Pasąmonės srautas nesibaigė, tik, deja, dabartiniu metu yra kur kas mažiau laisvo laiko jo dešifravimui ir perteikimui daugiau mažiau lietuvių kalba. Tad antrojo skyriaus pirmajai daliai (ar antrosios dalies pirmajam skyriui - čia kaip kam labiau patinka) prireikė gerokai daugiau laiko. Visgi naujasis mažasis direktorius dykaduoniaut, t.y. užsiimti kūrybine veikla, nelabai leidžia. Nepaisant to, pavyko išpešti šiek tiek laiko ir tęsti pradėtą apsakymą.
2 skyrius: Brendant kraujo upe
Mesijas
Skausmas nesiliovė jau keletą tūkstantmečių ir nors anapus ribos laiko tėkmė gerokai skyrėsi nuo įprastinio trimačio pasaulio, tačiau rodėsi, jog ji taip pat pakluso Ayaos prakeiksmui ir kiekvieną kartą nukentėjus Kūrėjo įsikūnijimui, tėkmė sulėtėdavo, sukeldama papildomas kančias. Tiesa tai, ką dabar jautė nemirtingasis – buvo tik lengvas dilgčiojimas, palyginus su ta akimirka, kai akinantis grynos energijos spindulys perplėšė pusiau Ninanos šventyklos bokštą. Tą pačią akimirką nemirtingajam pasirodė, jog jį kažkas sudraskė į tūkstančius gabalėlių, kiekvieną jų apipylė rūgštimi ir persmeigę adata, paliko juos skrusti ant žarijų. Jis taip pat galėjo prisiekti beveik fiziškai pajutęs, kaip skilo ir trupėjo jo sielos ginklo ašmenys. Ir nors tokios kančios negalėjo nužudyti nemirtingojo, antraip Ayaos prakeiksmas būtų netekęs prasmės, tačiau kiekvienas toks nuotykis iš pagrindų susilpnindavo nemirtingojo galias. Pastarąsias jis atgauti galėjo tik vieninteliu būdu – sugrįždamas prie savo tikrosios esybės. Ir nors nemirtingasis nelabai norėjo to daryti, tačiau puikiai suvokė, jog netrukus nelabai turės iš ko rinktis, ypač jei jį ištiks dar viena panaši nesėkmė.
Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, jis suvokė, jog negalėjo sau leisti dar kartą prarasti Kūrėjos inkarnatės. Vien jau todėl, jog tokios nesėkmės sudrumsdavo įprastinę Gajos energijos tėkmę, o šių įvykių raibuliai neretai nuvilnydavo toli už pasaulio ribų. Ir nors Teros kalną pažadinęs dar nepabudusio jaunuolio šūvis nė iš tolo neprilygo jo rankoje nušvitusios Angelo Rankos blyksniams, kurių vienas yra suskaldęs ištisą planetą, tačiau net ir toks šnipštelėjimas galėjo nelikti nepastebėtas. Ypač, jei Naikintojų šnipai buvo jau buvo kur nors netoliese. Tiesa, pastarųjų godumas beveik garantavo, jog jie bent kelis tūkstantmečius neskubės atverti vartų į Antarį bei pranešti Namtar apie savo radinį, o godžiai sprogs šviežieną patys. Tačiau sutrupėję sielos ašmenys, kurių jis dar nė nesusirado ir kažkur jūros dugne palaidota Angelo ranka, visai nekėlė noro, rizikuoti susidurti akis į akį su tais pragaro išperomis. Net, jei tą pragarą kadaise jis pats ir buvo užkūręs, jis vis dar tebebuvo paskutinis iš Andajų, žinantis Naikintojų taip geidžiamas Uždraustųjų Žodžių paslaptis. Dėl jų tas, kurio vardas buvo uždraustas, visų Naikintojų buvo medžiojamas netgi labiau, nei Kūrėjai su jų gyvybės kupinais pasauliais, mat kiekvienas Naikintojas tikėjosi užvaldęs šias galias, mesti iššūkį Namtar ir Asag. O pastarieji su Andajų palikuoniu dargi turėjo ir asmeninių sąskaitų dėl jų bendro Ialdagorto žūties per Didįjį Vaymą.
…
Akinanti vidurdienio ugnis skaldė ne tik išdžiūvusią aižėjančią žemę, bet ir keliautojo pakaušį, ant kurio sulyg kiekvienu žingsniu tarsi kuolą kas tašė. Sausai girgždėdami po kojomis dardėjo sunkiai velkamų kojų paspiriami pakelės akmenėliai – kelionė buvo ilga ir varginanti. Jei ne vandeniu turtingas plebėjas gojus, šioje saulės išdegintoje dykynėje visai netikėtai sau gavęs galą bei palengvinęs naštą šventajai žemei, jo paties kelionė taip galėjo baigtis kažkur Perėjoje, taip ir nepasiekus Jerichono. Gojaus greičiausiai niekas net ir neieškos, o net jei kas ir bandys, tai grifai ir hienos jau seniai bus atlikusios savo darbą.
Patikėta Sikarijų gildijos užduotis buvo nepalyginamai svarbesnė už kažkokio gojaus gyvybę. Jie jau tris dešimtis metų slapta saugojo Mesiją, kurio atėjimą bylojo Mozė, Izaijas, Jeremijas, Danielius ir kiti didys Viešpaties sūnūs, pažinę šią tiesą per Viešpaties bei jo tarnų apreiškimus. Jam, gildijos įkūrėjo Judo Makabėjaus brolio Simono palikuoniui, Simono sūnui buvo patikėta saugoti Mesiją ir ginti nuo purvinų gojų keliamos grėsmės. Prieš geras tris dešimtis metų Erodui Didžiajam išsigandus savo sosto paveržimo ir įsakius išžudyti visus naujagimius, sikarijams skubiai teko slėpti Juozapą, Mariją ir ką tik gimusį Mesiją nuo gojų siųstų žudikų. Jo sūnus Antipas taip pat nespindėjo mielaširdingumu, o dykumoje anapilin pasiųstas už pinigus Mesiją ketinęs šnipinėti gobšus gojas tik patvirtino gildijos žvalgų gandus – Mesijas keliavo link Jerichono, kur prie Jordano upės Jonas Krikštytojas krikštijo vandeniu, atversdamas visus norinčius į Viešpaties kelią. Žinant Erodo pyktį Jonui, pastarasis galėjo užtraukti nelaimę ir Mesijui, tad gildija nusprendė siųsti savą žmogų, kuris visuomet galėtų būti šalia.
– Aišku tai didelė garbė, tačiau bastytis po šią dulkėtą krosnį, vaizduojant piligrimą? – sunkiai kildamas į kalną pats sau bambėjo keliautojas, – kas tempė mane už liežuvio?
„Kas, kas? Jei būčiau laukęs, kol pats priartėsi prie Kūrėjos – net ir nemirtingasis suspėtų pasenti! Žinoma, jei tai būtų baudžiamasis reidas į patricijų valdomas Romos teritorijas, tai tu būtum pirmose gretose. Kraują nuleisti tu greitas, o štai pagalvoti, prieš smaigstant iešmais – sunkoka. Greičiau jau nubustum ir įsileistum mane, o tai jau pabodo kelis dešimtmečius belstis į tavo barškančią makaulę“ – negirdimai jam antrino nemirtingasis.
Pasiekus kalno viršūnę, sikarijui tarsi akmuo nuo krutinės nusirito, mat tolumoje išvydo žalumos lopinėlius – jis artėjo prie Jordano upės. Tačiau prireikė dar dviejų dienų, kol keliautojui pavyko rasti Jono buveinę, Jordano upės slėnyje.
(Mt 3) Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.
Išklausęs Jono pamokslų, sikarijus patogiai įsitaisė tarp kitų piligrimų ir ištempęs ausis ėmė klausytis aplink sklindančių šnabždesių, dešine ranka nejučiomis glostydamas šoną maloniai šildžiusio aštraus durklo rankeną. Pastaruosius jis pasiėmė, nepaisydamas gildijos vyresniojo prieštaravimų. Šiaip, dėl visa pikto, pavyzdžiui, jei ką reikės greitai nutildyti, kaip kad tą gojų dykumoje. Ausis pasiekiantys gandai patvirtino jo pasakojimą – Mesijas keliauja čia, tad laimei tas pašlemėkas su savo žiniomis taip ir nepasiekė Romos valdų. Bet kuo daugiau gandų pasiekė sikarijaus ausis, tuo sunkesnis nerimas ėmė slėgti nematerialią nemirtingojo krūtinę:
„Kažkas, čia ne taip. Labai ne taip. Tik Kūrėja galėjo pati duoti gyvybę tam jų Mesijui, o Gajos proveržio šiame pasaulyje juk tikrai negalėjau pražiopsoti. Tad jei tas karštakošis kvailys, pasigriebęs Angelo ranką, dar prieš tūkstančius metų anapus pasiuntė bene visus, nors kiek daugiau valdžiusius Gajos galias – iš kur šis Mesijas sėmėsi savo galių, apie kurias sklido visos tos kalbos?..“
Atsakymo laukti ilgai neteko, jau kitos dienos rytą prie piligrimų stovyklos prisijungė būrys žmonių. (Mt3)Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“.
Kranto link sekluma brendantį barzdotą vyriškį gaubė ryškus, tačiau akiai mielas švytėjimas, besidriekiantis keleto sieksnių ilgio už nugaros vilnyjančiu šleifu. Tarsi laužo dūmais virtę vijokliai, švytinčios gijos vijosi aplink vyriškio kojas, rankas ir atitrūkusios, skleidėsi gražiausių pasaulio gėlių žiedais. Mesiją supančiame švytėjime kojų sukelti purslai sutvisko brangiųjų akmenų spalvomis. Sikarijus nė pats nepajuto kaip sustingęs iš nuostabos žiūrėjo į gilaus smaragdinio mėlio kupinas Mesijo akis.
„Šūdas... Nu ir nepasisek tu man taip...“ – išsprūdo nemirtingajam. Pakako vieno sikarijaus į Jėzų ir nemirtingasis suvokė, kas nutiko prieš kiek daugiau, nei tris dešimtis metų. Kūrėja aiškiai dar nebuvo visiškai prabudusi, tad ne itin tvirtas ryšys su inkarnatu lėmė tai, jog kurdama naują gyvybę, Kūrėja tiesiog persikūnijo į savo naujagimį. Nors tai nebuvo pirmas kartas, kuomet nemirtingajam teko susidurti su Kūrėjais, tačiau moteriškos lyties Kūrėjų draugija jam bet kuriuo atveju buvo kur kas malonesnė. Nemirtingasis kažkodėl nujautė, jog pakrante žingsniuojantis įsikūnijimas nežadėjo nieko gero, nei jam, nei pačiai Kūrėjai.
„Akivaizdu, jog ne veltui keliavau iš Galilėjos. Jis tikrai kažkur čia... Kažkur šioje minioje tryško tyros tamsos šaltinis. Tai nebuvo blogis savaime, tai buvo viską apgaubianti, sugerianti ir pasiglemžianti tamsa. Juodesnė už suodžius ar tarpžvaigždinio kosmoso platybes pirmapradė tamsa, be kurios nebūtų įmanoma suvokti šviesos. Tokia juodžiausia versmė galėtų būti puikus fonas, rodant šviesą šio pasaulio žmonėms. Svarbu tik neleisti jai pasiglemžti per daug“ – Jėzaus akimis Kūrėja dairėsi aplinkui, tikėdamasi rasti tą, kurio tamsus šešėlis jau tūkstantmečius sekė paskui iš pasaulio į pasaulį. Tačiau per tuos tūkstantmečius, jam taip niekad ir nebuvo lemta atsistoti greta. Kūrėja jau seniai suvokė, kad ir kokie būtų buvę šešėlio kėslai – jis tikrai nebuvo priešiškai nusiteikęs. Mesijo kūne dabar įkalinta Kūrėja puikiai prisiminė, jog prireikus, ši tamsa galėjo saugoti labiau, nei tvirčiausio mūro siena.
„Tąsyk, kai Iltyre atsivėrė pragaro vartai – šešėlis tiesiog sugėrė visus smūgius. Neprašytas, stojo mūru už tuos, kurie jį niekino ir galiausiai vis viena ištrėmė iš pasaulio. Ištrėmė tik tam, kad pragaras sugrįžtų ir juos pasiglemžtų“ – prisiminė Kūrėja. Net ir nebūdama šių pasaulių kūrėja, ji be vargo matė, kad paskutiniai keli pasauliai buvo beveik identiškos vienas kito kopijos. Tad buvo apmaudu matyti, kaip keletas netinkamų sprendimų galėjo nukreipti viso pasaulio raidą negrįžtama savęs susinaikinimo spirale. Kūrėjai visiškai nesinorėjo kartoti ankstesniuose pasauliuose padarytų klaidų, padedant civilizacijoms jų raidos kelyje.
Tik pradėjusioms vystytis civilizacijoms neretai reikalingas geras vedlys, galintis vesti tautas pažinimo keliu, aplenkiant karų chaosą. Tačiau pasakyti yra daug lengviau, nei padaryti. Pirmasis bandymas sukurti tobulą visuomenės branduolį su trenksmu žlugo – ji nepakankamai įverstino šių žmonių valdžios ir turtų troškimą, kuris neretai gali užgožti sveiką protą. Kūrėja nesitikėjo, kad jos perteiktos gyvenimo gairės ilgainiui atlantų tautoje sukels tokią priešpriešą ir susiskaidymą. Tiesa, žmones ji gal dar būtų suvaldžiusi, jei ne tas akinantis tamsos šaltinio blyksnis, akimirksniu sunaikinęs visus jos darbo vaisius. Buvusi priversta viešai išsižadėti to jaunuolio, Kūrėja galėjo tik spėlioti, kas nutiko Magijos Gildijos menėse, nes prisibelsti iki jo sąmonės jai nepavyko – pernelyg aktyviai jis tuomet priešinosi mentaliniam poveikiui. Kita vertus, kažkas viduje kuždėjo, jog menė tąsyk tiesiog tapo pernelyg maža, sutalpinti didelius ten buvusių žmonių ego – gildijos vyresnieji akivaizdžiai ignoravo jos perspėjimus neprovokuoti jaunojo kario, o ir pastarojo išdidumas rėmė dangų. Būtent todėl šį syki ji apsiėmė sukurti mesiją, į kurio kūno pančius dabar pati ir įkliuvo. Tik jis šiame ką tik pradėjusių vystytis patriarchalinių civilizacijų lopšyje galėjo užtikrinti valdom ą pasekėjų būrį, kurį būtų galima tinkamai apmokyti Gajos galių pažinimo. Ir jau paskui šie išrinktieji galėtų toliau padėti tobulėti pasauliui.
Savo apmąstymuose apie pasaulio raidą besimėgaujant kūną glamonėjusia Gajos versme, patyręs Kūrėjos žvilgsnis užkliuvo už būrelio piligrimų, stovėjusių šalia didžiulio pakrantės riedulio. Nepaisant visų jų veiduose sustingusios baimės ir nuostabos, vienas iš grubias marškas vilkėjusių žmonių aiškiai skyrėsi nuo kitų. Jokie apdarai ar nuostabos bei baimės perkreiptas veidas negalėjo paslėpti tokio svarbaus ir kiaurai veriančio žvilgsnio, būdingo tik patyrusiems kariams. Kūrėja negalėjo pasakyti ar tai buvo ją persekiojęs šešėlis – nors ji akivaizdžiai juto tamsos versmę, tačiau niekaip negalėjo jos tiksliai rasti. Jei tai ir buvo šešėlis – jis dar nebuvo pilnai įžengęs į šį pasaulį.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Jordano pakrantėje įvykęs stebuklas sukėlė daug šurmulio bei kalbų, tačiau nepaisant sujudimo, pro pastabias sikarijaus akis nepraslydo trijulė piligrimų, besižvalgiusių Mesijo link ir kažką karštai aptarinėjusių tarpusavyje. Negaišdamas laiko sikarijus tylomis atsistojo ir apeidamas būrį prisėdusių piligrimų, neva žiūrėdamas į Mesiją, paskubomis kažkur ėjo, tarytum netyčiomis artėdamas link trijulės. Iki jis priartėjo, vienas piligrimų atsiskyrė ir paskubomis nuėjo miesto link. Nors viso pokalbio nugirsti nespėjo, tačiau sikarijui visiškai pakako ausis pasiekusio žodžio „Erodas“. Nelėtindamas žingsnio jis praėjo vis dar tebesišnabždančią apsimetėlių piligrimų porą ir pasuko Mesijo link – reikėjo jį kažkaip įspėti apie gresiantį pavojų. Vienintelė šovusi į galvą mintis – tiesiog paskleisti gandą tarp artimiausių piligrimų, jog Erodas ėmė ieškoti ne tik Jono, bet ir Jėzaus, kas iš tiesų buvo panašu į tiesą. Prisėdęs šalia vieno iš Mesijo mokinių, sikarijus pratarė:
– Garbė Dievui. Tebūnie palaimintas mūsų Mesijas. Sklinda gandas, jog Erodas sužinojęs Mesiją keliaujant pas Joną, pasiuntė savo pakalikus jam pakenkti. Tam pykčio apakintam ištvirkėliui nėra nieko šventa, todėl gal vertėtų pasirūpinti mūsų mokytoju? Net jei jis Dievo sūnus ir viskas yra jį saugančio Dievo valioje, juk pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!
Kiek pasėdėjęs ir persimetęs keliais žodžiais apie Viešpaties Dievo darbus, sikarijus atsistojo tarsi ketindamas eiti link šalia tekėjusio upelio, pasisemti vandens. Tačiau dar nepasiekęs savo tikslo jis dar sykį prisėdo ir pakartojo savo istoriją. Taip iki sutemstant šį gandą jau iš lūpų į lūpas , perdavinėjo kelios dešimtys piligrimų, o paryčiui Sikarijų gildijos narys jau galėjo džiaugtis savo darbo vaisiumi, mat niekeno nepastebėtas Mesijas tyliai išnyko nakties tamsoje. Džiaugtis buvo ko, Mesijo pasigedo ne tik aplink Joną susirinkę piligrimai, bet ir po dienos prie upės užgriuvę tetrarcho Erodo siųsti kariūnai. Burnodami ant Viepaties Dievo, jie suėmė Joną ir išsivedė Galilėjos link – Mesijas buvo saugus, mat vienintelis sikarijus žinojo kuria kryptimi į dykumą išėjo Mesijas.
(Lk 4)Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Alkanas ir pavargęs buvo ne tik Mesijas, bet ir grupelė ištikimų mokinių, sekusių paskui Jėzų visą šį laiką. Daugiau, nei mėnesį prasibasčius dykynėje, pagaliau buvo galima grįžti pas žmones. Tiesa, sugrįžimą lydėjo liūdnos Gildijos žvalgų žinios – Jonas Krikštytojas buvo nukirsdintas Erodo kalėjimo rūsiuose. Tačiau tuo pat metu, regis, Erodas numalšino savo kraujo troškulį ir bent kuriam laikui prarado susidomėjimą Mesijumi. „Visgi geriau jau alkanas ir pavargęs, nei netekęs galvos“ – pagalvojo sikarijus, žvelgdamas į dulkėtu akmenuotu keliu keistai lengvai žengiančio Jėzaus nugarą. Dar keisčiau buvo justi, jog kiekvienas jo žodis ne tik pakeldavo dvasią, bet ir suteikdavo jėgų. Ir pasidairius į aplinkinius, buvo akivaizdu, jog ir aplinkinius Mesijo žodžiai veikė ne kitaip. Pakako greta Mesijo praleisti vos daugiau, nei mėnesį ir sikarijus jau spėjo pamiršti visą tą burnojimą, kurio buvo kupinos pirmosios jo kelionės dienos bei mėgautis jo skleidžiamomis tiesomis.
...
– Pone, jis vėl pasirodė Galilėjoje to toliau skelbia savo pamokslus. Taip pat mus pasiekė nauji gandai apie jo daromus stebuklus, – į menę įėjusio tarno balsas skambėjo kiek galima tyliau ir nuolankiau – būtent taip derėjo pranešti blogas naujienas vyriausiajam šventikui, – ką įsakysite daryti?
– Taip ir maniau, kad tas girtuoklis pašlemėkas tesugebės tik svetimomis rankomis galvas kapoti. Bėda ta, kad jis net tinkamos galvos surasti nesugebėjo, nors buvo pirštu parodyta! – šventiko balsas skambėjo ramiai, tačiau rankoje drebanti taurė išdavė, jog jis vos tveri pykčiu, – Išeik! Palik mane vieną! Man reikia gerai pagalvoti, ką daryti su tuo Jėzumi.
– Kaip įsakysite pone, Kajafai, – žemai nusilenkęs tarnas atbulas išėjo pro duris ir tyliai jas uždarė.
– Naujasis Mesijas kur kas didesnė problema, nei tie fariziejai gali suvokti savo tuščiomis makaulėmis, tinkamomis tik suaukotų monetų žvangesiui aidėti. Deja, tie stebuklai – jokie ne gandai – čia ir yra bėda. Jei ne jie, tai buvo nebuvo jis su visa gauja pakalikų – ne jis pirmas ir ne jis paskutinis pasiskelbė visažiniu ir visagaliu pranašu, gelbėsiančiu pasaulį. Praeis dešimt, dvidešimt metų ir niekas nebeprisimintų apie tą Jėzų. – garsiai svarstydamas, šventikas aukštai pakėlė prie lūpų vyno taurę, atidengdamas iki tol mantijos klostėmis uždengtą alyvos šakelės ir kardo tatuiruotę ant dešiniojo dilbio, – Bet šito burtininkų išperos jokiu būdu negalima paleisti iš akių. Mes nepamiršom, ką jie padarė galingiausiai valstybei – per akimirką Aukso Vartų miestą jie pavertė griuvėsiais. Laimei, tąsyk Karių Gildijoje dar liko gyvų, kurių suburtas ordinas prisiekė su šaknimis išrauti šią blogo sėklą. Nesvarbu, jog neesu karys – aš savaip pasitarnausiu šiam dešimtį tūkstančių metų skaičiuojančiam ordinui. Po ranka turėdamas nieko nenutuokiančių šventikų armiją, rasiu kaip prigriebti tą magų padermės išperą, – Kajafas susigriebė, jog jo garsius apmąstymus galėjo kas nors nugirsti, tačiau jam nutilus, stojo mirtina tyla, kurią pertraukė tik pro langą įsiveržiančio vėjo gūsių šnaresys. Nepaisant to, jog neišgirdo nieko įtartino, tolimesnius planus šventikas nusprendė dėliotis tylėdamas.
Beje geriausia, ką jis šiuo metu galėjo sugalvoti – liepti slapčia sekti Mesiją ir liudyti visus piktžodžiavimus bei kitus nusižengimus Raštui. Patenkintas savo apmąstymais, jis sėdo prie stalo ir surašė slaptą žinutę ordinui. Paslėpęs ją kas rytą ordino pasiuntinio atnešamos naujos vaisių pintinės dugne, Kajafas ėmėsi rašyti paliepimą Galilėjos fariziejiams bei Rašto aiškintojams slapta sekti bei liudyti žydu mesijumi besivadinačio Jėzaus žodžius bei pranešti apie bet kokius nusižengimus.
...
(Lk 12.4;12.5) Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!
Mesijaus žodžiu iš ties džiaugėsi ne visi, nors garsas apie jo mokymus buvo pasklidęs po visą Galilėją. Dar kartą pasitvirtino liaudies išmintis – savo tėviškėje pranašu nebūsi. Užsirūstinę jo pamokslu, gimtojo Nazaro miesto žmonės išvijo Jėzų ir jo mokinius iš sinagogos bei grasinosi nustumti nuo kalno pakriūtės, ant kurio stovėjo miestas. Sikarijaus delnai jau buvo ne juokais ėmę gniaužti durklų rankenas, tačiau Mesijas tik pakėlė ranką ir tylėdamas praėjo pro staiga sustingusius nazariečius, pasukęs tolyn nuo įniršusių miestiečių.
(Mk 1) Jie atvyko į Kafarnaumą, ir netrukus, šabo dieną, nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.
Tąsyk šventykloje nustėro visi, neišskiriant ir Jėzaus kūne buvusios Kūrėjos bei sikarijaus akimis pasaulį mačiusio nemirtingojo, kuris anapus trimačio pasaulio ribos pratrūko įvairiausiomis kalbomis, išmoktomis jo lankytuose pasauliuose:
“Osik, šabūr! Hu'tegh!.. Čuy'ča!.. Ssich! Faelirh č'susse tfrai! Tik Namtar subinlaižių čia betrūko, dabar tai tikrai bus visiška šikna! Reikėjo tam karštakošiui žąsinui tąsyk Atlantidoje švaistytis vamzdžiu bei skelbti visiems aplinkui: Mes čia, užsukite kada, prie progos!.. Kita vertus, ta Kūrėja taip pat nepėsčia – jai pakako vieno žodžio naikintojui išstumti iš užgrobto kūno. Dėl tokios verta ir pasiplėšyti...“
Kūrėja viso to aišku negalėjo girdėti – ji apskritai nieko nebegirdėjo nuo to momento, kai sinagogoje pajuto piktą sielą. Kūrėja nė pati nepastebėjo, kaip Jėzaus lūpomis išsyk išsprūdo:
– „Atlukum!“
To visiškai pakako demonui išgyvendinti iš užgrobto kūno, tačiau tą pačią akimirką Kūrėja suvokė, jog visi planai turės keistis ir keistis sparčiai. Nors antrąjį kartą Gajos galias Žemės, kaip jie vadino savo namus, žmonėms ji ketino atverti palengva ir nuolat kaldama į galvą, jog piknaudžiauti jomis nevalia, tačiau dabar Kūrėja suvokė, jog veltui švaistyti laiko ji negalėjo sau leisti. Karti patirtis Iltyre nuolat priminė, jog šie tamsos įsikūnijimai, gerokai besiskiriantys nuo tyros šešėlio versmės, su laiku gali sunaikinti visą žydintį pasaulį. Būdama įkalinta mesijo kūne, Kūrėja aiškiai suvokė, jog pasipriešinti naikintojams, jei pastarieji sugalvos pulti, ji neturės jokių šansų.
Taigi veikti reikėjo greitai, tačiau skubėti buvo nevalia. Pilietinis karas, kurį šešėlis anuomet nutraukė akinančiu blyksniu nutraukė dar jam nė neprasidėjus, nebuvo tai, ką Kūrėja norėjo bandyti pakartoti antrąjį kartą. Tokia įvykių seka buvo visai reali – fariziejai Jėzuje įžvelgė rimtą konkurentą, grasinantį dabartinei jų valdžiai, kurios jie neketino užleisti geruoju.
(Lk 6) Kitą šabo dieną jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Ten buvo žmogus, kurio dešinė ranka buvo padžiūvusi. Rašto aiškintojai ir fariziejai stebėjo, ar jis gydys šabo dieną, kad rastų kuo jį kaltinti. Bet jis įžvelgė jų mintis ir tarė vyrui su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Tasai atsistojo. Tuomet Jėzus paklausė juos: „Aš klausiu jus: ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Ir, apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė tam žmogui: „Ištiesk savo ranką!“ Tas ištiesė, ir ranka atgijo. O jie baisiai įniršo ir tarėsi, ką Jėzui padaryti.
Kūrėja suvokė, jog esamomis sąlygomis jai buvo būtina kuo skubiau surinkti kritinę masę pasekėjų, kurie galėtų tęsti jos pradėtus darbus. Tačiau tai reikėjo daryti tyliai, nesukeliant bereikalingo triukšmo, antraip šiuo sujudimu Judėjoje galėjo susidomėti ir Romos imperija. Jei fariziejai nemėgo konkurentų, tai Romos imperatorius jų tiesiog nekentė ir pastaruosius tiesiog traiškė, pasitelkęs savo legionus. Net ir mačiusi ne vieną daug toliau pažengusį pasaulį bei jų armijas, ginkluotas mirtinomis technologijomis, Kūrėja pajuto pagarbų virpulį, išvydusi žygiuojantį pulką Romos legionierių. Šiame primityviame pasaulyje, tai buvo beveik tobula žudymo mašina, veikianti ir mąstanti, kaip darnus vientisas organizmas.
Dar Atlantidoje ji suvokė, jog šio pasaulio žmonės yra kažkokie kitokie – nenugalimas noras varžytis ir pranokti kitus buvo gerokai stipresnis, nei kituose pasauliuose. Pasitelkus šį, ko ne instinktyvų troškimą, žmonėse buvo galima pažadinti bebaimius karius, visa savo esybe tikinčių savo vadų įsakymais ir vykdančius juos nė ne mirktelėjus. Vieno žvilgsnio į unisonu šarvais žvanginančių karių stačiakampį pakako suvokti Romos legionų vadams pavyko rasti tuos svertus, valdančius troškimą pirmauti ir nugalėti.
Jei Kūrėjos pasekėjai užklius Romai, tai nebus karas, tai bus tikros skerdynės, net jei jos pasekėjų užnugarį saugos Gajos galios. Kita vertus, jei ji pavėluos ir leis pragaro išperoms atverti vartus, tai toks likimas ištiks visą pasaulį. Tad nuolat ją lydintį šešėlio pojūtis ramino ir suteikė šiokios tokios vilties, jog prireikus, su ugnimi bus galima kovoti ugnimi. Tiesa, iš pradžių jei reikėjo kažkaip padėti įžiebti laužą iš tos juodos kibirkšties.
Mokymų pradžios atidėlioti daugiau nebuvo galima. Surinkusi būrį ištikimiausių pasekėjų, Kūrėja iškeliavo nuošalią vietą giliai meditacijai – norint atverti Gajos šaltinį dovanos neturinčioms būtybėms reikėjo sukaupti nemažai galių. Be to, panirusi į Gajos šaltinių glamones, ji tikėjo užčiuopti tą tyros tamsos versmę, kuri nuolat sukiojosi greta.
(Lk6) Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais.
Tai buvo įstabus momentas – pirmieji tekančios saulės spinduliai atsargiai nušvietė ant uolos atbrailos atsistojusį Jėzų. Ryto šviesoje Mesijas pats švytėjo tarsi šlifuotas brangakmenis, pakeltas prieš saulę – jo rankomis vijosi iš niekur išnyrančios tviskančios srovelės, o kiekviename delne žėrėjo po mažą saulę. Jėzus atsisuko į savo išrinktuosius ir priėjęs prie kiekvieno iš jų, palietė iš nuostabos sustingusius mokinus lengva, tarsi pūkas šviesa, sklindančia iš jo atvirų delnų.
(Mt10) Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negalias.
Štai dvylikos apaštalų vardai: pirmas Simonas, pavadintas Petru, ir jo brolis Andriejus, Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir muitininkas Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas, Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris ir išdavė jį. Šituos dvylika Jėzus išsiuntė, duodamas jiems nurodymų:
„Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis. Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė. Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite! Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei apavo, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.
Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite. Įeidami į namus, pasveikinkite juos. Ir jeigu namai bus verti, teateinie po jų stogu jūsų ramybė. O jeigu nebus verti, jūsų ramybė tesugrįžta jums. Jei kur jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių neklausytų, tai, išėję iš tokių namų ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojų. Iš tiesų sakau jums: Sodomos ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tokiam miestui.
Net jei būtų norėjęs bėgti, sikarijus negalėjo nė iš vietos pajudėti. Jį tarsi suparalyžiavo, pamačius link kario žengiantį Jėzų. Dievo galiomis palaimintas Mesijas ėjo neliesdamas girgždančiu kalnų žvirgždu padengtų uolų ir priėjęs paklausė:
– Ar tu sutinki ištikimai sekti mūsų Viešpačio keliais ir skleisti jo žinią visiems, norintiems pažinti Tikrąją Tiesą?
– Taip, aš Judas Iskariotas pasižadu ištikimai tarnauti tau ir mūsų Viešpačiui. Priimk ir priglausk mano varganą sielą, idant ji nepražūtų kelyje ir aš visomis savo išgalėmis ginsiu tavo teisybę bei kentėsiu už tave, – ant kelių parklupęs sikarijus žemai nulenkė galvą ir ištiesė Jėzui pirštų galuose laikomą durklą, idant jis paliestų durklą ranka bei priimtų jo tarnystę.
„Ssich! Šebsmirše! Ir kas, po galais, šį kartą tave už liežuvio tempia?! Už bukagalvį blogiau tik durnius su iniciatyva, nes iniciatyvą jis pradeda rodyti tuomet, kai to visai nereikia! Tu net nesuvoki, ką darai!!!“ – nemirtingasis galėjo tik siautėti, pajutęs, jog, kaip kadaise jo krūtinę vėl ėmė gniaužti Dingir ženklas. Kitomis aplinkybėmis jis džiaugtųsi, tačiau ne šį kart, – Tu tiesiog šaunuolis, aš, galima sakyti, dar nė nepradėjau sielų susiliejimo, o tu jau duodi priesaiką! Jei ir taip buvo mažai šansų susigyventi, tai dabar apskritai turbūt bus neįmanoma ir mes abu su Kūrėja tapsime jos sukurto Mesijo marionetėmis, nes, atrodo, ir Kūrėja nelabai gali laisvai elgtis.“
– Aš priimu tavo tarnystę. Keliauk drauge ir padėk šį pasaulį padaryti švaresniu ir geresniu, visiems norintiems pažinti Tikrąją Tiesą, – Jėzus palietė iškeltą durklą, kuris staiga nušvito keistais rašmenimis, perbėgusiais per ginklo ašmenis. Kūrėja visa savo esybe pajuto kitapus šio kūno kunkuliuojančią tamsą, kuri regis tuoj tuoj sprogs ir pasiglemš viską aplinkui:
„Taip, nuojauta manęs neapgavo. Tai tikrai jis – reikia nepraleisti progos ir panaudoti jį tinkamai“ – pagalvojo ji.
„Viskas... Va dabar tai tikrai mudu abu sėdim šiknoj. Nuo šiol be to mesijo net pirstelėt negalėsi, nes kiekvienas jo žodis tau bus įsakymas, kurio negalėsi nevykdyti“ – be garso atsiduso nemirtingasis, išsakydamas priekaištą karštakošiui inkarnatui. Nesėkmių virtinė keliautoją taip išvargino, jog jis visiškai nepajuto staiga atsiradusių naujų Dingir ženklo pulsacijų, kurias tuoj užgožė vis dar nenurimusios skausmo audros bangos, tebesiautėjančios po fiasko Atlantidoje.