„Akivaizdu, jog ne veltui keliavau iš Galilėjos. Jis tikrai kažkur čia... Kažkur šioje minioje tryško tyros tamsos šaltinis. Tai nebuvo blogis savaime, tai buvo viską apgaubianti, sugerianti ir pasiglemžianti tamsa. Juodesnė už suodžius ar tarpžvaigždinio kosmoso platybes pirmapradė tamsa, be kurios nebūtų įmanoma suvokti šviesos. Tokia juodžiausia versmė galėtų būti puikus fonas, rodant šviesą šio pasaulio žmonėms. Svarbu tik neleisti jai pasiglemžti per daug“ – Jėzaus akimis Kūrėja dairėsi aplinkui, tikėdamasi rasti tą, kurio tamsus šešėlis jau tūkstantmečius sekė paskui iš pasaulio į pasaulį. Tačiau per tuos tūkstantmečius, jam taip niekad ir nebuvo lemta atsistoti greta. Kūrėja jau seniai suvokė, kad ir kokie būtų buvę šešėlio kėslai – jis tikrai nebuvo priešiškai nusiteikęs. Mesijo kūne dabar įkalinta Kūrėja puikiai prisiminė, jog prireikus, ši tamsa galėjo saugoti labiau, nei tvirčiausio mūro siena.

„Tąsyk, kai Iltyre atsivėrė pragaro vartai – šešėlis tiesiog sugėrė visus smūgius. Neprašytas, stojo mūru už tuos, kurie jį niekino ir galiausiai vis viena ištrėmė iš pasaulio. Ištrėmė tik tam, kad pragaras sugrįžtų ir juos pasiglemžtų“ – prisiminė Kūrėja. Net ir nebūdama šių pasaulių kūrėja, ji be vargo matė, kad paskutiniai keli pasauliai buvo beveik identiškos vienas kito kopijos. Tad buvo apmaudu matyti, kaip keletas netinkamų sprendimų galėjo nukreipti viso pasaulio raidą negrįžtama savęs susinaikinimo spirale. Kūrėjai visiškai nesinorėjo kartoti ankstesniuose pasauliuose padarytų klaidų, padedant civilizacijoms jų raidos kelyje.

Tik pradėjusioms vystytis civilizacijoms neretai reikalingas geras vedlys, galintis vesti tautas pažinimo keliu, aplenkiant karų chaosą. Tačiau pasakyti yra daug lengviau, nei padaryti. Pirmasis bandymas sukurti tobulą visuomenės branduolį su trenksmu žlugo – ji nepakankamai įverstino šių žmonių valdžios ir turtų troškimą, kuris neretai gali užgožti sveiką protą. Kūrėja nesitikėjo, kad jos perteiktos gyvenimo gairės ilgainiui atlantų tautoje sukels tokią priešpriešą ir susiskaidymą. Tiesa, žmones ji gal dar būtų suvaldžiusi, jei ne tas akinantis tamsos šaltinio blyksnis, akimirksniu sunaikinęs visus jos darbo vaisius. Buvusi priversta viešai išsižadėti to jaunuolio, Kūrėja galėjo tik spėlioti, kas nutiko Magijos Gildijos menėse, nes prisibelsti iki jo sąmonės jai nepavyko – pernelyg aktyviai jis tuomet priešinosi mentaliniam poveikiui. Kita vertus, kažkas viduje kuždėjo, jog menė tąsyk tiesiog tapo pernelyg maža, sutalpinti didelius ten buvusių žmonių ego – gildijos vyresnieji akivaizdžiai ignoravo jos perspėjimus neprovokuoti jaunojo kario, o ir pastarojo išdidumas rėmė dangų. Būtent todėl šį syki ji apsiėmė sukurti mesiją, į kurio kūno pančius dabar pati ir įkliuvo. Tik jis šiame ką tik pradėjusių vystytis patriarchalinių civilizacijų lopšyje galėjo užtikrinti valdom ą pasekėjų būrį, kurį būtų galima tinkamai apmokyti Gajos galių pažinimo. Ir jau paskui šie išrinktieji galėtų toliau padėti tobulėti pasauliui.

Savo apmąstymuose apie pasaulio raidą besimėgaujant kūną glamonėjusia Gajos versme, patyręs Kūrėjos žvilgsnis užkliuvo už būrelio piligrimų, stovėjusių šalia didžiulio pakrantės riedulio. Nepaisant visų jų veiduose sustingusios baimės ir nuostabos, vienas iš grubias marškas vilkėjusių žmonių aiškiai skyrėsi nuo kitų. Jokie apdarai ar nuostabos bei baimės perkreiptas veidas negalėjo paslėpti tokio svarbaus ir kiaurai veriančio žvilgsnio, būdingo tik patyrusiems kariams. Kūrėja negalėjo pasakyti ar tai buvo ją persekiojęs šešėlis – nors ji akivaizdžiai juto tamsos versmę, tačiau niekaip negalėjo jos tiksliai rasti. Jei tai ir buvo šešėlis – jis dar nebuvo pilnai įžengęs į šį pasaulį.

Kaip ir reikėjo tikėtis, Jordano pakrantėje įvykęs stebuklas sukėlė daug šurmulio bei kalbų, tačiau nepaisant sujudimo, pro pastabias sikarijaus akis nepraslydo trijulė piligrimų, besižvalgiusių Mesijo link ir kažką karštai aptarinėjusių tarpusavyje. Negaišdamas laiko sikarijus tylomis atsistojo ir apeidamas būrį prisėdusių piligrimų, neva žiūrėdamas į Mesiją, paskubomis kažkur ėjo, tarytum netyčiomis artėdamas link trijulės. Iki jis priartėjo, vienas piligrimų atsiskyrė ir paskubomis nuėjo miesto link. Nors viso pokalbio nugirsti nespėjo, tačiau sikarijui visiškai pakako ausis pasiekusio žodžio „Erodas“. Nelėtindamas žingsnio jis praėjo vis dar tebesišnabždančią apsimetėlių piligrimų porą ir pasuko Mesijo link – reikėjo jį kažkaip įspėti apie gresiantį pavojų. Vienintelė šovusi į galvą mintis – tiesiog paskleisti gandą tarp artimiausių piligrimų, jog Erodas ėmė ieškoti ne tik Jono, bet ir Jėzaus, kas iš tiesų buvo panašu į tiesą. Prisėdęs šalia vieno iš Mesijo mokinių, sikarijus pratarė:

– Garbė Dievui. Tebūnie palaimintas mūsų Mesijas. Sklinda gandas, jog Erodas sužinojęs Mesiją keliaujant pas Joną, pasiuntė savo pakalikus jam pakenkti. Tam pykčio apakintam ištvirkėliui nėra nieko šventa, todėl gal vertėtų pasirūpinti mūsų mokytoju? Net jei jis Dievo sūnus ir viskas yra jį saugančio Dievo valioje, juk pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!

Kiek pasėdėjęs ir persimetęs keliais žodžiais apie Viešpaties Dievo darbus, sikarijus atsistojo tarsi ketindamas eiti link šalia tekėjusio upelio, pasisemti vandens. Tačiau dar nepasiekęs savo tikslo jis dar sykį prisėdo ir pakartojo savo istoriją. Taip iki sutemstant šį gandą jau iš lūpų į lūpas , perdavinėjo kelios dešimtys piligrimų, o paryčiui Sikarijų gildijos narys jau galėjo džiaugtis savo darbo vaisiumi, mat niekeno nepastebėtas Mesijas tyliai išnyko nakties tamsoje. Džiaugtis buvo ko, Mesijo pasigedo ne tik aplink Joną susirinkę piligrimai, bet ir po dienos prie upės užgriuvę tetrarcho Erodo siųsti kariūnai. Burnodami ant Viepaties Dievo, jie suėmė Joną ir išsivedė Galilėjos link – Mesijas buvo saugus, mat vienintelis sikarijus žinojo kuria kryptimi į dykumą išėjo Mesijas.

(Lk 4)Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Alkanas ir pavargęs buvo ne tik Mesijas, bet ir grupelė ištikimų mokinių, sekusių paskui Jėzų visą šį laiką. Daugiau, nei mėnesį prasibasčius dykynėje, pagaliau buvo galima grįžti pas žmones. Tiesa, sugrįžimą lydėjo liūdnos Gildijos žvalgų žinios – Jonas Krikštytojas buvo nukirsdintas Erodo kalėjimo rūsiuose. Tačiau tuo pat metu, regis, Erodas numalšino savo kraujo troškulį ir bent kuriam laikui prarado susidomėjimą Mesijumi. „Visgi geriau jau alkanas ir pavargęs, nei netekęs galvos“ – pagalvojo sikarijus, žvelgdamas į dulkėtu akmenuotu keliu keistai lengvai žengiančio Jėzaus nugarą. Dar keisčiau buvo justi, jog kiekvienas jo žodis ne tik pakeldavo dvasią, bet ir suteikdavo jėgų. Ir pasidairius į aplinkinius, buvo akivaizdu, jog ir aplinkinius Mesijo žodžiai veikė ne kitaip. Pakako greta Mesijo praleisti vos daugiau, nei mėnesį ir sikarijus jau spėjo pamiršti visą tą burnojimą, kurio buvo kupinos pirmosios jo kelionės dienos bei mėgautis jo skleidžiamomis tiesomis.

...

– Pone, jis vėl pasirodė Galilėjoje to toliau skelbia savo pamokslus. Taip pat mus pasiekė nauji gandai apie jo daromus stebuklus, – į menę įėjusio tarno balsas skambėjo kiek galima tyliau ir nuolankiau – būtent taip derėjo pranešti blogas naujienas vyriausiajam šventikui, – ką įsakysite daryti?

– Taip ir maniau, kad tas girtuoklis pašlemėkas tesugebės tik svetimomis rankomis galvas kapoti. Bėda ta, kad jis net tinkamos galvos surasti nesugebėjo, nors buvo pirštu parodyta! – šventiko balsas skambėjo ramiai, tačiau rankoje drebanti taurė išdavė, jog jis vos tveri pykčiu, – Išeik! Palik mane vieną! Man reikia gerai pagalvoti, ką daryti su tuo Jėzumi.

– Kaip įsakysite pone, Kajafai, – žemai nusilenkęs tarnas atbulas išėjo pro duris ir tyliai jas uždarė.

– Naujasis Mesijas kur kas didesnė problema, nei tie fariziejai gali suvokti savo tuščiomis makaulėmis, tinkamomis tik suaukotų monetų žvangesiui aidėti. Deja, tie stebuklai – jokie ne gandai – čia ir yra bėda. Jei ne jie, tai buvo nebuvo jis su visa gauja pakalikų – ne jis pirmas ir ne jis paskutinis pasiskelbė visažiniu ir visagaliu pranašu, gelbėsiančiu pasaulį. Praeis dešimt, dvidešimt metų ir niekas nebeprisimintų apie tą Jėzų. – garsiai svarstydamas, šventikas aukštai pakėlė prie lūpų vyno taurę, atidengdamas iki tol mantijos klostėmis uždengtą alyvos šakelės ir kardo tatuiruotę ant dešiniojo dilbio, – Bet šito burtininkų išperos jokiu būdu negalima paleisti iš akių. Mes nepamiršom, ką jie padarė galingiausiai valstybei – per akimirką Aukso Vartų miestą jie pavertė griuvėsiais. Laimei, tąsyk Karių Gildijoje dar liko gyvų, kurių suburtas ordinas prisiekė su šaknimis išrauti šią blogo sėklą. Nesvarbu, jog neesu karys – aš savaip pasitarnausiu šiam dešimtį tūkstančių metų skaičiuojančiam ordinui. Po ranka turėdamas nieko nenutuokiančių šventikų armiją, rasiu kaip prigriebti tą magų padermės išperą, – Kajafas susigriebė, jog jo garsius apmąstymus galėjo kas nors nugirsti, tačiau jam nutilus, stojo mirtina tyla, kurią pertraukė tik pro langą įsiveržiančio vėjo gūsių šnaresys. Nepaisant to, jog neišgirdo nieko įtartino, tolimesnius planus šventikas nusprendė dėliotis tylėdamas.

Beje geriausia, ką jis šiuo metu galėjo sugalvoti – liepti slapčia sekti Mesiją ir liudyti visus piktžodžiavimus bei kitus nusižengimus Raštui. Patenkintas savo apmąstymais, jis sėdo prie stalo ir surašė slaptą žinutę ordinui. Paslėpęs ją kas rytą ordino pasiuntinio atnešamos naujos vaisių pintinės dugne, Kajafas ėmėsi rašyti paliepimą Galilėjos fariziejiams bei Rašto aiškintojams slapta sekti bei liudyti žydu mesijumi besivadinačio Jėzaus žodžius bei pranešti apie bet kokius nusižengimus.