Gavęs Karių Gildijos Tarybos nurodymus, Mestoras pradėjo ruoštis susitikimui – paskutinį mėnesį jis buvo taip užsiėmęs pasiruošimo darbais, kad buvo beveik visai pamiršęs save. Tik dabar jis suvokė, jog ta apžėlusi būtybė raudonomis akimis tai vos antrą dešimtį perkopęs jaunuolis. Laiko smiltys nepaliaujamai byrėjo ir tuoj tuoj į gildijos vartus turėjo pasibelsti Magijos Gildijos atstovai, reikalaujantys Mestoro apsilankymo, tad jaunuolis veltui laiko negaišo. Kruopščiai nusiprausęs ir išsikaitinęs pirtyje, nusiskutęs apžėlusią barzdą bei susitvarkęs plaukus, jaunuolis nusprendė smarkiai pataisyti savo garderobą. Pastarasis turėjo tiksliai atitikti jo dabartinį statusą, tapusį pagrindiniu jo argumentu prieš Magijos Gildijos užmačias. Įsiutusio tėvo jis buvo išmestas iš Pirklių Gildijos bei rado prieglaudą Karių Gildijoje. Tačiau palaikiusi jį kariu, Magijos Gildija padarys didelę klaidą, nes Karių Gildija jo neįšventino į savo gretas. Jis tebuvo labai išskirtines teises turintis svečias, nes taip buvo parankiau tiek gildijai, tiek ir jam pačiam. Bent jau kol kas. Tad šį kartą viskas bus kitaip, nes jo nebesaisto kokios nors Gildijos įstatai, o laisvam piliečiui įstatymai nenumatė jokių gildijos veiklos draudimų, nors, reikia pripažinti, ir nesuteikė jokių teisių. Kitos dienos pavakary pasiuntinys Mestorui atnešė užsakytus puošnius drabužius – auksu siuvinėtą kaftaną, patogias kelnes ir mėlyną apsiaustą, kuris jam atsiėjo gana apvalią sumą.
Tiesa, net ir pats Mestoras, o tuo labiau jo pasirengimus stebintis Sargonas, jautėsi nejaukiai, žiūrėdamas į savo apdarus. Per tą dešimtį metų ginklai ir šarvai tapo neatsiejama jo garderobo dalimi, o dabar jis jautėsi tarsi nuogas.
– Tu būsi tikras beprotis, jei eisi ten šitaip apsivilkęs, – niurzgėjo Sargonas, – žinai, yra ir paprastesnių būdų nusižudyt.
– Turi geresnių pasiūlymų? Net jei apsikarstysiu kardais ir peiliais – juos vis viena turėsiu atiduoti, prieš žengdamas į Tarybos menę. O turėdamas paslėptą ginklą, jei jį aptiks, – garantuotai būsiu apkaltintas bandymu nužudyti, – Mestoras susigriebė beveik ėmęs skųstis gyvenimu, – tad teks pasitikėti tik savimi ir tuo, ko daugelis nepalaikys ginklu, – pabaigė jaunuolis, nedviprasmiškai kilnodamas rankoje tą keistą sidabro spalvos ginklą.
– Nori pasakyti nešiesi šitą? – Sargono veidą vėl sutraukė nematomos citrinos sultys.
– Kuo tau taip užkliuvo šis ginklas? – šyptelėjo jaunuolis, pakeldamas nuo lovos apsiaustą, – juk pats matei, kaip efektyviai jis gali paguldyti priešą. Aš jau pamiršau tuos sapnus, laikas juos pamiršti ir tau! – tardamas šiuos žodžius, Mestoras energingu mostu apsigaubė apsiaustą ir iš prasegto kaftano užanties kažkas nudardėjo ant žemės.
– Nežinau, nepatinka man jis ir tiek. Tiesiog... O kas čia? – nuo Mestoro veido šypseną tarsi vėjas nupūtė, Sargonui pakėlus žėrintį sielos akmenį, – tokio gražaus dar nemačiau. Koks čia akmuo ir ką ketini su juo daryti? Tikiesi jį padovanot Inin?
– Nereikia! Atiduok jį! – jaunuolis ištiesė ranką, o veidas bylojo, jog jis nelinkęs diskutuoti šiuo klausimu.
– Ko taip susierzinai? Še, laikyk!, – karys aiškiai nustebo tokia jaunuolio nuotaikų kaita – akmuo jam išties buvo svarbus, – Nemėgstu paslapčių, tačiau jei nenori dabar kalbėti apie tai, tai ir nereikia. Papasakosi, kai ateis laikas.
„Tikiuosi jis niekada neateis“, – pagalvojo Mestoras, o ištarė:
– Taip tu teisus. Tiesiog tai turės būti staigmena Magijos Gildijai, – nors atskleisti tiesos jis negalėjo, tačiau meluoti ir dar jo subinę dešimtį metų uoliai saugojusiam Sargonui, jis tuo labiau negalėjo. Tolimesnis pokalbis nesirišo ir įtampą staiga nutraukė į Mestoro kambarį įgriuvęs jaunas kariūnas:
– Pas mus kažko atsibeldė Magijos Gildija ir jie reikalauja, jog tu tučtuojau vyktum su jais!
Šešėlis nemelavo ir praėjus porai dienų nuo tarybos susirinkimo, pro Karių Gildijos vartus įžygiavo ilgomis siuvinėtomis šilko mantijomis apsigaubęs Magijos Gildijos gvardiečių būrys. Skubiai pabaigęs rengtis ir užantin įsikišęs iškritusį sielos akmenį, Mestoras prie diržo prisikabino sidabrinį ginklą, kuriam pagal jo aprašymus odadirbys buvo pasiuvęs specialų dėklą.
Sargono bei pasiuntinio lydimas Mestoras greitai pasiekė vidinį gildijos tvirtovės kiemą, už kurio ribų tik labai retam svečiui buvo leidžiama patekti. Priartėjus arčiau, Mestoras pasijuto pagerbtas – jo suimti, o kitaip to ir nepavadinsi, atėjo ne šiaip Magijos Gildijos gvardiečiai. Mantijų raštai aiškiai rodė, iki Magijos Gildijos jį lydės antro ir trečio rango gildijos meistrai, tad pokštauti su jais tikrai nevertėjo. Vienas iš gvardiečių kažką murmėjo sau panosėje. Jei jis – minties magijos meistras, tai labai tikėtina, kad Mestoro apklausa prasidės dar nepasiekus Magijos Gildijos. Tarsi šių minčių patvirtinimas, kažkoks keistas svaigulys užplūdo Mestorą. Tik jei anksčiau tai būtų palaikyta tiesiog silpnumo priepuoliu nuo per didelio jaudulio ar neišsimiegojimo, tai dabar jaunuolis išsyk pažino subtilius minties magijos gniaužtus. Ir nors dėl akivaizdžių priežasčių jis negalėjo imtis kontratakos – neleisti knaisiotis savo galvoje jam nedraudė niekas:
– Kam taip vargintis? Jei kažką norite sužinoti – ar ne paprasčiau tiesiog paklausti? – pagalvojo ir ištarė Mestoras, pažvelgdamas tiesiai į magijos meistro akis. Buvo akivaizdu, jog pastarasis nesitikėjo tokios įvykių eigos, tad staiga gautą iniciatyvą reikėjo kažkaip įtvirtinti, – aš iš principo nesu nusistatęs prieš jus, tačiau, kaip ir daugelis kitų žmonių, nemėgstu kišimosi į mano asmeninį gyvenimą. Rodykite kelią! – kaip Mestoras ir tikėjosi, jokių klausimų nebuvo užduota, tačiau mintis blausęs svaigulys kaip mat išgaravo.
Apsupę iš visų pusių, magai išsivedė aukštai galvą pakėlusį Mestorą – šį dvikovą aiškiai laimėjo jaunuolis. Tačiau jis puikiai suvokė, jog šis pasistumdymas buvo tik lengvas brizas prieš bręstančią audrą. Žengdamas Aukso Vartų miesto gatvėmis, Mestoras stebėjo, kaip iš už praslenkančių pastatų Teros kalno fone kilo auksu tviskantis deivės Ninanos šentyklos bokštas, o galiausiai tapo matomi ir Magijos Gildijos pastatų kupolai bei smailės.
Magijos Gildija buvo ne ką prastesnė tvirtovė, nei Karių Gildija. Gal netgi neprieinamesnė, nes Karių Gildiją nuo pašalinių asmenų saugojo tvirti plieno vartai, kuriems įveikti reikėjo tik pakankamai grubios jėgos ir aklo užsispyrimo. Tuo tarpu pro Magijos Gildiją saugantį barjerą prasibrauti galėjo tik labai patyręs kerėtojas ir vien tik grubios jėgos tam tikrai neužteks. Net ir pačios gildijos tvirtovės sienos buvo sutvirtintos Gajos šaltinių galiomis – drauge su kitais kitų gyvenimų įgūdžiais, Mestoras įgijo gebėjimą jausti šalia tekančią Gajos tėkmę. Jei prieš dešimtį metų, dar būdamas vaikas, Mestoras gėrėjosi įspūdinga rūmų apdaila, auksu bei brangakmeniais tviskančiomis sienomis, tai dabar jį iš naujo stulbino Gajos šaltinių gausa. Aplinka tiesiog kunkuliavo, ji buvo kiaurai persmelkta energija – pasaulio gyvastį palaikanti energija buvo sutelkta čia pat, tereikėjo ištiesti ranką ir pasemti ją. Pasemti taip pat, kaip anuomet Ugarito uoste jis traukė gyvastį iš tų nelaimėlių plėšikų. Širdis kone lipo jaunuoliui iš krūtinės, nes buvo itin sunku susivaldyti bei praeiti pro tokius lobynus – Magijos Gildija galėjo įtarti jį valdant ugnį, tačiau ji šiukštu negalėjo nė suuosti apie jo gebėjimus sielos magijoje. Jei jau reikalai pakryptų pačia netinkamiausia linkme, tai šie gebėjimai turėjo tapti jo slaptuoju ginklu. Be to, kiek jam buvo žinoma, ši magijos rūšis buvo tabu Magijos Gildijoje ir tai nestebino, nes nors kiek pasikrapščius atmintyje, jis galėjo prisiminti vos keletą visuomenių, kur į šios srities kerėtojus buvo žiūrima palankiai.
Taip bedūmodamas, Mestoras įžengė į pagrindinius rūmus – per tuos dešimtį metų čia niekas nepasikeitė. Vėlgi, tai jaunuolio nenustebino, žinant, kaip įsikibusi Magijos Gildija laikėsi tūkstančius metų skaičiuojančių Senųjų įstatymų. Įžengiančius į ilgą galeriją, pasitinka ta pati rūsti skliautus beveik remiančių burtininkų pora, rankose laikančių švytinčius gyvos Gajos energijos kamuolius. Kaip ir prieš dešimtį metų susižavėjęs Mestoras stebėjo, kaip žėrinčios žiežirbų gijos apsupdavo ir palydėdavo kiekvieną galerija žengiančio žingsnį, bėgdamos grindinio mozaikos siūlėmis ir rodydamos kryptį, kur reikia eiti. Net ir žingsnių aidas Magijos Gildijoje sklido tik ta kryptimi, kur vedė kiekvieno gildijos svečio savas kelias. Tad šiuose rūmuose nebūtų pasiklydęs net ir aklas. Žinoma, tik tuo atveju, jei rūmų šeimininkai patys to norėjo, nes Magijos Gildijos meistrams panorėjus, net ir tiesus koridorius su vienintelėmis durimis galėjo virsti nepereinamu labirintu.
Nors Mestoras jau buvo nusiteikęs, kad konfrontacija su minties magijos meistru yra tik maža dalis mūšio, tačiau tam, kas jo laukė Magijos Gildijos salėje, jaunuolis nelabai buvo pasiruošęs. Žengęs žingsnį į Magijos Gildijos tarybos salę, Mestoras neteko žado – tarybos nario soste sėdėjo jo bendraamžis Daianu. Negana to, jis vilkėjo vieno iš Tarybos Vyresniųjų mantiją – akivaizdu, jog palankaus šios tarybos sprendimo tikėtis buvo daugiau, nei naivu. Kol Mestoras svarstė: ištrems jį vėl ar šį kartą bandys likviduoti tiesiog salėje, jį lydėjęs minties magijos meistras priėjo prie Tarybos Vyresniųjų ir kažką jiems pašnibždėjo. Išklausęs, Daianu be užuolankų pradėjo:
– Mestorai iš Daganų, esi čia pakviestas dėl įtarimų pažeidus šventuosius Senųjų įstatymus draudžiančius kitų gildijų nariams užsiimti magijos reikalais, – Daianu balsas skambėjo užtikrintai ir neleido abejoti tuo, jog jis pats tvirtai tikįs Mestoro kaltumu.
– Už šį nusikaltimą jau buvai nuteistas dešimties metų tremčiai, tačiau nepanašu, jog ši bausmė tavęs būtų tave ko nors išmokiusi. Mūsų žiniomis net ir būdamas tremtyje, tu ir toliau akiplėšiškai pažeidinėjai mūsų šalies įstatymus ir praktikavai ugnies kerus, – apklausa sparčiai virto kaltinamuoju aktu.
– Negana to, vos grįžęs į Atlantidą, tu įžeidei, užpuolei ir sužalojai Jo Didenybės armijos Magijos gildijos gvardietį, – Daianu aiškiai pabrėžė paskutinius žodžius, – mums taip pat tapo žinoma apie tavo bandymus pradėti nepagarbius santykius su deivės Ninanos šventyklos žyne. Vien jau už bandymą užtraukti nešlovę šventyklos žynei, nusipelnei griežtos bausmės...
„Ką gi, dabar tikrai aišku, kodėl Inin neatsakė nei į vieną mano rašytų laiškų. Teisybę sakė Sargonas – slėpk savo jausmus, antraip priešai tikrai juos panaudos prieš tave. Bet, kaip išlaikyti tai, kas degina krūtinę, karščiau nei bet kokia ugnis, svaigina stipriau už stipriausią vyną ir akina labiau, nei skaisti saulė, karštą vasaros dieną...“ – Mestoras taip pasinėrė į savo minčių sūkurį, jog beveik užmiršo stovįs, Magijos Gildijos Tarybos menėje, kur buvo vėl sprendžiamas jo likimas. Iš šio sąstingio jį staiga prižadino Daianu žodžiai, nuplikę jį tarsi verdantis vanduo:
– ...šiuos laiškus man perdavė pati šventyklos žynė, kurią įžeidė tokia nepagarba jos luomui, – pabudęs iš jį apėmusio transo, gildijos meistrų atidarytame portale jaunuolis išvydo tą, kuriai prieš dešimtį metų davė ištikimybės priesaiką. Prabėgę metai smarkiai padailino mergaitiškas linijas ir dabar pro mirguliuojančią portalo aureolę į jį žvelgė kerinčio grožio jauna moteris.
– Tarybos vyresniajam patarėjui Daianu aš jau pranešiau ir dabar visai Tarybai patvirtinu, jog gavau šiuos nepagarbos kupinus laiškus iš čia stovinčio pirklio, – Mestoras negalėjo patikėti savo ausimis, tačiau lediniu šalčiu dvelkiančios smaragdinės akys nemelavo. Jis staiga suvokė, nebeatpažįstąs prieš jį stovinčios merginos, tarsi kažkas būtų pakeitęs Inin, – priimdama deivės Ninanos šventyklos žynės įžadus, aš atsisakiau ankstesniojo gyvenimo ir jame padarytų klaidų. Todėl aš laikiau savo pareiga... , – šventyklos žynė toliau sausu lediniu balsu trypė šiltus jaunuolio prisiminimus.
Tačiau jaunuolis jau nebegirdėjo tolimesnių jos žodžių – kažkoks tamsus šydas užtraukė Mestoro akis, o žemė tarsi susvyravo po jo kojomis. Jis suvokė, jog subyrėjo dar vienas iš pamatinių akmenų, laikiusių jaunuolį pastaruosius dešimtį metų:
„Mane išdavė ta, dėl kurios aš likau gyvas visus tuos dešimtį metų. Tuomet ko aš čia vilkausi, dėl ko draskiausi už tūkstančių lygų?! Būčiau likęs, kad ir pas tuos pačius sarmatus ar ligūrus, kurie mane ant rankų būtų nešioję už mano žinias... Velniop viską! Jei jie galvoja, jog ir šį kartą galės mane taip nebaudžiami išgrūsti pro Aukso Vartus – jie klysta. Aš padarysiu viską, kad su savim nusitempčiau bent pusę šios sušiktos tarybos... Bet pirma tas gaidys Daianu! Bent jau taip pasitarnausiu Karių Gildijai...“ – pro subyrėjusius jaunuolio vilčių ir planų pamatus ėmė veržtis giliai po sąmonės klodais palaidotos tamsios neapykantos banga.
Jis nejučiomis prisiminė pirmųjų tremties metų košmarus, kamavusius jį iki lemtingo radinio Sarmatijos upės dugne. Pažvelgęs į save iš šalies, jaunuolis pagalvojo iš naujo suvokiąs jų prasmę. Tam tikra prasme tie sapnai tikrai buvo pranašiški – Atlantida, kurią jis pažinojo, galutiniai sugriuvo ir Mestoro namų likučiai dabar liepsnojo išsiveržusios neapykantos liepsnose. Prasiveržusi neapykanta tarsi galinga kalnų lavina per kelias akimirkas nušlavė visus Sargono pamokymus apie savitvardą – šiam ugnikalniui išsiveržti tetrūko tik mažos kibirkštėlės ir Magijos Gildija netrukus ją įskėlė.
Paskendęs savo neapykantoje, Mestoras visiškai užmiršo savitvardą ir dabar buvo atvira knyga net ir pirmuosius minties magijos žingsnius žengiantiems kerėtojams. Tiesa sakant, staiga prasiveržusiai kunkuliuojančiai neapykantai pajusti nereikėjo jokių minties magijos sugebėjimų. Jaunuolis nė nepastebėjo, kai po jo sąmonę ėmęs kuistis minties magijos meistras, staiga perbalo – jis aiškiai pajuto Mestoro ketinimus, o gal prisikasė iki jaunuolio žinių apie Karių Gildijos planus. Magijos Gildijos tarybos menę perskrodė jo kauksmas:
– SAITUS! Sukaustyti jį!!! Jis rengiasi...
Pabaigti pasakytų žodžių jis nespėjo. Greičiausiai tai, ką Mestoro sąmonėje, apsijungiančioje su bundančio nemirtingojo siela, perskaitė burtininkas jį taip išmušė iš vėžių, jog ir jis prarado savitvardą. Minties magijos meistro kauksmas persmelkė jaunuolio sąmonę bei pasąmonę ir tūkstantmečių karų ištreniruotas savisaugos instinktas ėmė veikti. Dešinė ranką akimirksniu išplėšė prie dešinės šlaunies dėkle ramiai snaudusį sidabro spalvos ginklą – kaip jaunuolis ir tikėjosi, niekam šis ginklas nesukėlė nei mažiausio įtarimo. Akimirksniu pakilęs ginklas išspjovė ugnies, žiežirbų ir dūmų kamuolyje paskendusį mirtį nešantį švino gabalą, o užantin nuslydusi kairė ranka ištraukė ten tūnojusį brangakmenį:
– Abnu ši kababu emū, – tarp pirštų suspaustas brangakmenis subyrėjo į tūkstančius žėrinčių šukių, apgaubusių jaunuolį aiškiai matomu raudonu švytėjimu. Taip ir nebaigęs savo perspėjimo, su skyle tarpuakyje minties magijos meistras griuvo paslikas, ant užnugary buvusios sienos palikdamas varvančių gelsvai raudonų kraujo ir smegenų krešulių dėmę. Pirmajai aukai dar nespėjus nukristi, Mestoras jau pasisuko į saitų kerus tveriančius magijos meistrus. Du iš jų spėjo sukniubti nuo jaunuolio paleistų kulkų, kol jų rankų sukaupti saitų kerai išsiveržė Mestoro link tik tam, kad atšoktų nuo sielos akmens sutverto skydo. Jaunuolio veidą perkreipė jau pažįstama piktdžiugiška grimasa – atlantų žinios vargiai galėjo prilygti Senųjų kerams.
Tarybos salėje prasidėjo chaosas – darnų bandymą susaistyti Mestorą magijos gniaužtais pakeitė desperatiški bandymai pramušti jo skydą salę skrodžiančiais žaibais, kruša ar ugnimi. Pastaroji ypač pralinksmino Mestore bundantį nemirtingąjį:
– Ugnimi? Mane? Ne, na jūs ir kvailiai!.. Matyt per dešimtį metų jau pamiršot už ką mane ištrėmėt. Nieko, tuoj priminsiu! – tai ištaręs jaunuolis ištiesė kairę ranką, kurioje ryškiai suspindo didelio apelsino dydžio ugnies kamuolys. Vienas mostas ir link susispietusių tarybos narių jau skriejo besipučianti pragaro atplaiša, – Kažkada išsigandot liepsnelių mano delne, tai ką pasakysit dabar!!!
Neketinantiems be kovos pasiduoti tarybos meistrams neliko nieko kita, kaip tik atremti šį ugnies kamuolį, tačiau atsitrenkęs į paskubomis suręstą skydą, ugnies kamuolys ištiško salėje, užliedamas ją liepsnos jūrą. Ugnies verpetai pasklido į visas šalis – atšokę nuo sienų, sūkuriai liejosi į menės vidurį, o pataikę į grindis ar lubas, vijosi priešinga kryptimi – tarsi kas būtų pasėmęs didžiulį kibirą ugnies ir šliūkštelėjęs į kambarį. Purslai kaip mat apgaubė stovėjusius šalia Mestoro ar saugojusius menės duris, salę užtvindė degančių žmonių riksmas ir svylančios mėsos kvapas.
– Dvėskit! – koja atmušęs į jį bėgusį paklaikusį degantį magijos gildijos adeptą, jaunuolis greitai kelissyk sugniaužė ginklo nuleistuką, tačiau gildijos meistrai taip pat pasirodė esantys nepėsti ir švino kulkos subliuško ore, atsitrenkusios į skydą. Negana to, stiklinį stogą staiga perskrodė žemę sudrebinęs didžiulis žaibo stulpas, sugebėjęs prakirsti Mestoro skydą, o jo sukeltas griaustinis iš kojų išvertė ne tik Mestorą ir gildijos meistrus, bet ir užpūtė didžiąją dalį liepsnų. Kelioms akimirkoms salėje įsivyravo tyla, kurią drumstė tik svylančių kūnų bei baldų spragsėjimas ir retsykiais nuo lubų ar sienų nukrentanti kokia prabangios apdailos detalė.
Paskui menės kampe pasigirdo kažkoks šnaresys ir šnabždesys – keli gildijos meistrai atgavo žadą:
– Jis negyvas?.. Turėtų... Eilinis žmogus negalėjo atlaikyti tokio žaibo... Orų meistrai ir deivės pasiuntinė iš šventyklos ruošiasi smogti dar sykį, jei tik reikės...
Šnabždesį pertraukė gergždžiančio balso tariami žodžiai, po kurių sekė sausas pokštelėjimas:
– Abnu ši kababu emū, – sulyg tais žodžiais nušvitusi raudona žiežirbų pašvaistė apgaubė apdegusį jaunuolio kūną, – O kas jums sakė, kad esu eilini s žmogus? Ar tik ne todėl, kad buvau neeilinis, prieš dešimtį metų jūs, pridėję iš baimės į kelnes, savo tremties kerais slapta išgujote mane dar nė viešai nepaskelbę nuosprendžio. Skaičiuoti aš moku – Aukso vartai prieš mano nosį išdygo mažiausiai savaitę anksčiau, nei praėjo dešimt metų. Taigi, atėjo laikas grąžinti skolą. Žinoma, nepamiršiu ir gausių palūkanų, susikaupusių per dešimtį metų. Visgi buvau pirkliu, tad skaičiuoti moku, – pašaipiu tonu pamokslaudamas, Mestoras sverdėdamas atsistojo ir krestelėjęs dešine ranka užtaisė ginklą. Dar nė nespėjus gildijos meistrams atsitokėti, į juos jau skriejo pirmosios kulkos, o kairės rankos delne suspindo maža žvaigždė – menės griuvėsiuose vėl ėmė siautėti chaosas. Pirmiausia krito dar likę minties magijos meistrai – Mestoras puikiai suvokė, jog pastarųjų atsikračius, jam bus kur kas lengviau išvengti tikslaus žaibo smūgio.
Bet tai nereiškė, jog Daianu ketino pasiduoti be kovos – jauniausiuoju Gildijos istorijoje tarybos vyresniuoju jis visgi tapo ne dėl to, jog jo tėvas priklausė tarybai. Aplink Mestorą ėmė suktis stiprėjantis sūkurys, pagriebiantis įvairias ant žemės besivoliojusias šiukšles ir sviedžiantis jas į jaunuolį. Nors sielos šukės skydas ir saugojo nuo rimtų sužeidimų, tačiau nuolat atsitrenkiančios nuolaužos gerokai blaškė dėmesį bei trukdė taikytis ir išlaikyt ugnį savo delne.
– Tu tikrai manai, jog mane įveiksi svaidydamas lentgalius ir akmenis?! – rankomis tarsi nuo musių gindamasis nusišaipė Mestoras.
– Aš – ne, bet šiuo metu šventykloje esantys gildijos meistrai manau susivoks, kam skirtas šis viesulas, – atšovė Daianu, dar labiau įsukdamas nuo menėje susikaupusių suodžių piktą juodą spalvą įgavusį viesulą. Net per juodą miglą buvo galima įžiūrėti nuo įtampos ir neapykantos išpampusiomis kraujagyslėmis išvagotą Daianu kaklą ir veidą, – reikėjo tave nudėti prieš dešimtį metų! Ištaisysim šį nesusipratimą dabar!!!
Šypsena iš Mestoro veido dingo, vos tik jis pažiūrėjo aukštyn – juodas viesulo stulpas užtikrintai kilo aukštyn ir greičiausiai jau buvo matomas pro žaibo sudaužytą stiklinį menės kupolą. Daianu buvo teisus, tai buvo daugiau, nei akivaizdi rodyklė – „trenkti čia!“.
– Po velnių! – suriko Mestoras, kai eilinio vėjo gūsio atneštų nuolaužų smūgis suardė koncentraciją ir išblaškė delne sužibusį liepsnų gniutulą. Vos išsilaikydamas ant kojų, jis griebė užantyje dar likusius šovinius, bandydamas iš naujo užtaisyti ginklą, tačiau kitas vėjo gūsis iš pirštų ištraukė ir likusius šovinius. Jis aiškiai juto prarandąs padėties kontrolę ir ėmė karštligiškai žvalgytis aplinkui – kažką reikėjo daryti ir daryti greitai...
„Ir dar tie suknisti balsai, nuolat kartojantys: „Kvaily! Sugadinai sielos šukę!“ Ką gi dar turėjau daryti? Pasislėpti tame akmenyje?! – ėmė siusti Mestoras, – Ne, antrą kartą jiems neišdegs! Aš neketinu pasiduoti!!!“
– Ko ten blaškaisi? Tiesiog dvėsk ir skrisk su kitomis šiukšlėmis lauk ir bus baigtas kriukis!!! – Daianu įsiūtis taip pat buvo akivaizdus.
Mestorui to buvo jau per daug, kažkokia rausva valktis užliejo jo akis. Ginklą spaudusi dešinė ranka apsunko ir ėmė tvinkčioti, o iš gerklės išsprūdo:
– Pagru pakkuru! - likę gyvi magijos meistrai sustingo, o sūkurys aplink Mestorą ėmė silpti.
...Dešine ranka kažkas sruveno, kažkas šilto liejosi nuo peties ir gaubė plaštaką. Beveik neabejodamas išvysti kokio nors lentgalio padarytos žaizdos sukruvintą ranką – pakėliau ginklą ir … išsyk suvokiau Daianu akyse įsiūtį pakeitusios paklaikusios baimės priežastį. Dešinėje rankoje buvo mano leidimas į laisvę, tiksliau juo tapo mano dešinioji ranka, staiga suaugusi su ginklu. Ginklas palaipsniui gaubė plaštaką, apipindamas ranką sidabro spalvos gijomis ir jau buvo sunku pasakyti, kur baigiasi mano ranka ir kur prasideda metalinis ginklas. Sulyg kiekvienu tvinksniu ginklo vamzdis tempėsi pirmyn ir dabar jau siekė visą uolektį, jei ne daugiau, o ausis užgulė kažkoks spengimas. Metęs žvilgsnį per petį, vietoje žaizdos išvydau akinamai balto švytėjimo apgaubtas plunksnas, išdygusias iš dešiniojo peties. Tarp besisūpuojančių plunksnų sukosi šviesos verpetas, tekantis gilyn į ranką – tapo aišku kas tekėjo žemyn ranka ir vis labiau tvenkėsi joje. Pulsuojančiomis gyslomis dabar išvagotą ir vis dar augantį ginklo vamzdį nukreipiau į siaubo perkreiptu veidu sustingusį Daianu. Tik pamatęs iš baimės drebančias burtininkėlio akis, suvokiau tikrąją ginklo galią bei Angelo rankos vardo kilmę...
„Stok!!! Nuleisk vamzdį!.. Kvaily, tu užversi visus aplinkui! Kūrėja čia pat!“ – Mestoro galvoje aidintys balsai skambėjo vis garsiau, tačiau aklas įsiūtis darė jį visiškai kurčią. Jo kūno dalimi tapusio ginklo vamzdyje atsirado nuolat augantis išsipūtimas. Delno storio vamzdyje atsiradęs išsipūtimas augo, kol pasiekus žmogaus galvos dydžio burbulą, jame atsirado išilginiai plyšiai, pro kuriuos ėmė sklisti akinanti šviesa. Jaunuoliui teko plačiai išsižergti ir tvirtai įsispyrus, kaire ranka prilaikyti jau daugiau, nei iki trijų uolekčių išpampusį ginklą, kurio viduryje prasprogusiame burbule siautėjo akinančiai baltos energijos uraganas. Pastarąjį maitino iš dešiniojo peties išdygusios maždaug uolekčio ilgio plunksnos, savo siūbavimu įsukančios tarp jų besisukantį ir Mestorui į petį sruventantį energijos verpetą.
Spengimas ausyse tapo nepakeliamas ir iš vamzdžio išsiveržė akinamai baltos šviesos stulpas, perskrodęs Daianu, tarsi tuščią vietą. Ką ten kažkoks burtininkas, tegul ir pirmojo rango orų magijos meistras – spindulys kiaurai perskrodė Magijos gildijos pastatus, išsprogdindamas juos vienas po kito. Ugnies ir nuolaužų uraganas sklido į visas puses nuo mirtį nešančio spindulio, o jo kelyje patekęs auksu tviskantis šventyklos bokštas buvo tiesiog nupjautas nuo pamatų ir švystelėtas į orą. Sunaikinęs vieną iš Aukso Vartų miesto pasididžiavimų, šviesos žybsnis įsisegė į Teros kalno papėdę, palikdamas gilų, lava kraujuojantį randą.
Jaunuolis sustaugė nuo nepakeliamo skausmo, vos tik griuvo Ninanos šventyklos bokštas – tarsi vienu metu į krūtinę būtų įbesta ir ištraukta tūkstančiai iki raudonumo įkaitintų žeberklų. Vietoje kraujo, kraujagyslėmis regis staiga ėmė tekėti stiklo duženų ir rūgšties mišinys, deginantis kiekvieną lopinėlį – kūnas atrodė tuoj sprogs į gabalėlius. Susmukęs ant kelių, nuo Gildijos menės griuvėsių grindinio jis galėjo tik bejėgiškai stebėti į Chaosą, kurį ką tik sukūrė Angelo ranka. Vangiu žvilgsniu jaunuolis žvilgtelėjo į dešinę ranką – ji vėl atgavusi žmogišką išvaizdą, tačiau buvo suglebusi ir suvytusi, tarsi kokio aštuoniasdešimtmečio senio. Nepakeliamos deginančio skausmo bangos trukdė kvėpuoti, akyse temo, ant grindų kažkas lašėjo, viduje kažko trūko, tarsi kažko jis ką tik būtų netekęs. Drebančia kaire ranka Mestoras palietė dešinį skruostą ir pažvelgė į suaižėjusį bei susiraukšlėjusį delną – pastarasis buvo raudonas nuo kraujo.
Vargais negalais atsistojęs, Mestoras svirduliuodamas ėmė ieškoti išėjimo, rasti jį nebuvo sunku, sudėtingiau buvo nusileisti laiptų likučiais. Kadaise prabanga tviskėjusi Magijos Gildija buvo sugriauta iki pamatų. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik rūkstantys ar vis dar tebedegantys pastatų griuvėsiai ir suanglėjusių šimtamečių platanų ir kitų ilgaamžių medžių skeletai. Tuščiu ir skausmo perkreiptu veidu Mestoras slinko apgriuvusiomis ir pajuodusiomis Aukso vartų miesto gatvėmis, kuriose šen bei ten mėtėsi suanglėję kūnai bei jų dalys. Aklu žvilgsniu jaunuolis palydėjo tarpuvartėje gulinčią miesto sargybos šalmu papuoštą išsišiepusią kaukolę su dar kabančiais akies likučiais. Aplink buvo visiška tyla, kurią trikdė tik iš tolo sklindantis degančių pastatų traškesys. Tolstant nuo visiškai sugriautos Magijos Gildijos gaisrų vis daugėjo, nors sugriovimai buvo mažesni. Artėjant prie Pirklių Gildijos rajono, viskas aplinkui pleškėjo, o panašus pragaras virė ir Mestoro sieloje.
Liepsnojančiais Pirklių Gildijos gatvės griuvėsiais sunkiai ėjo iš sukumpęs žmogus, kurio pečius gaubė liepsnų pradegintas melsvas apsiaustas, vilkintis kažkada prabangų, o dabar apdriskusį ir apdegusį kaftaną. Kiekvienas sunkus žingsnis giliai įsispausdavo į akmeninį grindinį, tarsi gatvė būtų nudrėbta iš šviežio molio, o palikti pėdsakai žioravo ir smilko. Kairės rankos delne degė ugnies kamuolys, o išskėsti pirštų galai skrodė orą ir tarsi liesdami vandens paviršių, paskui save paliko raibuliuojančias kraujo raudonumo banguojančias brydes. Iš dešinės rankovės buvo likę tik keletas draiskalų virš peties, o nuoga ranka spaudė keistą sidabro spalvos ginklą. Priėjęs prie kažkada buvusio balto marmuro pastato, Mestoras pakėlė staiga pražilusią galvą ir pažvelgė aukštyn, į balkoną kuriame kadaise mėgdavo stovėti pats ir gėrėtis Ninanos šventyklos bokštu. Bokštu, kuriame lankydavosi Inin, bokštu, kurio būtent jo paties dėka jau nebebuvo. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, širdis daužėsi su pertrūkiais ir susenęs žilas žmogus su giliu kraujuojančiu randu ant dešinio skruosto paskutinį kartą pažvelgė į popietinę saulę, vos prasišviečiančią pro dūmų debesis. Pasigirdo kurtinantis griaustinis ir ėmė drebėti žemė – už sukniubusio Mestoro nugaros buvęs Teros kalnas išnyko. Vietoje jo į dangų kilo didžiulis ir sparčiai besiplečiantis dulkių ir akmenų stulpas, lydimas lavos upės – Angelo rankos prisilietimas pažadino tūkstančius metų snaudusį ugnikalnį.
– Šaunu! Užsispyręs ožys! Nevisprotis! – siautėjo nemirtingasis. Jei būtų turėjęs fizinę formą – sukeltų ne mažesnį chaosą, nei Atlantidoje surengė Mestoras. Toks nevaržomai liejamas įsiūtis turėjo ir raminamąjį poveikį – Ayaos prakeikimo sukeltas skausmas buvo nepakeliamas ne vien Mestorui. Dėl Kūrėjos žūties tame bokšte, Dingir ženklas dar bent kelis šimtmečius svilins nematerialią nemirtingojo krūtinę. Visa laimė nei Kūrėja, nei jis pats dar nebuvo visiškai nubudę, antraip Angelo rankos karštis jį svilintų tūkstantmečius, o randų kolekciją greičiausiai būtų papildyta dar vienu eksponatu.
– Per tą kietakaktį karštakošį šiknoje atsidūriau ne tik aš, bet ir visa civilizacija! Užuot griebęsis to, ką geriausiai išmano – magijos, sugalvojo vaikas pažaisti suaugusiųjų žaislu. Angelo ranka net man nėra iki galo pavaldi, tai Kūrėjo ginklas. Tik Kūrejas gali juo šaudyti, nepadarydamas žalos sau pačiam, o iš paprasto žmogiūkščio jis akimirksniu išsunks sielos energijos atsargas. Nepaisant ribotų sielos galių jis per akimirką sugebėjo sunaikinti pažangiausią planetos civilizaciją, sugebėjusią atverti Gajos gėrybių šulinį bei užliejus visą salą lava, nugramzdinti ją į jūros dugną. Ten pat kokiai dešimčiai tūkstančių metų atsidūrė ir Angelo ranka, nes vien valties ir kastuvo tikrai nepakaks išsikasti tą revolverį iš jūros dugnan nugarmėjusių miesto likučių. Net ir pilnai pabudęs šio dovanoto ginklo negalėčiau rasti, kitaip nei Aži Dahakos, kuris iš esmės yra mano sielos dalis, – nemirtingasis nenustygo vietoje, nors anapus trimačio pasaulio šio žodžio prasmė buvo gan miglota. Miglota tapo ir šios planetos ateitis. Jei po Angelo rankos ir ugnikalnio išsiveržimo Atlantidoje dar liko gyvųjų, tai jų pasakojimai apie katastrofą vargu ar geru žodžiu paminės Magijos Gildiją ir valdančius Gają. Geriausiu atveju jų bijos, tačiau labiausiai tikėtina, jog nekęs ir persekios. Jei būtų turėjęs, tai nemirtingasis būtų griežęs dantimis, o dabar jam beliko tik kantriai laukti, kol planetoje užgims dar viena gimininga siela ir tikėtis, jog ši nebus tokia panaši į jį patį.