Pagaliau atėjo laikas paskutiniajam pirmosios dalies skyriui. Ankstesnę dalį skaitykite čia: „Sielos akmenys“. Nenustebkite, jei kūrinyje pamatysite pažįstamų detalių, juk, kaip ir rašiau pačioje pradžioje, šio kūrinio atsiradimą sąlygojo iki šiol matyti sci-fi ir fantasy filmai bei perskaityti romanai. Tad natūraliai savo kūrinyje pasiskolinau keletą labiausiai į akį kritusių objektų. Galų gale, jus šis pasaulis sukurtas iš ... meilės ir taikos!!!! This world is made of.... Love and Peace!!! :D
Angelo ranka
Tūnodamas kažkur tarp šiapus ir anapus, nemirtingasis aiškiai jautė Kūrėjos artumą ir nors kol kas negalėjo tiksliai nusakyti jos buvimo vietos, tačiau vien jau žinojimas, jog tai ji, Kūrėjo paieškas darė kur kas malonesnėmis. Tiesa, tai taip pat didino riziką prisiminti Aya'os prakeiksmus, kurių niekaip neleisdavo pamiršti Dingir ženklo dilgčiojimas. „Dabar svarbiausia pabusti pačiam ir užbaigti įsikūnijimą – mintyse pratarė nemirtingasis – o jau paskui bus galima eiti ieškoti pupyčių“.
Vos peržengus Karių Gildijos slenkstį, Mestorui išsyk atsivėrė kelias į pačias giliausias ir slapčiausias gildijos menes, į kurias galėjo patekti tik Tarybos nariai ir didžiųjų meistrų rato žmonės. Nereikia stebėtis, jog atsirado nemažai priešiškai nusiteikusių gildijos narių, kurie slapčia ar netgi atvirai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, jog po ilgų metų varginančių treniruočių pasiekiamos paslaptys buvo atvertos vos gildijos slenkstį peržengusiam pašaliečiui. Tačiau nemaža dalis nepatenkintųjų, vos jiems teko proga pabendrauti su Mestoru, labai greitai pakeitė nuomonę apie jaunuolį. Juos apžavėdavo jaunuolio ryžtas, užsispyrimas, gabumai, o svarbiausia – iš pasąmonės gelmių palaipsniui, tarsi atoslūgio išnyrantis nemirtingojo įsikūnijimų sukauptas žinių lobynas. Neretai būdavo netgi taip, jog neturėdamas atsakymo į užduotą klausimą tą pačią dieną, po savaitės ar kitos Mestoras jau turėdavo subrandintą mintį. Jaunuolis netgi skatino užduoti klausimus – kuo daugiau ir įvairesnių klausimų jam būdavo užduodama, tuo gilesnius pasąmonės žinių klodus pavykdavo atidengti Mestorui. Kapstydamasis po kitų savo gyvenimų prisiminimus, jaunuolis mokė atlantus kovos menų, karybos, strategijos, politikos, neaplenkdamas net ir tokių dalykų, kaip religija bei magija. Tiesa, paskutiniu klausimu buvo keletas išimčių – įvykiai Ugarito uoste bei su jais susijusi sielos magija buvo tos žinios, apie kurias jis niekam ir niekuomet neužsiminė. Ir nors jis dar neprisiminė kodėl, tačiau tvirtai žinojo, jog šios žinios aplinkiniams visuomet buvo tabu, visuose gyvenimuose.
Mestorui iš pradžių pasirodė, jog Karių Gildija iš visų plaučių spjovė ant Senųjų įstatymų, tačiau bendraudamas su aukščiausiais gildijos nariais jis greitai perprato tikrąjį jų tikslą. Kadaise padėję suklestėti Atlantidai, Senųjų įstatymai dabar tapo progreso apynasriu. Aplinkinėms tautoms, o taipogi ir ne itin šviesaus proto atlantams, Atlantida buvo brangakmenis, spindintis kaip ir šalies sinonimu tapę Aukso vartai. Tačiau šis spindesys tiesiog apakindavo ir jie nesugebėjo matyti, jog šalis ėmė pūti iš vidaus. Turtų pertekusią šalies grietinėlę, o visų pirma Magijos Gildiją, palaikančią glaudžius ryšius su deivės Ninanos šventykla, užvaldė godumas. Sklido kalbos, jog šį naują karą iš tiesų ketina pradėti pati Magijos Gildija, kurios minties magijos meistrų kerai išmintingą šalies valdovą Azaeusą pavertė bevale lėle, vykdančia savo šeimininko užgaidas. Karių Gildija, kuriai garbės priesaika buvo vienas iš kertinių gildijos įstatų, nusprendė sugrąžinti šlovę šaliai ir pašalinti nuo valdžios Magijos Gildiją, kol dar nėra per vėlu.
Per keletą mėnesių atlantų civilizaciją, tiksliau nedidelę jos dalį, kuriai atstovavo Karių Gildija, Mestoras slapčia pastūmėjo pirmyn daugeliu dešimtmečių, o gal net ir šimtmečių. Giliuose ir troškiuose Karių Gildijos rūsiuose, toli nuo pašalinių akių, savo gyvybe prisiekę saugoti pamatytas paslaptis, nagingiausi atlantų amatininkai bandė atkurti Mestoro nupasakotus ginklus ir mechanizmus, keletas alchemikų maišė degias ir troškias medžiagas, o kruopščiai užmaskuotose treniruočių salėse gildijos meistrai siekė perprasti jaunuolio parodytus bei nupasakotus kovos judesius ar magijos pasus. Vėliau jie savo žinias stengėsi perduoti kitiems ir taip toliau – vyko masinis pasirengimas karui, tik visai ne tam, kurio siekė Magijos Gildija. Ir nors Magijos Gildija įkūrė savo gvardiečių būrius – Magų Gildijos atsiribojimas nuo visų, įskaitant ir Karių Gildiją, buvo labai parankus rengiantis slaptai revoliucijai. Taigi Mestoras drąsiai dalinosi savo svetimais prisiminimais su Karių Gildija, nešykštėdamas jokių žinių, net ir tų, kurios buvo neįgyvendinamos su dabartinėmis civilizacijos technologijomis. Kita vertus, užsispyrimas ir išradingumas, kuriuos kūreno karšta neapykantos ugnis, neįgyvendinamas idėjas, pavertė įmanomomis. Per tuos kelis mėnesius Gildijos Rūsyje jie sugebėjo garu atgaivinti šaltą metalą ir priversti jį kalti ginklus bei šarvus, į alchemikų stiklo butelius įvarvinti pirmuosius aitrius lašus, galinčius iš koto išversti net ir stiprų vyrą.
Matydamas šią pažangą, Sargonas negalėjo atsigėrėti savo mokiniu ir jo nuoširdžiomis pastangomis:
– Žinai, aš nė negaliu pagalvoti, jog toks brangakmenis būtų galėjęs atitekti Magijos Gildijai. Jei jie būtų gavę tavo žinias, tai beveik tikrai būtų pasmerkta ne tik pati Atlantida, bet ir visos Vidurio jūros tautos, jei ne visas pasaulis.
– Na, bet juk pats žinai, jog pažiūrėti sau po kojomis Magijos Gildijai neįmanoma, kaip ir kiaulei pamatyti žvaigždes, – šyptelėjo Mestoras.
– Aha, tu teisus, pernelyg jau riebius pagurklius jie su tais šventikais sau užsiaugino. Išskerst kiaules ir baigtas kriukis – visiems bus tik geriau, – užsidegęs ėmė dudenti Sargonas, tačiau pamatęs rūškaną jaunuolio veido išraišką, greit pasitaisė, – neimk taip giliai į širdį. Ne visi jie yra blogi žmonės ir tikrai manau, jog tavoji Inin tikrai nėra tarp jų bei tau neatsakė tik todėl, jog jai greičiausiai neleido to padaryti ar tavo laiškai jos paprasčiausiai nepasiekė. Labai norėčiau, jog tavo taip nuoširdžiai atskleidžiamos žinios padės atsikratyti Magijos Gildijos jungo ir sugrąžins blėstančią Atlantidos šlovę.
– Na, reikia tikėti, jog mums viskas pavyks, – pritarė Mestoras, staiga aiškiai praradęs entuziazmą. Kiekvienas Inin ar Ninanos šventyklos paminėjimas jam buvo skausmingas. Greičiausiai todėl, jog dėl paskelbtos karinės padėties, jis negalėjo patekti į šventyklą ar imtis kitokių ryžtingų atvirų veiksmų, susigrąžinti Inin. Jam teko apsiriboti karštų jausmų kupinais laiškais, tačiau ir jie nuėjo nežinion be jokio atsako. Kita vertus, iš iškylančių prisiminimų klodų Mestoras žinojo, jog veikti pogrindyje, net ir neturi jokių piktų ar visuomenei neįtinkančių kėslų, jam buvo taip pat įprasta, kaip ir kvėpuoti ar kapoti galvas. Tad jis visa širdimi pasinėrė į Karių Gildijos rengiamą perversmą, tikėdamasis taip rasti kitą kelią į Ninanos šventyklą.
Galima sakyti, jog Magijos Gildijos siekiai pradėti karą ir užvaldyti kaimynių tautų žemes buvo labai parankūs šiems Karių Gildijos planams. Jie galėjo beveik nekeldami jokio įtarimo kaupti naują ginklų arsenalą ir apmokyti naujus karius. Tuo pačiu Magijos Gildija, vos tik jų tamsūs darbeliai ims kilti viešumon, įgis krūvą naujų priešų, tarp kurių greičiausiai bus visos likusios gildijos, išskyrus, gal būt, pirklių. Ir kas jau kas, Karių Gildija tikrai pasistengs atskleisti tamsius ilgaskvernių darbus – jau dabar surinkto Karių Gildijos kompromato pakaktų sukelti rimtai audrai. Tačiau to buvo maža – Karių Gildija norėjo sukelti tikrą uraganą, kuris tiesiog nušluotų visą tą susikaupusį purvą ir leistų atkurti šalį iš pagrindų. Nors kitos gildijos nebuvo įtrauktos į šią kovą dėl valdžios, Karių Gildija neabejojo sulauksianti paramos, nes pradėjus Magijos Gildijos karą, buvo akivaizdu, jog po pirmosiose karo linijose besikaunančių karių, labiausiai nukentės paprasti žmonės, kuriems atstovauja likusios gildijos. Žemdirbių, aludarių, vyndarių, duonkepių ir kitos gildijos turės ne tik vilkti karo provizijos jungą, bet ir pateikti daug jaunų žmonių, užimsiančių kritusių karių gretas. Kitaip, nei atlantų grietinėlė, paprasti žmonės dar nepamiršo kruvino pirmojo karo ir to, kaip Karių Gildija padėjo gydyti karo žaizdas, kuri, kitaip nei Magijos Gildija, neatsiribojo nuo paprastų žmonių. Taigi eiliniai atlantai jau dabar džiugiai sutiko viešus Karių Gildijos ketinimus kaip galima geriau pasiruošti ir veltui neleisti žūti nei vienam atlantų kariui – kiekvienas jų yra vienodai svarbus nepriklausomai nuo luomo ar rango. Nereikia stebėtis, jog šie Karių Gildijos karių tarybos pareiškimai siutino Magijos Gildijos ir kitą elitą, tiesiog norintį svetimomis rankomis prisigrobti naujų turtų.
– Aaa, štai kur tu! – iš ne itin linksmų apmąstymų Mestorą sugrąžino entuziastingas kalvio balsas, – eime į dirbtuves – turime tau dovanų.
– Apie ką čia jis? – suglumo Sargonas ir klausiamai pažiūrėjo į jaunuolį.
– Jums tikrai pavyko? Jie tikrai tiks? – Mestoro akys sužibo, tarsi mažo vaiko, pažadėjus jam saldainį.
– Na nepabandę, nesužinosim, tačiau tavo ugnies milteliai veikia tiksliai pagal tavo aprašymą. Juos supakavom į varines tūteles, užkimšdami švino liejiniais, – bėrė kalvis.
– Ėėė, man kas nors paaiškins, kas čia vyksta! Kokios dovanos?! Apie ką jūs čia?! – garsiai riktelėjo karys.
– A, na taip. Mestoras paprašė... Aš paprašiau..., – choru abu pradėjo pasakoti ir susižvalgę, nutilo, – tęsk tu, – pratęsė kalvis.
– Tu, manau, pameni tą iš upės dugno ištrauktą ginklą, – pradėjo Mestoras ir čia pat pamatė, kaip persikreipia Sargono veidas, tarsi jis būtų atsikandęs citrinos – to radinio jis kažkodėl nemėgo nuo pat pradžių, – aš prisiminiau, kaip jis turėtų veikti, tad bandančių mano sprogius miltelius paprašiau pagaminti keletą užtaisų mano ginklui. Eime, išbandysim, kaip jie veikia.
– Nežinau, nežinau. Aš, žinoma, labai gerbiu ir žaviuosi tavo pastangomis suteikti Karių Gildijai naujų žinių, tačiau tai, kaip jūs ketinate kovoti neatitinka kario kelio ir mūsų gildijos garbės kodekso. Nepyk, bet man tai atrodo nepriimtina, – rūsčiai pabaigė jau ne vieną žilą giją savo galvoje įgijęs karys.
– Nerūstauk. Širdyje man irgi daug labiau norėtųsi pagriebti tą ilgą bei kiek lenktą kardą ir tarsi viesului įsisukti į priešų tarpą, kertant kairėn ir dešinėn. Bet sutik, siekiant mūsų tikslo – pralieti kuo mažiau kraujo, mums reikia pasiruošti taip, kad ši kova būtų kiek galima trumpesnė. Labiausiai norėtųsi, jog ji pasibaigtų, vos tik prasidėjusi, antraip mes rizikuojame likti žmonių atmintyje, kaip brolžudiško karo sukėlėjai, – postringavo Mestoras, sekdamas netrivojančiam kalviui iš paskos. Pastarasis išbandyti savo ir kitų ginklininkų kūrinius norėjo ne mažiau, nei Mestoras.
Tvirtovės rūsyje, jų jau laukė dar vienas kalvis ir alchemikas, apdujusiomis akimis. Jaunuoliui priėjus, kalvis ištiesė saują varinių tūtelių pusapvaliais galais ir Mestoro veidą perkreipė šypsnys:
– Kiek jų pavyko pagaminti? – o dešinė ranka jau lindo užantin.
– Kelis tuzinus, – atsakė antrasis kalvis, – tačiau, jei reikės – nesunkiai padarysim daugiau. Keli auksakaliai vis dar bando atkartoti tavo ginklo mechanizmą, tačiau mums kol kas sunkiai sekasi taip tiksliai apdoroti kietą plieną. O, kaip ir pats sakei, minkšta geležis tam netinka ir ginklas būtų pavojingas pačiam kariui. Mes tuo įsitikinome patys...
– Asilai! Jums ką, nepatikėjote mano žodžiais?! – aiškiai pyktelėjęs pertraukė jį jaunuolis, – taigi, kas nors galėjo žūti!..
– Nusiramink! Nespirgėk, – ranka mostelėjo ginklakalys, – tavo žodžių pro ausis mes tikrai nepraleidome, tad ginklą tiesiog įtvirtinome rasto gabale. Trūktelėjus už virvės – iš spynos mažai kas liko. Kaip tu ir sakei, jei tai būtų karys – jis tikrai jau būtų buvęs negyvas.
– Nors tiek gerai... – aprimo Mestoras iš kalvio saujos paimdamas šešias tūteles. Jaunuolis negalvojo – dešinės rankos nykštys savaime paspaudė ginklo svirtelę ir sidabro spalvos ginklas perlinko pusiau, atverdamas metalinį ritinį su šešiomis skylėmis. Kairės rankos pirštai tūteles suspaudė į pundą ir vienu judesiu akimirksniu įstatė į skyles – šoviniai standžiai įsliuogė į būgną. Dešinės rankos krestelėjimas žemyn ir ginklas vėl išsitiesė, sausu spragtelėjimu užrakindamas mirtį nešančius metalo gabalus ginklo viduje. Mestoras jau buvo betiesiąs ranką, kai už nugaros pasigirdo įsakmus balsas:
– Jei neprieštarausit, mes irgi norėtume stebėti ginklo bandymą, – pasukęs galvą Mestoras išvydo porą Tarybos narių, vis dar reiškusių nepasitenkinimą tokiu sparčiu Mestoro kilimu gildijoje.
– Man bus garbė, – ištarė Mestoras, pagalvojęs: „O jie kurių galų čia atsibeldė??? Aš lyg ir neskelbiau visiems, kad man reikia šovinių...“.
Beveik gracingu, tarsi tūkstančius kartų atliktu judesiu Mestoras pasisuko į rūsio gale pririštą kiaulę, dešinės rankos mostu pakeldamas ir ištiesdamas laikytą ginklą, nykščiu atlaužė gaiduką ir paspaudė nuleistuką. Nuaidėjo švilpčiojantis sprogimas ir iš už pasipylusių kibirkščių nušviesto baltų dūmų kamuolio pasigirdo gailus žviegimas. Mestoras dar sykį paspaudė nuleistuką ir po antro sprogimo žviegimas nutilo – Angelo ranka vėl atgavo savo galias. Kurį laiką rūsyje įsivyravo tyla – atrodo net ir patys ginklakaliai nesitikėjo tokio efekto. Netikėtai tylą pertraukė kiek pašaipokas Tarybos nario balsas:
– Įspūdinga, tačiau prireikus ką nors pašalinti tyliai, toks ginklas visiškai netinkamas. Toks ugnies ir dūmų kamuolys kaip mat išduos šaulio pozicijas.
Mestoras jau buvo besižiojąs aiškinti, koks jis yra neteisus, tačiau jaunuolio ketinimus nutraukė skardus gildijos šauklio balsas:
– Štai kur jūs! Šaukiamas skubus tarybos susirinkimas ir jūs tuoj pat reikalingi pagrindinėje menėje. Karaliaus įsakymu visi pasiruošimai karui turės būti spartinami ir pasirengimų vertinti atvyks karaliau sudaryta komisija. O, kaip puiku! Mestorai, tu taip pat kviečiamas į tarybos susirinkimą.
– Aš?! – nustebo jaunuolis.
– Taip. Neklausinėk – daugiau nieko nežinau, apart to, kad vyresnieji buvo kažko labai susirūpinę, – atšovė šauklys ir išlėkė pro duris.
Mestoras su Sargonu susižvalgė, tačiau čia nebuvo ko diskutuoti – į susirinkimą buvo pakviestas tik jis ir tik ten jaunuolis sužinos to priežastis. Pastarosios pasirodė esančios kur kas įdomesnės, nei šauklio nurodytos. Oficialus karaliaus įsakymas paspartinti pasiruošimą ir pažangos vertintojai tebuvo priedanga pašalinėms ausims. Karių Gildijos taryba iš tiesų norėjo aptarti tikruosius šio tikrinimo tikslus bei kitas nerimą keliančias naujienas, gautas iš gildijos žvalgų tinklo. Šiam tinklui vadovaujanti Žudikų Gildija, iš esmės, buvo visiškai savarankiška ir Karių Gildija jai tebuvo tik priedanga nuo pašalinių akių. Aplinkiniams, o net ir net daugeliui karių šios gildijos egzistavimas buvo visiška paslaptis. Apie juos žinojo tik išrinktieji arba tie, kuriems ši žinia tapdavo paskutine jų gyvenime – šešėliai galėjo ištirpti tiesiog akyse ir atsiradę iš niekur, suvaryti tau užnuodytą durklą tiesiai į širdį. Šešėliai nesilaikė Karių Gildijos kodekso ir po savo sparnu Karių Gildija juos dengė tik dėl išskirtinių jų gebėjimų – trumpai tariant tai buvo tik abiem pusėms naudingas bendradarbiavimas be šiltų abipusių jausmų.
Susirinkime dalyvaujantis šešėlis paskelbė, jog drauge su Magijos Gildija šventykla rengia slaptą ginklą, galintį vienu ypu įveikti ištisą armiją. Anot Magijos Gildijoje sklandžiusių gandų, kažkam pati deivė Ninana perdavė savo galias. Vos nuaidėjus šiems žodžiams, menėje įsivyravo tyla – visi suprato, jog jei tai pasirodys esanti tiesa, tai visi jų pasiruošimai gali tapti tiesiog vaikų žaislais prieš dievų galią. Ko verti ginklai, jei juos laikantys kariai bus tiesiog užmigdyti vieno burtininko, radusio kelią į Gajos galių šaltinį. Šešėlis dar kažką sakė apie Magijos Gildijos tarybos planus, tačiau Mestoras jo nebegirdėjo – jis vėl tarsi paniro į rūką. Ausyse suskambėjo susijaudinęs balsas:
– Pagaliau! Radau! Šį kartą nepaspruksi! Tai ji! – jaunuolis nelabai susigaudė apie ką kalba galvoje prabilęs balsas, tačiau kažkodėl nujautė, jog tai labai susiję su juo pačiu. Neaišku kiek dar Mestoras dar būtų bukai žiūrėjęs į postringaujantį šešėlį, tačiau jis paminėjo jaunuolio vardą ir Mestoras sukluso.
Pasirodo, negana to, jog Magijos Gildija taip pat ruošė slaptą ginklą, jai taip pat tapo žinoma apie Mestorą ir jo vaidmenį gildijoje. Šešėlis negalėjo pasakyti, ar kas nors iš Magijos Gildijos ar rūmų žino apie rengiamą sąmokslą, tačiau Magijos Gildija jaunuolį laikė grėsme savo planams ir ketino jo atsikratyti. Žvalgas žinojo tik tiek, kad Mestorą ketinama poryt pakviesti į Magijos Gildiją ir apklausti dėl įtarimų, pažeidus Senųjų įstatymus, draudžiančius verstis kitos gildijos veikla. Nesunku buvo suprasti, jog Magijos Gildija vėl ketino jį viešai apkaltinti, naudojant kerus ir turbūt vėl išsiųsti iš šalies.
– Ką darysim? – pasigirdo dviprasmiškas tarybos vyresniojo klausimas ir dar nespėjus kam nors prasižioti iš Mestoro lūpų išsprūdo:
– Nelabai turim pasirinkimo – turėsiu ten eiti. Aš puikiai suprantu, jog tai bus spąstai, tačiau, jei jūs mane slėpsite – sukelsite dar daugiau įtarimų. O tuomet ta komisija gali imti šniukštinėti gerokai uoliau ir rasti kur kas daugiau, nei visi jūs norėtume, – žodžiai tiesiog liejosi nevaldomai. Mestoras pats stebėjosi savo gražbylyste, kurios negalėjo suvaldyti, tačiau buvo akivaizdu, jog ji veikia – tarp tarybos narių nuvilnijo murmesys:
– Jis teisus... Tai būtų pernelyg pavojinga... Mums reikia būti ypač atsargiems...
Taip netikėtai net ir sau pačiam, Mestoras gavo leidimą vykti į priešo irštvą ir dabar suko galvą, ką jis gali iš to laimėti. Kol kas jis matė tik vieną galimą naudą – galės vienu žingsniu priartėti prie Inin. Kita vertus, vargu ar iškvietę apklausai, Magų Gildija jam leis laisvai šmirinėti po Magijos Gildiją ar, tuo labiau, pasisvečiuoti Ninanos šventykloje. Tačiau sau pačiam netikėtai plačiai atvėrus srėbtuvę nelabai ir liko kito pasirinkimo – tik ruoštis į svečius. Magijos Gildija apklausą norėjo surengti kuo skubiau, tad buvo galima spėti, jog visi spąstai jau paspęsti ir jie tiesiog laukia, kol ši pilka pelė, vardu Mestoras, paklius į jų pinkles. Eidamas iš susirinkimo, Mestoras akis užkliuvo už iki veidrodinio blizgesio nugludinto skydo, o gal jis tiesiog nesąmoningai norėjo pamatyti savo veidą – kreivame skydo paviršiuje į jį žvelgė dar kreivesnė piktdžiugiška grimasa: „sakote, paspendėte spąstus pelėms?.. O krokodilo pagauti nesitikite?..“
Gavęs Karių Gildijos Tarybos nurodymus, Mestoras pradėjo ruoštis susitikimui – paskutinį mėnesį jis buvo taip užsiėmęs pasiruošimo darbais, kad buvo beveik visai pamiršęs save. Tik dabar jis suvokė, jog ta apžėlusi būtybė raudonomis akimis tai vos antrą dešimtį perkopęs jaunuolis. Laiko smiltys nepaliaujamai byrėjo ir tuoj tuoj į gildijos vartus turėjo pasibelsti Magijos Gildijos atstovai, reikalaujantys Mestoro apsilankymo, tad jaunuolis veltui laiko negaišo. Kruopščiai nusiprausęs ir išsikaitinęs pirtyje, nusiskutęs apžėlusią barzdą bei susitvarkęs plaukus, jaunuolis nusprendė smarkiai pataisyti savo garderobą. Pastarasis turėjo tiksliai atitikti jo dabartinį statusą, tapusį pagrindiniu jo argumentu prieš Magijos Gildijos užmačias. Įsiutusio tėvo jis buvo išmestas iš Pirklių Gildijos bei rado prieglaudą Karių Gildijoje. Tačiau palaikiusi jį kariu, Magijos Gildija padarys didelę klaidą, nes Karių Gildija jo neįšventino į savo gretas. Jis tebuvo labai išskirtines teises turintis svečias, nes taip buvo parankiau tiek gildijai, tiek ir jam pačiam. Bent jau kol kas. Tad šį kartą viskas bus kitaip, nes jo nebesaisto kokios nors Gildijos įstatai, o laisvam piliečiui įstatymai nenumatė jokių gildijos veiklos draudimų, nors, reikia pripažinti, ir nesuteikė jokių teisių. Kitos dienos pavakary pasiuntinys Mestorui atnešė užsakytus puošnius drabužius – auksu siuvinėtą kaftaną, patogias kelnes ir mėlyną apsiaustą, kuris jam atsiėjo gana apvalią sumą.
Tiesa, net ir pats Mestoras, o tuo labiau jo pasirengimus stebintis Sargonas, jautėsi nejaukiai, žiūrėdamas į savo apdarus. Per tą dešimtį metų ginklai ir šarvai tapo neatsiejama jo garderobo dalimi, o dabar jis jautėsi tarsi nuogas.
– Tu būsi tikras beprotis, jei eisi ten šitaip apsivilkęs, – niurzgėjo Sargonas, – žinai, yra ir paprastesnių būdų nusižudyt.
– Turi geresnių pasiūlymų? Net jei apsikarstysiu kardais ir peiliais – juos vis viena turėsiu atiduoti, prieš žengdamas į Tarybos menę. O turėdamas paslėptą ginklą, jei jį aptiks, – garantuotai būsiu apkaltintas bandymu nužudyti, – Mestoras susigriebė beveik ėmęs skųstis gyvenimu, – tad teks pasitikėti tik savimi ir tuo, ko daugelis nepalaikys ginklu, – pabaigė jaunuolis, nedviprasmiškai kilnodamas rankoje tą keistą sidabro spalvos ginklą.
– Nori pasakyti nešiesi šitą? – Sargono veidą vėl sutraukė nematomos citrinos sultys.
– Kuo tau taip užkliuvo šis ginklas? – šyptelėjo jaunuolis, pakeldamas nuo lovos apsiaustą, – juk pats matei, kaip efektyviai jis gali paguldyti priešą. Aš jau pamiršau tuos sapnus, laikas juos pamiršti ir tau! – tardamas šiuos žodžius, Mestoras energingu mostu apsigaubė apsiaustą ir iš prasegto kaftano užanties kažkas nudardėjo ant žemės.
– Nežinau, nepatinka man jis ir tiek. Tiesiog... O kas čia? – nuo Mestoro veido šypseną tarsi vėjas nupūtė, Sargonui pakėlus žėrintį sielos akmenį, – tokio gražaus dar nemačiau. Koks čia akmuo ir ką ketini su juo daryti? Tikiesi jį padovanot Inin?
– Nereikia! Atiduok jį! – jaunuolis ištiesė ranką, o veidas bylojo, jog jis nelinkęs diskutuoti šiuo klausimu.
– Ko taip susierzinai? Še, laikyk!, – karys aiškiai nustebo tokia jaunuolio nuotaikų kaita – akmuo jam išties buvo svarbus, – Nemėgstu paslapčių, tačiau jei nenori dabar kalbėti apie tai, tai ir nereikia. Papasakosi, kai ateis laikas.
„Tikiuosi jis niekada neateis“, – pagalvojo Mestoras, o ištarė:
– Taip tu teisus. Tiesiog tai turės būti staigmena Magijos Gildijai, – nors atskleisti tiesos jis negalėjo, tačiau meluoti ir dar jo subinę dešimtį metų uoliai saugojusiam Sargonui, jis tuo labiau negalėjo. Tolimesnis pokalbis nesirišo ir įtampą staiga nutraukė į Mestoro kambarį įgriuvęs jaunas kariūnas:
– Pas mus kažko atsibeldė Magijos Gildija ir jie reikalauja, jog tu tučtuojau vyktum su jais!
Šešėlis nemelavo ir praėjus porai dienų nuo tarybos susirinkimo, pro Karių Gildijos vartus įžygiavo ilgomis siuvinėtomis šilko mantijomis apsigaubęs Magijos Gildijos gvardiečių būrys. Skubiai pabaigęs rengtis ir užantin įsikišęs iškritusį sielos akmenį, Mestoras prie diržo prisikabino sidabrinį ginklą, kuriam pagal jo aprašymus odadirbys buvo pasiuvęs specialų dėklą.
Sargono bei pasiuntinio lydimas Mestoras greitai pasiekė vidinį gildijos tvirtovės kiemą, už kurio ribų tik labai retam svečiui buvo leidžiama patekti. Priartėjus arčiau, Mestoras pasijuto pagerbtas – jo suimti, o kitaip to ir nepavadinsi, atėjo ne šiaip Magijos Gildijos gvardiečiai. Mantijų raštai aiškiai rodė, iki Magijos Gildijos jį lydės antro ir trečio rango gildijos meistrai, tad pokštauti su jais tikrai nevertėjo. Vienas iš gvardiečių kažką murmėjo sau panosėje. Jei jis – minties magijos meistras, tai labai tikėtina, kad Mestoro apklausa prasidės dar nepasiekus Magijos Gildijos. Tarsi šių minčių patvirtinimas, kažkoks keistas svaigulys užplūdo Mestorą. Tik jei anksčiau tai būtų palaikyta tiesiog silpnumo priepuoliu nuo per didelio jaudulio ar neišsimiegojimo, tai dabar jaunuolis išsyk pažino subtilius minties magijos gniaužtus. Ir nors dėl akivaizdžių priežasčių jis negalėjo imtis kontratakos – neleisti knaisiotis savo galvoje jam nedraudė niekas:
– Kam taip vargintis? Jei kažką norite sužinoti – ar ne paprasčiau tiesiog paklausti? – pagalvojo ir ištarė Mestoras, pažvelgdamas tiesiai į magijos meistro akis. Buvo akivaizdu, jog pastarasis nesitikėjo tokios įvykių eigos, tad staiga gautą iniciatyvą reikėjo kažkaip įtvirtinti, – aš iš principo nesu nusistatęs prieš jus, tačiau, kaip ir daugelis kitų žmonių, nemėgstu kišimosi į mano asmeninį gyvenimą. Rodykite kelią! – kaip Mestoras ir tikėjosi, jokių klausimų nebuvo užduota, tačiau mintis blausęs svaigulys kaip mat išgaravo.
Apsupę iš visų pusių, magai išsivedė aukštai galvą pakėlusį Mestorą – šį dvikovą aiškiai laimėjo jaunuolis. Tačiau jis puikiai suvokė, jog šis pasistumdymas buvo tik lengvas brizas prieš bręstančią audrą. Žengdamas Aukso Vartų miesto gatvėmis, Mestoras stebėjo, kaip iš už praslenkančių pastatų Teros kalno fone kilo auksu tviskantis deivės Ninanos šentyklos bokštas, o galiausiai tapo matomi ir Magijos Gildijos pastatų kupolai bei smailės.
Magijos Gildija buvo ne ką prastesnė tvirtovė, nei Karių Gildija. Gal netgi neprieinamesnė, nes Karių Gildiją nuo pašalinių asmenų saugojo tvirti plieno vartai, kuriems įveikti reikėjo tik pakankamai grubios jėgos ir aklo užsispyrimo. Tuo tarpu pro Magijos Gildiją saugantį barjerą prasibrauti galėjo tik labai patyręs kerėtojas ir vien tik grubios jėgos tam tikrai neužteks. Net ir pačios gildijos tvirtovės sienos buvo sutvirtintos Gajos šaltinių galiomis – drauge su kitais kitų gyvenimų įgūdžiais, Mestoras įgijo gebėjimą jausti šalia tekančią Gajos tėkmę. Jei prieš dešimtį metų, dar būdamas vaikas, Mestoras gėrėjosi įspūdinga rūmų apdaila, auksu bei brangakmeniais tviskančiomis sienomis, tai dabar jį iš naujo stulbino Gajos šaltinių gausa. Aplinka tiesiog kunkuliavo, ji buvo kiaurai persmelkta energija – pasaulio gyvastį palaikanti energija buvo sutelkta čia pat, tereikėjo ištiesti ranką ir pasemti ją. Pasemti taip pat, kaip anuomet Ugarito uoste jis traukė gyvastį iš tų nelaimėlių plėšikų. Širdis kone lipo jaunuoliui iš krūtinės, nes buvo itin sunku susivaldyti bei praeiti pro tokius lobynus – Magijos Gildija galėjo įtarti jį valdant ugnį, tačiau ji šiukštu negalėjo nė suuosti apie jo gebėjimus sielos magijoje. Jei jau reikalai pakryptų pačia netinkamiausia linkme, tai šie gebėjimai turėjo tapti jo slaptuoju ginklu. Be to, kiek jam buvo žinoma, ši magijos rūšis buvo tabu Magijos Gildijoje ir tai nestebino, nes nors kiek pasikrapščius atmintyje, jis galėjo prisiminti vos keletą visuomenių, kur į šios srities kerėtojus buvo žiūrima palankiai.
Taip bedūmodamas, Mestoras įžengė į pagrindinius rūmus – per tuos dešimtį metų čia niekas nepasikeitė. Vėlgi, tai jaunuolio nenustebino, žinant, kaip įsikibusi Magijos Gildija laikėsi tūkstančius metų skaičiuojančių Senųjų įstatymų. Įžengiančius į ilgą galeriją, pasitinka ta pati rūsti skliautus beveik remiančių burtininkų pora, rankose laikančių švytinčius gyvos Gajos energijos kamuolius. Kaip ir prieš dešimtį metų susižavėjęs Mestoras stebėjo, kaip žėrinčios žiežirbų gijos apsupdavo ir palydėdavo kiekvieną galerija žengiančio žingsnį, bėgdamos grindinio mozaikos siūlėmis ir rodydamos kryptį, kur reikia eiti. Net ir žingsnių aidas Magijos Gildijoje sklido tik ta kryptimi, kur vedė kiekvieno gildijos svečio savas kelias. Tad šiuose rūmuose nebūtų pasiklydęs net ir aklas. Žinoma, tik tuo atveju, jei rūmų šeimininkai patys to norėjo, nes Magijos Gildijos meistrams panorėjus, net ir tiesus koridorius su vienintelėmis durimis galėjo virsti nepereinamu labirintu.
Nors Mestoras jau buvo nusiteikęs, kad konfrontacija su minties magijos meistru yra tik maža dalis mūšio, tačiau tam, kas jo laukė Magijos Gildijos salėje, jaunuolis nelabai buvo pasiruošęs. Žengęs žingsnį į Magijos Gildijos tarybos salę, Mestoras neteko žado – tarybos nario soste sėdėjo jo bendraamžis Daianu. Negana to, jis vilkėjo vieno iš Tarybos Vyresniųjų mantiją – akivaizdu, jog palankaus šios tarybos sprendimo tikėtis buvo daugiau, nei naivu. Kol Mestoras svarstė: ištrems jį vėl ar šį kartą bandys likviduoti tiesiog salėje, jį lydėjęs minties magijos meistras priėjo prie Tarybos Vyresniųjų ir kažką jiems pašnibždėjo. Išklausęs, Daianu be užuolankų pradėjo:
– Mestorai iš Daganų, esi čia pakviestas dėl įtarimų pažeidus šventuosius Senųjų įstatymus draudžiančius kitų gildijų nariams užsiimti magijos reikalais, – Daianu balsas skambėjo užtikrintai ir neleido abejoti tuo, jog jis pats tvirtai tikįs Mestoro kaltumu.
– Už šį nusikaltimą jau buvai nuteistas dešimties metų tremčiai, tačiau nepanašu, jog ši bausmė tavęs būtų tave ko nors išmokiusi. Mūsų žiniomis net ir būdamas tremtyje, tu ir toliau akiplėšiškai pažeidinėjai mūsų šalies įstatymus ir praktikavai ugnies kerus, – apklausa sparčiai virto kaltinamuoju aktu.
– Negana to, vos grįžęs į Atlantidą, tu įžeidei, užpuolei ir sužalojai Jo Didenybės armijos Magijos gildijos gvardietį, – Daianu aiškiai pabrėžė paskutinius žodžius, – mums taip pat tapo žinoma apie tavo bandymus pradėti nepagarbius santykius su deivės Ninanos šventyklos žyne. Vien jau už bandymą užtraukti nešlovę šventyklos žynei, nusipelnei griežtos bausmės...
„Ką gi, dabar tikrai aišku, kodėl Inin neatsakė nei į vieną mano rašytų laiškų. Teisybę sakė Sargonas – slėpk savo jausmus, antraip priešai tikrai juos panaudos prieš tave. Bet, kaip išlaikyti tai, kas degina krūtinę, karščiau nei bet kokia ugnis, svaigina stipriau už stipriausią vyną ir akina labiau, nei skaisti saulė, karštą vasaros dieną...“ – Mestoras taip pasinėrė į savo minčių sūkurį, jog beveik užmiršo stovįs, Magijos Gildijos Tarybos menėje, kur buvo vėl sprendžiamas jo likimas. Iš šio sąstingio jį staiga prižadino Daianu žodžiai, nuplikę jį tarsi verdantis vanduo:
– ...šiuos laiškus man perdavė pati šventyklos žynė, kurią įžeidė tokia nepagarba jos luomui, – pabudęs iš jį apėmusio transo, gildijos meistrų atidarytame portale jaunuolis išvydo tą, kuriai prieš dešimtį metų davė ištikimybės priesaiką. Prabėgę metai smarkiai padailino mergaitiškas linijas ir dabar pro mirguliuojančią portalo aureolę į jį žvelgė kerinčio grožio jauna moteris.
– Tarybos vyresniajam patarėjui Daianu aš jau pranešiau ir dabar visai Tarybai patvirtinu, jog gavau šiuos nepagarbos kupinus laiškus iš čia stovinčio pirklio, – Mestoras negalėjo patikėti savo ausimis, tačiau lediniu šalčiu dvelkiančios smaragdinės akys nemelavo. Jis staiga suvokė, nebeatpažįstąs prieš jį stovinčios merginos, tarsi kažkas būtų pakeitęs Inin, – priimdama deivės Ninanos šventyklos žynės įžadus, aš atsisakiau ankstesniojo gyvenimo ir jame padarytų klaidų. Todėl aš laikiau savo pareiga... , – šventyklos žynė toliau sausu lediniu balsu trypė šiltus jaunuolio prisiminimus.
Tačiau jaunuolis jau nebegirdėjo tolimesnių jos žodžių – kažkoks tamsus šydas užtraukė Mestoro akis, o žemė tarsi susvyravo po jo kojomis. Jis suvokė, jog subyrėjo dar vienas iš pamatinių akmenų, laikiusių jaunuolį pastaruosius dešimtį metų:
„Mane išdavė ta, dėl kurios aš likau gyvas visus tuos dešimtį metų. Tuomet ko aš čia vilkausi, dėl ko draskiausi už tūkstančių lygų?! Būčiau likęs, kad ir pas tuos pačius sarmatus ar ligūrus, kurie mane ant rankų būtų nešioję už mano žinias... Velniop viską! Jei jie galvoja, jog ir šį kartą galės mane taip nebaudžiami išgrūsti pro Aukso Vartus – jie klysta. Aš padarysiu viską, kad su savim nusitempčiau bent pusę šios sušiktos tarybos... Bet pirma tas gaidys Daianu! Bent jau taip pasitarnausiu Karių Gildijai...“ – pro subyrėjusius jaunuolio vilčių ir planų pamatus ėmė veržtis giliai po sąmonės klodais palaidotos tamsios neapykantos banga.
Jis nejučiomis prisiminė pirmųjų tremties metų košmarus, kamavusius jį iki lemtingo radinio Sarmatijos upės dugne. Pažvelgęs į save iš šalies, jaunuolis pagalvojo iš naujo suvokiąs jų prasmę. Tam tikra prasme tie sapnai tikrai buvo pranašiški – Atlantida, kurią jis pažinojo, galutiniai sugriuvo ir Mestoro namų likučiai dabar liepsnojo išsiveržusios neapykantos liepsnose. Prasiveržusi neapykanta tarsi galinga kalnų lavina per kelias akimirkas nušlavė visus Sargono pamokymus apie savitvardą – šiam ugnikalniui išsiveržti tetrūko tik mažos kibirkštėlės ir Magijos Gildija netrukus ją įskėlė.
Paskendęs savo neapykantoje, Mestoras visiškai užmiršo savitvardą ir dabar buvo atvira knyga net ir pirmuosius minties magijos žingsnius žengiantiems kerėtojams. Tiesa sakant, staiga prasiveržusiai kunkuliuojančiai neapykantai pajusti nereikėjo jokių minties magijos sugebėjimų. Jaunuolis nė nepastebėjo, kai po jo sąmonę ėmęs kuistis minties magijos meistras, staiga perbalo – jis aiškiai pajuto Mestoro ketinimus, o gal prisikasė iki jaunuolio žinių apie Karių Gildijos planus. Magijos Gildijos tarybos menę perskrodė jo kauksmas:
– SAITUS! Sukaustyti jį!!! Jis rengiasi...
Pabaigti pasakytų žodžių jis nespėjo. Greičiausiai tai, ką Mestoro sąmonėje, apsijungiančioje su bundančio nemirtingojo siela, perskaitė burtininkas jį taip išmušė iš vėžių, jog ir jis prarado savitvardą. Minties magijos meistro kauksmas persmelkė jaunuolio sąmonę bei pasąmonę ir tūkstantmečių karų ištreniruotas savisaugos instinktas ėmė veikti. Dešinė ranką akimirksniu išplėšė prie dešinės šlaunies dėkle ramiai snaudusį sidabro spalvos ginklą – kaip jaunuolis ir tikėjosi, niekam šis ginklas nesukėlė nei mažiausio įtarimo. Akimirksniu pakilęs ginklas išspjovė ugnies, žiežirbų ir dūmų kamuolyje paskendusį mirtį nešantį švino gabalą, o užantin nuslydusi kairė ranka ištraukė ten tūnojusį brangakmenį:
– Abnu ši kababu emū, – tarp pirštų suspaustas brangakmenis subyrėjo į tūkstančius žėrinčių šukių, apgaubusių jaunuolį aiškiai matomu raudonu švytėjimu. Taip ir nebaigęs savo perspėjimo, su skyle tarpuakyje minties magijos meistras griuvo paslikas, ant užnugary buvusios sienos palikdamas varvančių gelsvai raudonų kraujo ir smegenų krešulių dėmę. Pirmajai aukai dar nespėjus nukristi, Mestoras jau pasisuko į saitų kerus tveriančius magijos meistrus. Du iš jų spėjo sukniubti nuo jaunuolio paleistų kulkų, kol jų rankų sukaupti saitų kerai išsiveržė Mestoro link tik tam, kad atšoktų nuo sielos akmens sutverto skydo. Jaunuolio veidą perkreipė jau pažįstama piktdžiugiška grimasa – atlantų žinios vargiai galėjo prilygti Senųjų kerams.
Tarybos salėje prasidėjo chaosas – darnų bandymą susaistyti Mestorą magijos gniaužtais pakeitė desperatiški bandymai pramušti jo skydą salę skrodžiančiais žaibais, kruša ar ugnimi. Pastaroji ypač pralinksmino Mestore bundantį nemirtingąjį:
– Ugnimi? Mane? Ne, na jūs ir kvailiai!.. Matyt per dešimtį metų jau pamiršot už ką mane ištrėmėt. Nieko, tuoj priminsiu! – tai ištaręs jaunuolis ištiesė kairę ranką, kurioje ryškiai suspindo didelio apelsino dydžio ugnies kamuolys. Vienas mostas ir link susispietusių tarybos narių jau skriejo besipučianti pragaro atplaiša, – Kažkada išsigandot liepsnelių mano delne, tai ką pasakysit dabar!!!
Neketinantiems be kovos pasiduoti tarybos meistrams neliko nieko kita, kaip tik atremti šį ugnies kamuolį, tačiau atsitrenkęs į paskubomis suręstą skydą, ugnies kamuolys ištiško salėje, užliedamas ją liepsnos jūrą. Ugnies verpetai pasklido į visas šalis – atšokę nuo sienų, sūkuriai liejosi į menės vidurį, o pataikę į grindis ar lubas, vijosi priešinga kryptimi – tarsi kas būtų pasėmęs didžiulį kibirą ugnies ir šliūkštelėjęs į kambarį. Purslai kaip mat apgaubė stovėjusius šalia Mestoro ar saugojusius menės duris, salę užtvindė degančių žmonių riksmas ir svylančios mėsos kvapas.
– Dvėskit! – koja atmušęs į jį bėgusį paklaikusį degantį magijos gildijos adeptą, jaunuolis greitai kelissyk sugniaužė ginklo nuleistuką, tačiau gildijos meistrai taip pat pasirodė esantys nepėsti ir švino kulkos subliuško ore, atsitrenkusios į skydą. Negana to, stiklinį stogą staiga perskrodė žemę sudrebinęs didžiulis žaibo stulpas, sugebėjęs prakirsti Mestoro skydą, o jo sukeltas griaustinis iš kojų išvertė ne tik Mestorą ir gildijos meistrus, bet ir užpūtė didžiąją dalį liepsnų. Kelioms akimirkoms salėje įsivyravo tyla, kurią drumstė tik svylančių kūnų bei baldų spragsėjimas ir retsykiais nuo lubų ar sienų nukrentanti kokia prabangios apdailos detalė.
Paskui menės kampe pasigirdo kažkoks šnaresys ir šnabždesys – keli gildijos meistrai atgavo žadą:
– Jis negyvas?.. Turėtų... Eilinis žmogus negalėjo atlaikyti tokio žaibo... Orų meistrai ir deivės pasiuntinė iš šventyklos ruošiasi smogti dar sykį, jei tik reikės...
Šnabždesį pertraukė gergždžiančio balso tariami žodžiai, po kurių sekė sausas pokštelėjimas:
– Abnu ši kababu emū, – sulyg tais žodžiais nušvitusi raudona žiežirbų pašvaistė apgaubė apdegusį jaunuolio kūną, – O kas jums sakė, kad esu eilini s žmogus? Ar tik ne todėl, kad buvau neeilinis, prieš dešimtį metų jūs, pridėję iš baimės į kelnes, savo tremties kerais slapta išgujote mane dar nė viešai nepaskelbę nuosprendžio. Skaičiuoti aš moku – Aukso vartai prieš mano nosį išdygo mažiausiai savaitę anksčiau, nei praėjo dešimt metų. Taigi, atėjo laikas grąžinti skolą. Žinoma, nepamiršiu ir gausių palūkanų, susikaupusių per dešimtį metų. Visgi buvau pirkliu, tad skaičiuoti moku, – pašaipiu tonu pamokslaudamas, Mestoras sverdėdamas atsistojo ir krestelėjęs dešine ranka užtaisė ginklą. Dar nė nespėjus gildijos meistrams atsitokėti, į juos jau skriejo pirmosios kulkos, o kairės rankos delne suspindo maža žvaigždė – menės griuvėsiuose vėl ėmė siautėti chaosas. Pirmiausia krito dar likę minties magijos meistrai – Mestoras puikiai suvokė, jog pastarųjų atsikračius, jam bus kur kas lengviau išvengti tikslaus žaibo smūgio.
Bet tai nereiškė, jog Daianu ketino pasiduoti be kovos – jauniausiuoju Gildijos istorijoje tarybos vyresniuoju jis visgi tapo ne dėl to, jog jo tėvas priklausė tarybai. Aplink Mestorą ėmė suktis stiprėjantis sūkurys, pagriebiantis įvairias ant žemės besivoliojusias šiukšles ir sviedžiantis jas į jaunuolį. Nors sielos šukės skydas ir saugojo nuo rimtų sužeidimų, tačiau nuolat atsitrenkiančios nuolaužos gerokai blaškė dėmesį bei trukdė taikytis ir išlaikyt ugnį savo delne.
– Tu tikrai manai, jog mane įveiksi svaidydamas lentgalius ir akmenis?! – rankomis tarsi nuo musių gindamasis nusišaipė Mestoras.
– Aš – ne, bet šiuo metu šventykloje esantys gildijos meistrai manau susivoks, kam skirtas šis viesulas, – atšovė Daianu, dar labiau įsukdamas nuo menėje susikaupusių suodžių piktą juodą spalvą įgavusį viesulą. Net per juodą miglą buvo galima įžiūrėti nuo įtampos ir neapykantos išpampusiomis kraujagyslėmis išvagotą Daianu kaklą ir veidą, – reikėjo tave nudėti prieš dešimtį metų! Ištaisysim šį nesusipratimą dabar!!!
Šypsena iš Mestoro veido dingo, vos tik jis pažiūrėjo aukštyn – juodas viesulo stulpas užtikrintai kilo aukštyn ir greičiausiai jau buvo matomas pro žaibo sudaužytą stiklinį menės kupolą. Daianu buvo teisus, tai buvo daugiau, nei akivaizdi rodyklė – „trenkti čia!“.
– Po velnių! – suriko Mestoras, kai eilinio vėjo gūsio atneštų nuolaužų smūgis suardė koncentraciją ir išblaškė delne sužibusį liepsnų gniutulą. Vos išsilaikydamas ant kojų, jis griebė užantyje dar likusius šovinius, bandydamas iš naujo užtaisyti ginklą, tačiau kitas vėjo gūsis iš pirštų ištraukė ir likusius šovinius. Jis aiškiai juto prarandąs padėties kontrolę ir ėmė karštligiškai žvalgytis aplinkui – kažką reikėjo daryti ir daryti greitai...
„Ir dar tie suknisti balsai, nuolat kartojantys: „Kvaily! Sugadinai sielos šukę!“ Ką gi dar turėjau daryti? Pasislėpti tame akmenyje?! – ėmė siusti Mestoras, – Ne, antrą kartą jiems neišdegs! Aš neketinu pasiduoti!!!“
– Ko ten blaškaisi? Tiesiog dvėsk ir skrisk su kitomis šiukšlėmis lauk ir bus baigtas kriukis!!! – Daianu įsiūtis taip pat buvo akivaizdus.
Mestorui to buvo jau per daug, kažkokia rausva valktis užliejo jo akis. Ginklą spaudusi dešinė ranka apsunko ir ėmė tvinkčioti, o iš gerklės išsprūdo:
– Pagru pakkuru! - likę gyvi magijos meistrai sustingo, o sūkurys aplink Mestorą ėmė silpti.
...Dešine ranka kažkas sruveno, kažkas šilto liejosi nuo peties ir gaubė plaštaką. Beveik neabejodamas išvysti kokio nors lentgalio padarytos žaizdos sukruvintą ranką – pakėliau ginklą ir … išsyk suvokiau Daianu akyse įsiūtį pakeitusios paklaikusios baimės priežastį. Dešinėje rankoje buvo mano leidimas į laisvę, tiksliau juo tapo mano dešinioji ranka, staiga suaugusi su ginklu. Ginklas palaipsniui gaubė plaštaką, apipindamas ranką sidabro spalvos gijomis ir jau buvo sunku pasakyti, kur baigiasi mano ranka ir kur prasideda metalinis ginklas. Sulyg kiekvienu tvinksniu ginklo vamzdis tempėsi pirmyn ir dabar jau siekė visą uolektį, jei ne daugiau, o ausis užgulė kažkoks spengimas. Metęs žvilgsnį per petį, vietoje žaizdos išvydau akinamai balto švytėjimo apgaubtas plunksnas, išdygusias iš dešiniojo peties. Tarp besisūpuojančių plunksnų sukosi šviesos verpetas, tekantis gilyn į ranką – tapo aišku kas tekėjo žemyn ranka ir vis labiau tvenkėsi joje. Pulsuojančiomis gyslomis dabar išvagotą ir vis dar augantį ginklo vamzdį nukreipiau į siaubo perkreiptu veidu sustingusį Daianu. Tik pamatęs iš baimės drebančias burtininkėlio akis, suvokiau tikrąją ginklo galią bei Angelo rankos vardo kilmę...
„Stok!!! Nuleisk vamzdį!.. Kvaily, tu užversi visus aplinkui! Kūrėja čia pat!“ – Mestoro galvoje aidintys balsai skambėjo vis garsiau, tačiau aklas įsiūtis darė jį visiškai kurčią. Jo kūno dalimi tapusio ginklo vamzdyje atsirado nuolat augantis išsipūtimas. Delno storio vamzdyje atsiradęs išsipūtimas augo, kol pasiekus žmogaus galvos dydžio burbulą, jame atsirado išilginiai plyšiai, pro kuriuos ėmė sklisti akinanti šviesa. Jaunuoliui teko plačiai išsižergti ir tvirtai įsispyrus, kaire ranka prilaikyti jau daugiau, nei iki trijų uolekčių išpampusį ginklą, kurio viduryje prasprogusiame burbule siautėjo akinančiai baltos energijos uraganas. Pastarąjį maitino iš dešiniojo peties išdygusios maždaug uolekčio ilgio plunksnos, savo siūbavimu įsukančios tarp jų besisukantį ir Mestorui į petį sruventantį energijos verpetą.
Spengimas ausyse tapo nepakeliamas ir iš vamzdžio išsiveržė akinamai baltos šviesos stulpas, perskrodęs Daianu, tarsi tuščią vietą. Ką ten kažkoks burtininkas, tegul ir pirmojo rango orų magijos meistras – spindulys kiaurai perskrodė Magijos gildijos pastatus, išsprogdindamas juos vienas po kito. Ugnies ir nuolaužų uraganas sklido į visas puses nuo mirtį nešančio spindulio, o jo kelyje patekęs auksu tviskantis šventyklos bokštas buvo tiesiog nupjautas nuo pamatų ir švystelėtas į orą. Sunaikinęs vieną iš Aukso Vartų miesto pasididžiavimų, šviesos žybsnis įsisegė į Teros kalno papėdę, palikdamas gilų, lava kraujuojantį randą.
Jaunuolis sustaugė nuo nepakeliamo skausmo, vos tik griuvo Ninanos šventyklos bokštas – tarsi vienu metu į krūtinę būtų įbesta ir ištraukta tūkstančiai iki raudonumo įkaitintų žeberklų. Vietoje kraujo, kraujagyslėmis regis staiga ėmė tekėti stiklo duženų ir rūgšties mišinys, deginantis kiekvieną lopinėlį – kūnas atrodė tuoj sprogs į gabalėlius. Susmukęs ant kelių, nuo Gildijos menės griuvėsių grindinio jis galėjo tik bejėgiškai stebėti į Chaosą, kurį ką tik sukūrė Angelo ranka. Vangiu žvilgsniu jaunuolis žvilgtelėjo į dešinę ranką – ji vėl atgavusi žmogišką išvaizdą, tačiau buvo suglebusi ir suvytusi, tarsi kokio aštuoniasdešimtmečio senio. Nepakeliamos deginančio skausmo bangos trukdė kvėpuoti, akyse temo, ant grindų kažkas lašėjo, viduje kažko trūko, tarsi kažko jis ką tik būtų netekęs. Drebančia kaire ranka Mestoras palietė dešinį skruostą ir pažvelgė į suaižėjusį bei susiraukšlėjusį delną – pastarasis buvo raudonas nuo kraujo.
Vargais negalais atsistojęs, Mestoras svirduliuodamas ėmė ieškoti išėjimo, rasti jį nebuvo sunku, sudėtingiau buvo nusileisti laiptų likučiais. Kadaise prabanga tviskėjusi Magijos Gildija buvo sugriauta iki pamatų. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik rūkstantys ar vis dar tebedegantys pastatų griuvėsiai ir suanglėjusių šimtamečių platanų ir kitų ilgaamžių medžių skeletai. Tuščiu ir skausmo perkreiptu veidu Mestoras slinko apgriuvusiomis ir pajuodusiomis Aukso vartų miesto gatvėmis, kuriose šen bei ten mėtėsi suanglėję kūnai bei jų dalys. Aklu žvilgsniu jaunuolis palydėjo tarpuvartėje gulinčią miesto sargybos šalmu papuoštą išsišiepusią kaukolę su dar kabančiais akies likučiais. Aplink buvo visiška tyla, kurią trikdė tik iš tolo sklindantis degančių pastatų traškesys. Tolstant nuo visiškai sugriautos Magijos Gildijos gaisrų vis daugėjo, nors sugriovimai buvo mažesni. Artėjant prie Pirklių Gildijos rajono, viskas aplinkui pleškėjo, o panašus pragaras virė ir Mestoro sieloje.
Liepsnojančiais Pirklių Gildijos gatvės griuvėsiais sunkiai ėjo iš sukumpęs žmogus, kurio pečius gaubė liepsnų pradegintas melsvas apsiaustas, vilkintis kažkada prabangų, o dabar apdriskusį ir apdegusį kaftaną. Kiekvienas sunkus žingsnis giliai įsispausdavo į akmeninį grindinį, tarsi gatvė būtų nudrėbta iš šviežio molio, o palikti pėdsakai žioravo ir smilko. Kairės rankos delne degė ugnies kamuolys, o išskėsti pirštų galai skrodė orą ir tarsi liesdami vandens paviršių, paskui save paliko raibuliuojančias kraujo raudonumo banguojančias brydes. Iš dešinės rankovės buvo likę tik keletas draiskalų virš peties, o nuoga ranka spaudė keistą sidabro spalvos ginklą. Priėjęs prie kažkada buvusio balto marmuro pastato, Mestoras pakėlė staiga pražilusią galvą ir pažvelgė aukštyn, į balkoną kuriame kadaise mėgdavo stovėti pats ir gėrėtis Ninanos šventyklos bokštu. Bokštu, kuriame lankydavosi Inin, bokštu, kurio būtent jo paties dėka jau nebebuvo. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau, širdis daužėsi su pertrūkiais ir susenęs žilas žmogus su giliu kraujuojančiu randu ant dešinio skruosto paskutinį kartą pažvelgė į popietinę saulę, vos prasišviečiančią pro dūmų debesis. Pasigirdo kurtinantis griaustinis ir ėmė drebėti žemė – už sukniubusio Mestoro nugaros buvęs Teros kalnas išnyko. Vietoje jo į dangų kilo didžiulis ir sparčiai besiplečiantis dulkių ir akmenų stulpas, lydimas lavos upės – Angelo rankos prisilietimas pažadino tūkstančius metų snaudusį ugnikalnį.
– Šaunu! Užsispyręs ožys! Nevisprotis! – siautėjo nemirtingasis. Jei būtų turėjęs fizinę formą – sukeltų ne mažesnį chaosą, nei Atlantidoje surengė Mestoras. Toks nevaržomai liejamas įsiūtis turėjo ir raminamąjį poveikį – Ayaos prakeikimo sukeltas skausmas buvo nepakeliamas ne vien Mestorui. Dėl Kūrėjos žūties tame bokšte, Dingir ženklas dar bent kelis šimtmečius svilins nematerialią nemirtingojo krūtinę. Visa laimė nei Kūrėja, nei jis pats dar nebuvo visiškai nubudę, antraip Angelo rankos karštis jį svilintų tūkstantmečius, o randų kolekciją greičiausiai būtų papildyta dar vienu eksponatu.
– Per tą kietakaktį karštakošį šiknoje atsidūriau ne tik aš, bet ir visa civilizacija! Užuot griebęsis to, ką geriausiai išmano – magijos, sugalvojo vaikas pažaisti suaugusiųjų žaislu. Angelo ranka net man nėra iki galo pavaldi, tai Kūrėjo ginklas. Tik Kūrejas gali juo šaudyti, nepadarydamas žalos sau pačiam, o iš paprasto žmogiūkščio jis akimirksniu išsunks sielos energijos atsargas. Nepaisant ribotų sielos galių jis per akimirką sugebėjo sunaikinti pažangiausią planetos civilizaciją, sugebėjusią atverti Gajos gėrybių šulinį bei užliejus visą salą lava, nugramzdinti ją į jūros dugną. Ten pat kokiai dešimčiai tūkstančių metų atsidūrė ir Angelo ranka, nes vien valties ir kastuvo tikrai nepakaks išsikasti tą revolverį iš jūros dugnan nugarmėjusių miesto likučių. Net ir pilnai pabudęs šio dovanoto ginklo negalėčiau rasti, kitaip nei Aži Dahakos, kuris iš esmės yra mano sielos dalis, – nemirtingasis nenustygo vietoje, nors anapus trimačio pasaulio šio žodžio prasmė buvo gan miglota. Miglota tapo ir šios planetos ateitis. Jei po Angelo rankos ir ugnikalnio išsiveržimo Atlantidoje dar liko gyvųjų, tai jų pasakojimai apie katastrofą vargu ar geru žodžiu paminės Magijos Gildiją ir valdančius Gają. Geriausiu atveju jų bijos, tačiau labiausiai tikėtina, jog nekęs ir persekios. Jei būtų turėjęs, tai nemirtingasis būtų griežęs dantimis, o dabar jam beliko tik kantriai laukti, kol planetoje užgims dar viena gimininga siela ir tikėtis, jog ši nebus tokia panaši į jį patį.