvieną jos formą, kurią pastebi akis, liepia aprašyti ir pažymėti. Ir jau ant laivų pradėjo kristi pelenai, kuo arčiau priplaukdavo, tuo karštesni ir gausesni, jau ir juodos pemzos gabalai ir apdegę bei ugnies suskaldyti akmenys, jau staigiai pasirodė sekluma ir dėl kalno griūties nepasiekiamas krantas. Šiek tiek sugaišęs galvodamas, ar pasukti atgal, vairininkui, raginančiam taip padaryti, pasakė: „Drąsiems padeda likimas: skubėk pas Pomponijaną“.
Plinijaus Jaunesniojo laiškai Tacitui; VI knyga, XVI laiškas ; vert. Anna Maciūnienė
Susirėmimas su savo praeities šešėliu baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo ir nemirtingasis vėl laisvai plaukė Gajos virpesių vandenyne. Nepaisant to, jog kovos antarietis nelaimėjo, jis puikiai žinojo, jog Naikintojas taip pat neteko savo kūno – pavojus pasauliui ir Kūrėjui buvo atidėtas kuriam laikui. Tačiau šis laiko tarpsnis galėjo trukti tiek tūkstantmetį, tiek ir metus – buvo neįmanoma nuspėti, kaip kruopščiai Naikintojas rinksis sau naują kūną. Kitaip, nei jis ar kūrėjai, Naikintojai dažnai nesivargindavo ieškoti tapačių sielų. Nors tokie kūnai ir neleisdavo atsiskleisti visoms jų galioms, tačiau žalos jie galėjo pridaryti apsčiai.
„Kalbant apie Kūrėjus...“, - sumurmėjo sau nemirtingasis, prisiminęs, jog medžiodamas Naikintoją buvo visai pamiršęs Kūrėją. Jos virpesius jis pajuto, vos pabandęs paliesti Gajos virpesių vandenyną, tačiau greta buvo dar kažkas. Kažkas naujo ir vos užčiuopiamo gerokai nustebino andajų – į šį pasaulį užsuko dar vienas Kūrėjas. Tai nebuvo neįmanoma, tačiau žinant kiek jų buvo telikę – fortūnai rodos iš tiesų pabodo rodyti savo subinę. Taigi dabar jis jau turėjo dvi priežastis pasistengti. Tačiau tam būtinai reikėjo rasti naują kūną, kuriame gyventų gimininga siela.