...
(Lk 12.4;12.5) Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!
Mesijaus žodžiu iš ties džiaugėsi ne visi, nors garsas apie jo mokymus buvo pasklidęs po visą Galilėją. Dar kartą pasitvirtino liaudies išmintis – savo tėviškėje pranašu nebūsi. Užsirūstinę jo pamokslu, gimtojo Nazaro miesto žmonės išvijo Jėzų ir jo mokinius iš sinagogos bei grasinosi nustumti nuo kalno pakriūtės, ant kurio stovėjo miestas. Sikarijaus delnai jau buvo ne juokais ėmę gniaužti durklų rankenas, tačiau Mesijas tik pakėlė ranką ir tylėdamas praėjo pro staiga sustingusius nazariečius, pasukęs tolyn nuo įniršusių miestiečių.
(Mk 1) Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.
Tąsyk šventykloje nustėro visi, neišskiriant ir Jėzaus kūne buvusios Kūrėjos bei sikarijaus akimis pasaulį mačiusio nemirtingojo, kuris anapus trimačio pasaulio ribos pratrūko įvairiausiomis kalbomis, išmoktomis jo lankytuose pasauliuose:
“Osik, šabūr! Hu'tegh!.. Čuy'ča!.. Ssich! Faelirh č'susse tfrai! Tik Namtar subinlaižių čia betrūko, dabar tai tikrai bus visiška šikna! Reikėjo tam karštakošiui žąsinui tąsyk Atlantidoje švaistytis vamzdžiu bei skelbti visiems aplinkui: Mes čia, užsukite kada, prie progos!.. Kita vertus, ta Kūrėja taip pat nepėsčia – jai pakako vieno žodžio naikintojui išstumti iš užgrobto kūno. Dėl tokios verta ir pasiplėšyti...“
Kūrėja viso to aišku negalėjo girdėti – ji apskritai nieko nebegirdėjo nuo to momento, kai sinagogoje pajuto piktą sielą. Kūrėja nė pati nepastebėjo, kaip Jėzaus lūpomis išsyk išsprūdo:
– „Atlukum!“
To visiškai pakako demonui išgyvendinti iš užgrobto kūno, tačiau tą pačią akimirką Kūrėja suvokė, jog visi planai turės keistis ir keistis sparčiai. Nors antrąjį kartą Gajos galias Žemės, kaip jie vadino savo namus, žmonėms ji ketino atverti palengva ir nuolat kaldama į galvą, jog piknaudžiauti jomis nevalia, tačiau dabar Kūrėja suvokė, jog veltui švaistyti laiko ji negalėjo sau leisti. Karti patirtis Iltyre nuolat priminė, jog šie tamsos įsikūnijimai, gerokai besiskiriantys nuo tyros šešėlio versmės, su laiku gali sunaikinti visą žydintį pasaulį. Būdama įkalinta mesijo kūne, Kūrėja aiškiai suvokė, jog pasipriešinti naikintojams, jei pastarieji sugalvos pulti, ji neturės jokių šansų.
Taigi veikti reikėjo greitai, tačiau skubėti buvo nevalia. Pilietinis karas, kurį šešėlis anuomet nutraukė akinančiu blyksniu nutraukė dar jam nė neprasidėjus, nebuvo tai, ką Kūrėja norėjo bandyti pakartoti antrąjį kartą. Tokia įvykių seka buvo visai reali – fariziejai Jėzuje įžvelgė rimtą konkurentą, grasinantį dabartinei jų valdžiai, kurios jie neketino užleisti geruoju.
(Lk 6) Kitą šabo dieną jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi. Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti. Bet jis įžvelgė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Tasai atsistojo. Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus: ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Ir, apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo. O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.
Kūrėja suvokė, jog esamomis sąlygomis jai buvo būtina kuo skubiau surinkti kritinę masę pasekėjų, kurie galėtų tęsti jos pradėtus darbus. Tačiau tai reikėjo daryti tyliai, nesukeliant bereikalingo triukšmo, antraip šiuo sujudimu Judėjoje galėjo susidomėti ir Romos imperija. Jei fariziejai nemėgo konkurentų, tai Romos imperatorius jų tiesiog nekentė ir pastaruosius tiesiog traiškė, pasitelkęs savo legionus. Net ir mačiusi ne vieną daug toliau pažengusį pasaulį bei jų armijas, ginkluotas mirtinomis technologijomis, Kūrėja pajuto pagarbų virpulį, išvydusi žygiuojantį pulką Romos legionierių. Šiame primityviame pasaulyje, tai buvo beveik tobula žudymo mašina, veikianti ir mąstanti, kaip darnus vientisas organizmas.
Dar Atlantidoje ji suvokė, jog šio pasaulio žmonės yra kažkokie kitokie – nenugalimas noras varžytis ir pranokti kitus buvo gerokai stipresnis, nei kituose pasauliuose. Pasitelkus šį, ko ne instinktyvų troškimą, žmonėse buvo galima pažadinti bebaimius karius, visa savo esybe tikinčių savo vadų įsakymais ir vykdančius juos nė ne mirktelėjus. Vieno žvilgsnio į unisonu šarvais žvanginančių karių stačiakampį pakako suvokti Romos legionų vadams pavyko rasti tuos svertus, valdančius troškimą pirmauti ir nugalėti.
Jei Kūrėjos pasekėjai užklius Romai, tai nebus karas, tai bus tikros skerdynės, net jei jos pasekėjų užnugarį saugos Gajos galios. Kita vertus, jei ji pavėluos ir leis pragaro išperoms atverti vartus, tai toks likimas ištiks visą pasaulį. Tad nuolat ją lydintį šešėlio pojūtis ramino ir suteikė šiokios tokios vilties, jog prireikus, su ugnimi bus galima kovoti ugnimi. Tiesa, iš pradžių jei reikėjo kažkaip padėti įžiebti laužą iš tos juodos kibirkšties.
Mokymų pradžios atidėlioti daugiau nebuvo galima. Surinkusi būrį ištikimiausių pasekėjų, Kūrėja iškeliavo nuošalią vietą giliai meditacijai – norint atverti Gajos šaltinį dovanos neturinčioms būtybėms reikėjo sukaupti nemažai galių. Be to, panirusi į Gajos šaltinių glamones, ji tikėjo užčiuopti tą tyros tamsos versmę, kuri nuolat sukiojosi greta.
(Lk6) Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais.
Tai buvo įstabus momentas – pirmieji tekančios saulės spinduliai atsargiai nušvietė ant uolos atbrailos atsistojusį Jėzų. Ryto šviesoje Mesijas pats švytėjo tarsi šlifuotas brangakmenis, pakeltas prieš saulę – jo rankomis vijosi iš niekur išnyrančios tviskančios srovelės, o kiekviename delne žėrėjo po mažą saulę. Jėzus atsisuko į savo išrinktuosius ir priėjęs prie kiekvieno iš jų, palietė iš nuostabos sustingusius mokinus lengva, tarsi pūkas šviesa, sklindančia iš jo atvirų delnų.
(Mt10) Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negalias.
Štai dvylikos apaštalų vardai: pirmas Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus, Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir muitininkas Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas, Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:
„Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei apavo, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.
Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums. Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui.
Net jei būtų norėjęs bėgti, sikarijus negalėjo nė iš vietos pajudėti. Jį tarsi suparalyžiavo, pamačius link kario žengiantį Jėzų. Dievo galiomis palaimintas Mesijas ėjo neliesdamas girgždančiu kalnų žvirgždu padengtų uolų ir priėjęs paklausė:
– Ar tu sutinki ištikimai sekti mūsų Viešpačio keliais ir skleisti jo žinią visiems, norintiems pažinti Tikrąją Tiesą?
– Taip, aš Judas Iskariotas pasižadu ištikimai tarnauti tau ir mūsų Viešpačiui. Priimk ir priglausk mano varganą sielą, idant ji nepražūtų kelyje ir aš visomis savo išgalėmis ginsiu tavo teisybę bei kentėsiu už tave, – ant kelių parklupęs sikarijus žemai nulenkė galvą ir ištiesė Jėzui pirštų galuose laikomą durklą, idant jis paliestų durklą ranka bei priimtų jo tarnystę.
„Ssich! Šebsmirše! Ir kas, po galais, šį kartą tave už liežuvio tempia?! Už bukagalvį blogiau tik durnius su iniciatyva, nes iniciatyvą jis pradeda rodyti tuomet, kai to visai nereikia! Tu net nesuvoki, ką darai!!!“ – nemirtingasis galėjo tik siautėti, pajutęs, jog, kaip kadaise jo krūtinę vėl ėmė gniaužti Dingir ženklas. Kitomis aplinkybėmis jis džiaugtųsi, tačiau ne šį kart, – Tu tiesiog šaunuolis, aš, galima sakyti, dar nė nepradėjau sielų susiliejimo, o tu jau duodi priesaiką! Jei ir taip buvo mažai šansų susigyventi, tai dabar apskritai turbūt bus neįmanoma ir mes abu su Kūrėja tapsime jos sukurto Mesijo marionetėmis, nes, atrodo, ir Kūrėja nelabai gali laisvai elgtis.“
– Aš priimu tavo tarnystę. Keliauk drauge ir padėk šį pasaulį padaryti švaresniu ir geresniu, visiems norintiems pažinti Tikrąją Tiesą, – Jėzus palietė iškeltą durklą, kuris staiga nušvito keistais rašmenimis, perbėgusiais per ginklo ašmenis. Kūrėja visa savo esybe pajuto kitapus šio kūno kunkuliuojančią tamsą, kuri regis tuoj tuoj sprogs ir pasiglemš viską aplinkui:
„Taip, nuojauta manęs neapgavo. Tai tikrai jis – reikia nepraleisti progos ir panaudoti jį tinkamai“ – pagalvojo ji.
„Viskas... Va dabar tai tikrai mudu abu sėdim šiknoj. Nuo šiol be to mesijo net pirstelėt negalėsi, nes kiekvienas jo žodis tau bus įsakymas, kurio negalėsi nevykdyti“ – be garso atsiduso nemirtingasis, išsakydamas priekaištą karštakošiui inkarnatui. Nesėkmių virtinė keliautoją taip išvargino, jog jis visiškai nepajuto staiga atsiradusių naujų Dingir ženklo pulsacijų, kurias tuoj užgožė vis dar nenurimusios skausmo audros bangos, tebesiautėjančios po fiasko Atlantidoje.